Dainuojamojo folkloro konkursas „Grįžulai“: iš dalyvio ir žiūrovo perspektyvų. Recenzija

,

Prieš daugiau nei savaitę Vilniuje buvo surengtas pirmasis respublikinis dainuojamojo folkloro festivalis-konkursas „Grįžulai“. Jis subūrė įvairaus amžiaus atlikėjus iš skirtingų regionų. VGTU inžinerijos licėjuje skambėjo autentiškai atliekamos dainos, kurių atlikėjai mokėsi iš archyvinių garso įrašų. Šiuo renginiu siekta skatinti visuomenę domėtis lietuvių dainuojamąja tradicija, pažinti jos ištakas, suvokti skirtingų vietovių tradicinio dainavimo ypatumus. „Grįžulai“ – pirmasis tokio tipo renginys, savo naujumu ir aktualumu sudominęs tiek patyrusius, žinomus dainuojamojo folkloro atlikėjus, tiek labiau savoje aplinkoje dainuoti mėgstančius tradicinio dainavimo puoselėtojus. Renginį inicijavo ir didžiulį darbą organizuojant nudirbo etnomuzikologės Goda Kovalenkienė ir Vera Venckūnaitė–Čepulienė.

Fotogr. Paulius Šereiva

Pasiruošimo procesas

Besiruošdami konkursui dalyviai rinkosi po dvi dainas iš pasirinkto etnografinio regiono (Dzūkijos, Aukštaitijos, Žemaitijos, Mažosios Lietuvos ar Suvalkijos) – vieną privalomą bei vieną pasirinktą (privalomų dainų pavyzdžius rasite čia). Pagrindiniai orientyrai mokantis dainų – archyviniai įrašai, į kuriuos buvo svarbu kuo labiau įsigilinti, įsiklausyti, kuo detaliau perimti atlikimo tradiciją. Organizatoriai pabrėžė, kad dainų transkripcijos turėtų būti tik pagalbinė priemonė besimokant, nes jose dažnai pasitaiko netikslumų. Be to, net ir geriausiose transkripcijose neatsispindi daugybė niuansų – tokių kaip balso tembras, dinamika, tempo kaita, dainos emocija – kurie girdimi įraše. Mokymasis dainuoti iš autentiško garso įrašo šiais laikais geriausiai pakeičia tai, ką būtų galima vadinti gyvąja tradicija, t.y. gyvą nuoseklų mokymąsi iš pateikėjų.
Aš nutariau konkurse dalyvauti kartu su savo sese Rūta Kukulskyte. Pasirinkome atstovauti Žemaitijos regioną ir atlikti dvi pateikėjų Malvinos Montvydienės ir Akvelinos Montvydaitės dainas Par beržynelį ir par pušynelį bei Ein paneli par kymelį. Kadangi Rūta šiuo metu gyvena Austrijoje ir į Lietuvą grįžo likus savaitei iki konkurso, laiko ruošimuisi turėjome gana nedaug, tačiau stengėmės jį išnaudoti kuo produktyviau. Kasdien repetuojant buvo įdomu stebėti kaip nepažįstami įrašai palaipsniui darosi vis savesni, kaip vis labiau pajuntame dainų logiką, muzikinį mąstymą, tarmę, kaip vis patogiau imame jaustis iki tol nežinomose dainose. Įrašų be perstojo klausėmės šimtus kartų, analizuodamos ornamentiką, variantiškumą, pateikėjų dainavimo nuotaiką, improvizacijos galimybes. Atrodė, kad kiekvieną kartą dainos skamba vis kitaip: kuo daugiau dainavome, ir klausėmės, tuo daugiau niuansų pastebėdavome. Bet netgi, rodos, visai neblogai įsidainavusios, prieš konkursą jautėmės tarsi besiryžtančios tam tikrai avantiūrai. Buvo neįprasta nusiteikti tam, kad mūsų dainavimas bus analizuojamas komisijos, kad į konkursą susirinks daug rimtai nusiteikusių atlikėjų. Tai vertė kur kas labiau pasitempti nei, tarkim, liaudies dainas dainuojant su draugais prie laužo.

