Dainuojamojo folkloro konkursas „Grįžulai“: iš dalyvio ir žiūrovo perspektyvų. Recenzija

,

Prieš daugiau nei savaitę Vilniuje buvo surengtas pirmasis respublikinis dainuojamojo folkloro festivalis-konkursas „Grįžulai“. Jis subūrė įvairaus amžiaus atlikėjus iš skirtingų regionų. VGTU inžinerijos licėjuje skambėjo autentiškai atliekamos dainos, kurių atlikėjai mokėsi iš archyvinių garso įrašų. Šiuo renginiu siekta skatinti visuomenę domėtis lietuvių dainuojamąja tradicija, pažinti jos ištakas, suvokti skirtingų vietovių tradicinio dainavimo ypatumus. „Grįžulai“ – pirmasis tokio tipo renginys, savo naujumu ir aktualumu sudominęs tiek patyrusius, žinomus dainuojamojo folkloro atlikėjus, tiek labiau savoje aplinkoje dainuoti mėgstančius tradicinio dainavimo puoselėtojus. Renginį inicijavo ir didžiulį darbą organizuojant nudirbo etnomuzikologės Goda Kovalenkienė ir Vera Venckūnaitė–Čepulienė.

Fotogr. Paulius Šereiva

Pasiruošimo procesas

Besiruošdami konkursui dalyviai rinkosi po dvi dainas iš pasirinkto etnografinio regiono (Dzūkijos, Aukštaitijos, Žemaitijos, Mažosios Lietuvos ar Suvalkijos) – vieną privalomą bei vieną pasirinktą (privalomų dainų pavyzdžius rasite čia). Pagrindiniai orientyrai mokantis dainų – archyviniai įrašai, į kuriuos buvo svarbu kuo labiau įsigilinti, įsiklausyti, kuo detaliau perimti atlikimo tradiciją. Organizatoriai pabrėžė, kad dainų transkripcijos turėtų būti tik pagalbinė priemonė besimokant, nes jose dažnai pasitaiko netikslumų. Be to, net ir geriausiose transkripcijose neatsispindi daugybė niuansų – tokių kaip balso tembras, dinamika, tempo kaita, dainos emocija – kurie girdimi įraše. Mokymasis dainuoti iš autentiško garso įrašo šiais laikais geriausiai pakeičia tai, ką būtų galima vadinti gyvąja tradicija, t.y. gyvą nuoseklų mokymąsi iš pateikėjų.
Aš nutariau konkurse dalyvauti kartu su savo sese Rūta Kukulskyte. Pasirinkome atstovauti Žemaitijos regioną ir atlikti dvi pateikėjų Malvinos Montvydienės ir Akvelinos Montvydaitės dainas Par beržynelį ir par pušynelį bei Ein paneli par kymelį. Kadangi Rūta šiuo metu gyvena Austrijoje ir į Lietuvą grįžo likus savaitei iki konkurso, laiko ruošimuisi turėjome gana nedaug, tačiau stengėmės jį išnaudoti kuo produktyviau. Kasdien repetuojant buvo įdomu stebėti kaip nepažįstami įrašai palaipsniui darosi vis savesni, kaip vis labiau pajuntame dainų logiką, muzikinį mąstymą, tarmę, kaip vis patogiau imame jaustis iki tol nežinomose dainose. Įrašų be perstojo klausėmės šimtus kartų, analizuodamos ornamentiką, variantiškumą, pateikėjų dainavimo nuotaiką, improvizacijos galimybes. Atrodė, kad kiekvieną kartą dainos skamba vis kitaip: kuo daugiau dainavome, ir klausėmės, tuo daugiau niuansų pastebėdavome. Bet netgi, rodos, visai neblogai įsidainavusios, prieš konkursą jautėmės tarsi besiryžtančios tam tikrai avantiūrai. Buvo neįprasta nusiteikti tam, kad mūsų dainavimas bus analizuojamas komisijos, kad į konkursą susirinks daug rimtai nusiteikusių atlikėjų. Tai vertė kur kas labiau pasitempti nei, tarkim, liaudies dainas dainuojant su draugais prie laužo.