Fotogr. Paulius Šereiva

Dalyvių ir atlikimo būdų įvairovė

Sužinojusi, kad rengiamas dainuojamojo folkloro konkursas ir perskaičiusi netrumpą reikalavimų sąrašą, įsivaizdavau, kad dauguma dalyvių bus akademinio pasaulio atstovai, pratę dirbti su archyviniais įrašais, juos analizuoti ir pagal juos mokytis. Tačiau maloniai nustebau pamačiusi, kad dalyvių susirinko tikrai įvairių – jie gana proporcingai išsidėstė visose amžiaus grupėse (moksleiviai, suaugusieji nuo 19 iki 30 metų bei suaugusieji virš 30 metų). Atlikėjai dainavo tiek solo, tiek duetais, tiek nedidelėmis grupėmis. Buvo atstovaujami visi etnografiniai regionai, iš kurių didžiausio populiarumo susilaukė Dzūkija ir Aukštaitija. Įdomu pastebėti, kad didžioji dauguma 19-30 m. amžiaus atlikėjų konkursui pasiruošė patys, o daugumą jaunesnių ir vyresnių atlikėjų ruošė ansamblių vadovai. Tiesą sakant, visų atlikėjų klausiausi su didžiuliu susižavėjimu ir nuostaba. Gėrėjausi tuo, kad dainininkai, nors ir būdami labai skirtingi, spinduliuoja kai ką bendro ir vienijančio – susitelkimą, atidumą tradicijai. Buvo įdomu klausytis skirtingo privalomų dainų atlikimo. Taip susiklostė, kad dzūkiška pateikėjo Jono Jakubausko įdainuota daina Anksti nedėlioj konkurso metu buvo atlikta net septynis kartus, taigi buvo pakankamai progų išgirsti skirtingas dainos interpretacijas. Tai gera galimybė paanalizuoti, kokius dainos niuansus perima dauguma atlikėjų, o ką kiekvienas atlikėjas įneša savito.

Fotogr. Paulius Šereiva

Komisijos darbas

Kuomet buvo pristatomi komisijos nariai, kai buvo pradėtos vardinti jų kompetencijos, nuopelnai ir titulai, mano sesė pradėjo šnabždėti, kad jai jau darosi baisoka. Aš, taip pat šiek tiek besijaudindama, atsakiau, kad komisija, nors ir labai kompetetinga, yra palaikanti ir geranoriška. Išties konkurso metu jautėsi tiek komisijos reiklumas ir dėmesingumas, tiek begalinis palaikymas ir nuolatinis dalyvių skatinimas ir drąsinimas.

Konkurso komisijai pirmininkavo LMTA ir KTU dėstytojas, muzikos akustikas, muzikos psichologas, etnomuzikologas, folkloro atlikėjas ir mokytojas prof. Rytis Ambrazevičius. Jam talkino Varsa Liutkutė-Zakarienė – LMTA Mokslo centro Etnomuzikologijos skyriaus vedėja, etnologijos doktorantė, etnomuzikologė, galybės ekspedicijų dalyvė, bei Margarita Moisejeva – jaunoji etnomuzikologė, etnologijos doktorantė, muzikos pedagogė, ortodoksų giedojimo ekspertė. Kiekvienos sekcijos pradžioje prof. R. Ambrazevičius primindavo vertinimo kriterijus. Kaip svarbiausią jų pažymėdavo dvejopą autentiškumą – atliekamos dainos autentišką perteikimą bei atlikėjo individualų autentiškumą, buvimą savimi atliekant kūrinį. Kiti svarbūs vertinimo kriterijai – pasirinktos dainos krašto tarmės išlaikymas, melodinės linijos, ritminio piešinio, tempo, ornamentikos, vokalinės technikos, dainos emocijos perteikimas.
Tiek įvairių reikalvimų aprėpti atlikėjams buvo išties nemenkas iššūkis, kėlęs ir jaudulio, ir dvejojimo, ar jų atlikimas tikrai kokybiškas. Tačiau jaukioje ir šventiškoje renginio aplinkoje, rodos, visiems buvo tikras malonumas save išbandyti, užlipti ant scenos susikaupus ir iš savęs daugiau pareikalaujant.
Po intensyvių pasitarimų, komisija išrinko laureatus, pažymėdama, kad kiti atlikėjai taip pat pasirodė neblogai, o ir laureatams taip pat yra kur tobulėti.