Fotogr. Paulius Šereiva

Dalyvių ir atlikimo būdų įvairovė

Sužinojusi, kad rengiamas dainuojamojo folkloro konkursas ir perskaičiusi netrumpą reikalavimų sąrašą, įsivaizdavau, kad dauguma dalyvių bus akademinio pasaulio atstovai, pratę dirbti su archyviniais įrašais, juos analizuoti ir pagal juos mokytis. Tačiau maloniai nustebau pamačiusi, kad dalyvių susirinko tikrai įvairių – jie gana proporcingai išsidėstė visose amžiaus grupėse (moksleiviai, suaugusieji nuo 19 iki 30 metų bei suaugusieji virš 30 metų). Atlikėjai dainavo tiek solo, tiek duetais, tiek nedidelėmis grupėmis. Buvo atstovaujami visi etnografiniai regionai, iš kurių didžiausio populiarumo susilaukė Dzūkija ir Aukštaitija. Įdomu pastebėti, kad didžioji dauguma 19-30 m. amžiaus atlikėjų konkursui pasiruošė patys, o daugumą jaunesnių ir vyresnių atlikėjų ruošė ansamblių vadovai. Tiesą sakant, visų atlikėjų klausiausi su didžiuliu susižavėjimu ir nuostaba. Gėrėjausi tuo, kad dainininkai, nors ir būdami labai skirtingi, spinduliuoja kai ką bendro ir vienijančio – susitelkimą, atidumą tradicijai. Buvo įdomu klausytis skirtingo privalomų dainų atlikimo. Taip susiklostė, kad dzūkiška pateikėjo Jono Jakubausko įdainuota daina Anksti nedėlioj konkurso metu buvo atlikta net septynis kartus, taigi buvo pakankamai progų išgirsti skirtingas dainos interpretacijas. Tai gera galimybė paanalizuoti, kokius dainos niuansus perima dauguma atlikėjų, o ką kiekvienas atlikėjas įneša savito.

Fotogr. Paulius Šereiva

Komisijos darbas

Kuomet buvo pristatomi komisijos nariai, kai buvo pradėtos vardinti jų kompetencijos, nuopelnai ir titulai, mano sesė pradėjo šnabždėti, kad jai jau darosi baisoka. Aš, taip pat šiek tiek besijaudindama, atsakiau, kad komisija, nors ir labai kompetetinga, yra palaikanti ir geranoriška. Išties konkurso metu jautėsi tiek komisijos reiklumas ir dėmesingumas, tiek begalinis palaikymas ir nuolatinis dalyvių skatinimas ir drąsinimas.

Konkurso komisijai pirmininkavo LMTA ir KTU dėstytojas, muzikos akustikas, muzikos psichologas, etnomuzikologas, folkloro atlikėjas ir mokytojas prof. Rytis Ambrazevičius. Jam talkino Varsa Liutkutė-Zakarienė – LMTA Mokslo centro Etnomuzikologijos skyriaus vedėja, etnologijos doktorantė, etnomuzikologė, galybės ekspedicijų dalyvė, bei Margarita Moisejeva – jaunoji etnomuzikologė, etnologijos doktorantė, muzikos pedagogė, ortodoksų giedojimo ekspertė. Kiekvienos sekcijos pradžioje prof. R. Ambrazevičius primindavo vertinimo kriterijus. Kaip svarbiausią jų pažymėdavo dvejopą autentiškumą – atliekamos dainos autentišką perteikimą bei atlikėjo individualų autentiškumą, buvimą savimi atliekant kūrinį. Kiti svarbūs vertinimo kriterijai – pasirinktos dainos krašto tarmės išlaikymas, melodinės linijos, ritminio piešinio, tempo, ornamentikos, vokalinės technikos, dainos emocijos perteikimas.
Tiek įvairių reikalvimų aprėpti atlikėjams buvo išties nemenkas iššūkis, kėlęs ir jaudulio, ir dvejojimo, ar jų atlikimas tikrai kokybiškas. Tačiau jaukioje ir šventiškoje renginio aplinkoje, rodos, visiems buvo tikras malonumas save išbandyti, užlipti ant scenos susikaupus ir iš savęs daugiau pareikalaujant.
Po intensyvių pasitarimų, komisija išrinko laureatus, pažymėdama, kad kiti atlikėjai taip pat pasirodė neblogai, o ir laureatams taip pat yra kur tobulėti.