Fotogr. Paulius Šereiva

Laureatai moksleivių amžiaus grupėje:
I vieta – SMILTĖ PETROŠIŪTĖ (Jonavos kultūros centro vaikų folkloro ansamblis “Ramtatukai”, par. Loreta Ratautienė).
I vieta – JORIS JARMALAVIČIUS, GIJA JARMALAVIČIŪTĖ (Vilnius, par. Irma Dobrovolskienė).
II vieta – GRETA NARKAUSKAITĖ, REDA VENSKAUSKAITĖ (Jonavos Senamiesčio gimnazija, par. Audra Noreikaitė).

Fotogr. Paulius Šereiva

Laureatai suaugusiųjų (19-30 metų) amžiaus grupėje:
I vieta — EDVINAS SLIPKAUSKAS (Vilnius / Varėna, pasiruošė pats).
II vieta – ALBERTA SABAKONYTĖ) (Vilnius / Kretinga, pasiruošė pati).
III vieta – EGLĖ ČESNAKAVIČIŪTĖ (Vilnius, pasiruošė pati).
Laureatai suaugusiųjų (virš 30 metų) amžiaus grupėje:
I vieta – KAROLINA BUIVYDAITĖ, DEIVIDAS ZAIKOVSKIS, DOMAS BURNICKIS (Vilnius, pasiruošė patys).
II vieta – DOVILĖ GRAŽULYTĖ, ŽYDRŪNĖ NUTAUTIENĖ (folkloro ansamblis “Vilniaus dzūkuliai”, par. Daiva Steponavičienė-Rugiaveidė).
III vieta – REGINA LUKMINIENĖ, JŪRATĖ ATKOČIŪNIENĖ, NIJOLĖ SUBAČIENĖ, VIDA JAKUBAUSKIENĖ, ANGELĖ JUKNEVIČIENĖ, NIJOLĖ LAURINAVIČIENĖ (Kėdainių kultūros centro folkloro ansamblis “Jorija”, par. Regina Lukminienė).

Fotogr. Paulius Šereiva

Renginio nuotaika

Nors renginio formatas neišvengiamai žadino dalyvių jaudulį ir šiokią tokią įtampą, įvairiais būdais buvo kuriamas ir jaukumas, šventiška atmosfera. Per konkurso pertraukas į sceną išeidavo VGTU inžinerijos licėjaus šokių grupė, skambėjo melodingi postfolkloro įrašai, dalyviai vaišinosi kava bei sausainiais, diskutavo, šnekučiavosi ir mezgė naujas pažintis. Jaukią licėjaus aktų salę puošė etninio stiliaus dekoracijos. Gerą nuotaiką kurti padėjo ir tai, kad padėkos dovanėles gavo ne tik laureatai, bet ir kiekvienas dalyvis. Tokiu būdu buvo sušvelnintas skirtumas tarp laimėjusių ir nelaimėjusių, parodyta, jog kiekvienas dalyvis yra svarbus ir reikalingas.
Nepaprastai originalūs, estetiški ir praktiškai motyvuojantys buvo konkurso draugų įsteigti prizai: reikšmingi tautosakos leidiniai, autentiškų garso įrašų kompaktiniai diskai, amatininkų darbai. Pirmųjų vietų nugalėtojai gavo išliekamąją vertę turinčią dovaną – galimybę savo atliekamus kūrinius įsirašyti LMTA Muzikos ir inovacijų centre.