Fotogr. Paulius Šereiva

Laureatai moksleivių amžiaus grupėje:
I vieta – SMILTĖ PETROŠIŪTĖ (Jonavos kultūros centro vaikų folkloro ansamblis “Ramtatukai”, par. Loreta Ratautienė).
I vieta – JORIS JARMALAVIČIUS, GIJA JARMALAVIČIŪTĖ (Vilnius, par. Irma Dobrovolskienė).
II vieta – GRETA NARKAUSKAITĖ, REDA VENSKAUSKAITĖ (Jonavos Senamiesčio gimnazija, par. Audra Noreikaitė).

Fotogr. Paulius Šereiva

Laureatai suaugusiųjų (19-30 metų) amžiaus grupėje:
I vieta — EDVINAS SLIPKAUSKAS (Vilnius / Varėna, pasiruošė pats).
II vieta – ALBERTA SABAKONYTĖ) (Vilnius / Kretinga, pasiruošė pati).
III vieta – EGLĖ ČESNAKAVIČIŪTĖ (Vilnius, pasiruošė pati).
Laureatai suaugusiųjų (virš 30 metų) amžiaus grupėje:
I vieta – KAROLINA BUIVYDAITĖ, DEIVIDAS ZAIKOVSKIS, DOMAS BURNICKIS (Vilnius, pasiruošė patys).
II vieta – DOVILĖ GRAŽULYTĖ, ŽYDRŪNĖ NUTAUTIENĖ (folkloro ansamblis “Vilniaus dzūkuliai”, par. Daiva Steponavičienė-Rugiaveidė).
III vieta – REGINA LUKMINIENĖ, JŪRATĖ ATKOČIŪNIENĖ, NIJOLĖ SUBAČIENĖ, VIDA JAKUBAUSKIENĖ, ANGELĖ JUKNEVIČIENĖ, NIJOLĖ LAURINAVIČIENĖ (Kėdainių kultūros centro folkloro ansamblis “Jorija”, par. Regina Lukminienė).

Fotogr. Paulius Šereiva

Renginio nuotaika

Nors renginio formatas neišvengiamai žadino dalyvių jaudulį ir šiokią tokią įtampą, įvairiais būdais buvo kuriamas ir jaukumas, šventiška atmosfera. Per konkurso pertraukas į sceną išeidavo VGTU inžinerijos licėjaus šokių grupė, skambėjo melodingi postfolkloro įrašai, dalyviai vaišinosi kava bei sausainiais, diskutavo, šnekučiavosi ir mezgė naujas pažintis. Jaukią licėjaus aktų salę puošė etninio stiliaus dekoracijos. Gerą nuotaiką kurti padėjo ir tai, kad padėkos dovanėles gavo ne tik laureatai, bet ir kiekvienas dalyvis. Tokiu būdu buvo sušvelnintas skirtumas tarp laimėjusių ir nelaimėjusių, parodyta, jog kiekvienas dalyvis yra svarbus ir reikalingas.
Nepaprastai originalūs, estetiški ir praktiškai motyvuojantys buvo konkurso draugų įsteigti prizai: reikšmingi tautosakos leidiniai, autentiškų garso įrašų kompaktiniai diskai, amatininkų darbai. Pirmųjų vietų nugalėtojai gavo išliekamąją vertę turinčią dovaną – galimybę savo atliekamus kūrinius įsirašyti LMTA Muzikos ir inovacijų centre.