Fotogr. Paulius Šereiva

Konkursų aktualumas

Muzikinio folkloro mėgėjų ir atlikėjų tarpe konkurso formatas susilaukia prieštaringų vertinimų. Neretai dainininkams būna sunku suvokti konkurso prasmę, atrodo keista ir nedrąsu tokį subtilų reiškinį kaip dainuojamojo folkloro atlikimą pateikti vertinimui, besiremiant šalta logika dainavimą analizuoti pagal galybę objektyvių kriterijų. Dalyvavimas konkurse asocijuojasi su tam tikru nepatogumu, kurio paprastai nesinori atliekant tradicines savo krašto dainas. Šios priežastys greičiausiai iš dalies nulėmė ir tai, kad atlikėjai dalyvavimui konkurse registravosi vangiai, organizatoriams teko nemenkai paplušėti pritraukiant dainininkus. Visgi konkursų kritiką būtų galima atremti mano mėgstamu pasakymu, kad didžiausi pasiekimai ateina per diskomfortą. Mažų mažiausias šio renginio laimėjimas – tai, kad kiekvienas dalyvis besiruošdamas ir dalyvaudamas konkurse neabejotinai patobulėjo, išmoko daugybės naujų dalykų. Ne tik išdrįso priimti iššūkį, pasiryžo parodyti save, bet ir neišvengiamai apmąstė praktinę autentiškumo sampratą muzikinio folkloro atlikime. Sakyčiau, kad pagrindinis tokio renginio ar, plačiau tariant, reiškinio tikslas yra ne pasirodyti, konkuruoti ar nugalėti, bet iš esmės didinti savo suvokimą apie autentišką atlikimą, stebint save bei kitus. „Grįžulų“ konkurso idėją ir jos realizavimą galima pavadinti autentiško tradicinio dainavimo kaip didžiulės vertybės manifestacija.

Pabaigai norisi pacituoti renginio garbės viešnią dainininkę Veroniką Povilionienę: „Neužmirškime to, kam atėjome į šį pasaulį. Neužmirškime to, kur mes esame ir kas mes esame“.

Iššifruojant „Spenglą“. Recenzija

Vienu žodžiu apibūdinti šį renginį gana sunku. Pagal atlikėjus jis artimas koncerto žanrui: choras „ARTyn“ (vad. Erika Žilinskaitė, Kasparas Kerbedis), folkloro ansamblis „Tula“ (vad. Daumantas Čepulis, Vera Venckūnaitė-Čepulienė) ir muzikantai Darius Bagdonavičius (smuikas, būgnas), Agnė Pilkauskaitė (smuikas). Tačiau po renginio likę klausimai ir diskusijų prašančios mintys leido pasijusti tarsi buvus spektaklyje. Patys „Spenglos“ kūrėjai pristato renginį kaip erdvinės muzikos veiksmą, nors su muzika šis veiksmas tikrai nesibaigia.

Galvoje sukasi gana primityvus kalambūras – „Spengla“ neliko spengti ausyse. Renginio pavadinimas kartu reiškia ir upės pavadinimą. Ir iš tiesų,  vyksmas kaip upė praūžė akmeniniais žiūrovų veidais, ne tik metaforiškai, bet ir tiesiogiai ridendamas erdvėje ir laike besiklausančiuosius. Ieškoti patogesnės vietos klausytojai buvo priversti viso renginio metu – čia nebuvo scenos, įprastų kėdžių ar sunumeruotų vietų. Sakytum, laisvė, kuri verčia judėti pirmyn, apeiti, pasistiebti. Nors žiūrovai (neišskiriant kaip visada laisviau besijaučiančių vaikų, kurių čia netrūko), panašu, turėjo vyksme ir savo vaidmenį. Skaityti toliau

Liaudies muzikinės kultūros tradicijų įsisavinimo metodai

,

Mėgėjiškas straipsnio vertimas. Sankt-Peterburgo valstybinės N.A.Rimskio-Korsakovo konservatorijos Etnomuzikologijos katedros dėstytojos, A.M.Mechnecovo folkloro ir etnografijos centro mokslininkės Galinos Lobkovos straipsnis “Методы освоения традиций народной музыкальной культуры” skelbtas mokslinių-praktinių konferencijų, rengtų tarptautinio folkloro festivalio “Pokrovskije kolokola” proga, “Сохранение народных традиций на основе экспедиционных исследований. Традиция и современность” (2010 rugsėjo 23) ir “Звук, жест, цвет в традиционной культуре и современных формах фольклоризма” (2011 rugsėjo 24) darbų rinkinyje – Vilnius, 2011

http://etmus.ru/category/kspeditsiya/

2011 m. ekspedicija Archangelsko k. Nuotraukos šaltinis.

Šiuolaikinėje kultūroje galima sutikti iš esmės skirtingus folkloro atlikimo būdus, kuriais siekiama atkurti liaudies muzikinės žodinės kultūros formas. Šie atlikimo būdai skiriasi ne tik dėl natūralaus tradicijos kitimo kelių ir vienų ar kitų krypčių vystymo įvairumo, bet ir kitų priežasčių. Metodų pasirinkimas ir rezultatai priklauso nuo kelių tarpusavyje susijusių veiksnių:
• Tikslų išsiaiškinimo (kokie tikslai nustatomi svarbiausiais veikloje);
• Žinių apie liaudies muzikinę kultūrą ir  įsigilinimo į jos esmę;
• Meistriškumo lygio.
Griežtai orientuojantis į sceninę veiklą, kai kurie liaudies muzikos atlikėjai ir ansambliai susiduria (kaip tai bebūtų paradoksalu) su paviršutinišku požiūriu į viską, kas yra iš tiesų liaudiška, jie nesupranta ir nepriima liaudies estetikos pagrindų. Tokio požiūrio pasekme tampa tvirtinimas, jog neišvengiamai privalu keisti, pritaikyti autentiškus dainuojamuosius ar instrumentinius pavyzdžius. To siekiama juos stilizuojant ir pritraukiant prie vienokių ar kitokių subjektyvių estetinių nuostatų, aktualių interesų (ideologinių ar kojunktūrinių) arba supaprastinant, nužeminant iki populiaraus-linksminamojo, „visiems suprantamo“ lygio. Dėl to po „liaudies meno“ ženklu šiandien gana agresyviai įjunka „suvenyrinės gamybos“  pseudoliaudiški produktai arba kičo pavyzdžiai, neturintys nieko bendra su kultūriniu palikimu. Skaityti toliau

Autentiškai atliekamo folkloro ir erdvinės muzikos jungtis

Permąstyti santykį su liaudies kultūra, artėjant astronomio ciklo ir baltiškosios lietuvių tradicijos svarbiam laikui – vasaros saulėgrįžai, kviečia erdvinės muzikos veiksmas Spengla.

 

Likus dienai iki trumpiausios metų nakties, birželio 21 d. 20 val., muzikinis veiksmas netikėtoje postindustrinėje erdvėje – VGTU „Linkmenų fabrike“ (Linkmenų g. 18, Vilnius) – sujungs autentiškai atliekamas Trakų rajono Kalvių ir Lieponių krašto liaudies dainas, šokį ir šiuolaikinę muziką. Penkis gyvenimo tarpsnius – nuo gimimo iki mirties – vaizduojančiuose muzikiniuose paveiksluose išgirsite net devyniolika liaudies kūrinių. Juos į vientisą garsinį audinį jungs kompozitorės Jutos Pranulytės sukurtos šiuolaikinės chorinės muzikos, smuiko ir perkusijos garsai.

 

Choras ARTyn. Nuotraukos autorė Ieva Jankauskienė.

„Kviečiame atsigręžti į autentišką, o ne stilizuotą liaudies meną. Jungdamos jį su šiuolaikinės muzikos raiškos priemonėmis, siekiame atrasti meno formų bendrumų ir juos išryškinti“, – teigia „Spenglos“ autorės: viena iš pasirodysiančio folkloro ansamblio „Tula“ vadovų, etnomuzikologė Vera Venckūnaitė-Čepulienė, taip pat muzikiniame veiksme dalyvausiančio choro „ARTyn“ vadovė Erika Žilinskaitė bei kompozitorė Juta Pranulytė. Skaityti toliau