Fotogr. Paulius Šereiva

Konkursų aktualumas

Muzikinio folkloro mėgėjų ir atlikėjų tarpe konkurso formatas susilaukia prieštaringų vertinimų. Neretai dainininkams būna sunku suvokti konkurso prasmę, atrodo keista ir nedrąsu tokį subtilų reiškinį kaip dainuojamojo folkloro atlikimą pateikti vertinimui, besiremiant šalta logika dainavimą analizuoti pagal galybę objektyvių kriterijų. Dalyvavimas konkurse asocijuojasi su tam tikru nepatogumu, kurio paprastai nesinori atliekant tradicines savo krašto dainas. Šios priežastys greičiausiai iš dalies nulėmė ir tai, kad atlikėjai dalyvavimui konkurse registravosi vangiai, organizatoriams teko nemenkai paplušėti pritraukiant dainininkus. Visgi konkursų kritiką būtų galima atremti mano mėgstamu pasakymu, kad didžiausi pasiekimai ateina per diskomfortą. Mažų mažiausias šio renginio laimėjimas – tai, kad kiekvienas dalyvis besiruošdamas ir dalyvaudamas konkurse neabejotinai patobulėjo, išmoko daugybės naujų dalykų. Ne tik išdrįso priimti iššūkį, pasiryžo parodyti save, bet ir neišvengiamai apmąstė praktinę autentiškumo sampratą muzikinio folkloro atlikime. Sakyčiau, kad pagrindinis tokio renginio ar, plačiau tariant, reiškinio tikslas yra ne pasirodyti, konkuruoti ar nugalėti, bet iš esmės didinti savo suvokimą apie autentišką atlikimą, stebint save bei kitus. „Grįžulų“ konkurso idėją ir jos realizavimą galima pavadinti autentiško tradicinio dainavimo kaip didžiulės vertybės manifestacija.

Pabaigai norisi pacituoti renginio garbės viešnią dainininkę Veroniką Povilionienę: „Neužmirškime to, kam atėjome į šį pasaulį. Neužmirškime to, kur mes esame ir kas mes esame“.

Gyvųjų ir mirusiųjų komunikacija lietuvių dainuojamojoje tradicijoje: raudų tyrimas

,

Gyvųjų ir mirusiųjų santykiu per tradicinę meninę raišką susidomėjau studijuodama muzikinio folkloro specialybės bakalauro studijose, šių dviejų pasaulių komunikacija per tradicinę dainuojamąją tautosaką tapo mano bakalaurinio darbo tema. Viena šio darbo potemių, komunikacija per raudas, tapo straipsnio ašimi, kuris buvo publikuotas periodiniame mokslo žurnale ,,Lietuvos muzikologija” (t. 18, 2017, p. 178-192). Dalinuosi straipsniu ir linkiu malonaus skaitymo.

Anotacija

Straipsnyje siekiama ištirti gyvųjų ir mirusiųjų ryšį lietuvių dainuojamojoje tradicijoje taikant komunikacijos mokslo teorijas, atskleisti šio ryšio priemones, pobūdį, sąlygas, procesą ir jo aspektus, komunikacijos motyvaciją ir stimulus. Gyvųjų pranešimų anapusiniam pasauliui kūrimo motyvacija – aukštesnių jėgų apsaugos ir pagalbos prašymas; muzika, šiuo atveju dainavimas, veikia kaip mediatorė tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.

Aprašomi komunikacijos modeliai (linijinis, interakcinis, transakcinis), tinkami gyvųjų ir mirusiųjų ryšiui dainuojamojoje tautosakoje interpretuoti, komunikacijos efektyvumo aspektai, komunikacijos verbalinės ir neverbalinės priemonės. Sutelkiamas dėmesys į raudų žanrą, išskiriamos raudų komunikacinės funkcijos. Analizuojami raudose pasitaikantys komunikacijos lygiai (intraasmeninė, tarpasmeninė, asmens ir grupės komunikacija), raudotojos vaidmuo komunikacijos procese.

Įvadas

Įvairios pasaulio tautos turi savitą pasaulėžiūrą, tradicinę filosofiją, gyvenimo, pasaulio, savo egzistencijos suvokimą. Lietuvių tradicinėje pasaulėžiūroje būta glaudaus ryšio su mirusiaisiais, tikėta pomirtiniu gyvenimu, tai liudija senovės laidotuvių ir laidojimo papročiai¹. Manyta, kad nuo dievų ir anapusinio pasaulio malonės priklausė žmogaus ir jį supančios aplinkos gerovė, todėl tikėtasi ir prašyta jų apsaugos, ypač ribiniais ir virsmo laikotarpiais. Taigi būta stiprios motyvacijos užmegzti ar palaikyti šį ryšį. Tiek dainavimas, tiek tvirtas ryšys su anapusiniu pasauliu – neatsiejami lietuvių tradicinės kultūros aspektai, tad galima analizuoti, kaip šis ryšys pasireiškia ir atsiskleidžia dainuojamojoje tautosakoje, koks muzikinės išraiškos vaidmuo šiame bendravime.