Autentiško folkloro atlikimo maniera ir šiuolaikinė atlikimo praktika

Mėgėjiškas ukrainiečių tyrėjos L. N. Kušlik straipsnio “Манера исполнения аутентичного фольклора и современная исполнительская практика”, skelbto leidinyje “Фольклор: проблемы сохранения, изучения и пропаганды. Тезисы Всесоюзной научно-практической конференции” В 2-х частях. Ч. 1. – Москва: 1988, vertimas. Originalų tekstą galima rasti čia.
Norėčiau šį tekstą pristatyti kaip itin aktualų lietuvių folkloro atlikėjams. Prieš 30 metų L. N. Kušlik glaustai ir tiksliai apibrėžtos problemos lietuvių folkloro atlikėjų tarpe nebuvo ir nėra nagrinėjamos. Daugelį šalių, buvusių Sovietų Sąjungos sudėtyje palietė folkloro stilizacija, tačiau Lietuvą aplenkė “folklorinio balso” unifikacija, kuri itin paplito kai kuriose kitose šalyse. Paradoksalu, tačiau būtent šiose šalyse, kaip prieštaravimas, kilo lokalių dainavimo tradicijų pažinimo judėjimas. Toks judėjimas Lietuvą irgi aplenkė.
Autorė ansamblius, folklorą atliekančius unifikuota stilistika ar nesilikančius tradicijos taisyklių čia įvardina kaip mėgėjiškus. Na, o tradiciją išmanačius ir jos besilaikančius – folkloriniais ar folkloriniais-etnografiniais. Akivaizdu, jog keliamos problemos paliečia tiek folkloro terpėje naudojamą terminiją, tiek apskritai požiūrį į folklorą, jo autentiškumą ir kviečia visų pirma pažinti pirminę tradiciją. Taip pat reikėtų pastebėti, jog L. N. Kušlik kritikuoja ne tik unifikuotą ir savo mokyklą sukūrusią sistemą, bet ir folkloro ansamblius, negebančius ir nesiekiančius deramai perteikti lokalių tradicijų su visomis jai būdingomis ypatybėmis.
Žemiau pateikiami pavyzdžiai – folkloro ansamblio”Drevo” autentiška maniera atliekama liaudies daina ir  taip pat save folkloro ansambliu vadinantis “Veseli Muzyky” bei jo unifikuota ir stilizuota tradicija. Šios iliustracijos gali padėti suvokiant kardinalius dviejų stilių skirtumus.

Folkloras vis dažniau skamba scenoje, festivaliuose, peržiūrose, radijuje, televizijoje, tačiau jo atlikimo manierų autentiškumas dažnai kelia nepasitikėjimą. Šiuo metu susiklostė tokia situacija, kuomet dauguma autentiškų, ar  save įvardijančių folkloriniais, folkloriniais-etnografiniais, kolektyvų, nepaiso pagrindinių liaudiškojo atlikimo dėsningumų. Neabejotina, jog būtina į autentišką folklorą ir su folklorizmu susijusius muzikinės buities reiškinius žvelgti diferentiškai. Bet iš praktikos žinoma, jog iki šiol didelė dalis specialistų, muzikantų, vis dar neskiria folklorizmo nuo autentiško folkloro. Nenuostabu, jog daugelis vadovų, klausytojų, meno mylėtojų sutapatina šiuos reiškinius, folklorizmo ypatumus projektuoja į autentišką liaudies kūrybą. Tai galioja tiek repertuarui, tiek atlikimo manierai. Būtina atskirti autentiškos atlikimo manieros ypatumus ir iš esmės ne folklorinių kolektyvų „folklorizuoto“ liaudies repertuaro atkūrimo tradicijas. Skaityti toliau

Apie folklorą: pažinti, nebijoti, įprasminti

Visi yra girdėję apie Italijos bel canto, Artimųjų Rytų instrumentinės muzikos įmantrumus ar matę šokant airių šokius. Tačiau ar kiekvienas yra susimąstęs – iš kur kilo toks įdomus, patrauklus, profesionalus menas? Atsakymas į šį klausimą tiktų apibūdinti beveik bet kokio reiškinio ištakas. Tai – liaudies menas. Nuolat tobulinamas, tačiau nepraradęs esminių bruožų jis pasiekė didžiąją sceną bei tapo konkurencinga meno forma.

Na, o dabar verta pamąstyti: ką žinome apie savo – lietuvių – liaudies meną? Matyt, būsime girdėję ne vieną dainų ir šokių ansamblį, gal net patys mokykloje dainavę, šokę, groję viename iš jų. Žinoma, o kaip gi dar be įspūdingųjų dainų švenčių, tarsi vėl suburiančių išsiblaškiusią tautą! Tačiau kuo šis visiems pažįstamas ir visų pripažįstamas menas skiriasi nuo klasikinio, vakarietiškojo meno formų: sava kalba? sava gaida? savu sukiniu? Ar liktų kas nors, jei visa tai išnyktų?

Taip. Liktų balsas, tembras, maniera, melizma… Visa, kas sukuria savitumą, kas įprastą benratautišką melodiją ar šokio žingsnelį paverčia įdomiais. Taip pat visa, ką paprastai ignoruoja liaudies menu besižavintys profesionalai ir mėgėjai. Skaityti toliau