Straipsnyje į gyvųjų ir mirusiųjų ryšį žvelgiama per komunikacijos mokslo teorijų ir modelių prizmę. Taip galima daryti prielaidas apie šio ryšio priemones, pobūdį, sąlygas, išskirti tokios komunikacijos motyvaciją ir stimulus, atskleisti patį komunikacijos procesą, jo aspektus.

Muzika kaip komunikacijos su anapusiniu pasauliu priemonė

Žmonių garsinė komunikacija egzistuoja visose žinomose žmonių bendruomenėse (Nettl 1983: 24). Muzika žmonėms turi didelę reikšmę ir atlieka daugybę funkcijų: išreiškia ir sukelia emocijas, perduoda informaciją, tradicijas, taip pat atlieka apsisaugojimo, maginę, apotropinę ir kitas funkcijas. Remiantis tiek senaisiais tikėjimais ir praktikomis, tiek šiuolaikiniais mokslo tyrimais, galima teigti, kad muzika gali pakeisti žmonių būseną, o įvairios muzikinės savybės – kelti stiprias emocines asociacijas, pavyzdžiui, unisonas, antifona klausytojui asocijuojasi su harmonija ir tvarka (Dissanayake 2006: 10). Muzika yra viena pagrindinių priemonių gydymo ritualuose, šamanų praktikoje². Tai vienas iš būdų šamanams pasiek- ti transą, savihipnozę, susisiekti su dvasiomis, įeiti į jų pasaulį. Akivaizdu, kad muzika turi neabejotinai didelį poveikį žmogaus psichologinei, dvasinei, fiziologinei būsenai ir buvo taikoma šioms būsenoms paveikti nuo senovės. Tačiau kokią reikšmę tai turi komunikacijai su anapusiniu pasauliu? Ryšys su mirusiaisiais – ypatingas, tad jam užmegzti reikia ir ypatingų priemonių. Muzika ir yra ta priemonė, sukurianti išskirtinę aplinką, kurioje atsiveria pasąmonės klodai, susidaro sąlygos šiam ryšiui. Antai pagal karelų tikėjimą, mirę protėviai gali išgirsti ir suprasti tik ypatingą raudų kalbą, o ne įprastą, kuria šnekama kasdien (Stepanova 2011: 129). Taigi muzikinė forma drauge su poetinės ir muzikinės kalbos savybėmis sukuria ypatingą kontekstą, per kurį galima užmegzti ryšį su anapusiniu pasauliu, perduoti ar gauti žinią, prašymą, pagalbą, padėką ir t. t. Tam reikalinga muzika, pasižyminti tam tikrais atlikimo manieros, muzikinės ir poetinės kalbos ypatumais. Kai kuriose kultūrose muzika yra pasitelkiama norint komunikuoti su antgamtinėmis jėgomis, kurioms muzikinė raiška tarsi suteikia būtį – jėgos, „įdainuojamos į būtį“ (ten pat: 3). Ritualuose per muziką ne tik užmezgamas ryšys su anapusiniu pasauliu, bet ir išsakomi prašymai, tarsi su šia antgamtine pagalba įtvirtinami virsmo ar kiti svarbūs momentai. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos indėnų apačių genties merginos tiesiogine prasme „įdainuojamos“ į moterystės statusą (ten pat: 14).

Nors muzika gali būti nepamainoma mediatorė tarp pasaulių, didelį vaidmenį čia turi emocija, su kuria muzika atliekama. Ritualo metu, siekiant efektyvaus rezultato, svarbu ne tik tai, kas atliekama ritualui įvykdyti, bet ir kaip tai atliekama. Emocija, su kuria atliekama muzika, taip pat yra svarbi, ji padeda atverti duris tarp pasaulių:

<…> emocija gali tapti ritualinės komunikacijos su dievų ir / ar vėlių pasauliu būdu; kuo stipresnės emocijos ir kuo labiau jos mitologizuotos, tuo efektyvesnis ritualas. Tokio ritualo pavyzdys yra apeiginis raudojimas. (Vaitkevičienė 2007: 181)³

Galima sakyti, kad muzika yra universali komunikacijos priemonė, kurią pasitelkus bendrauti gali ne tik žmonės, bet ir gyvieji su dvasių, dievų pasauliu. Tai neatskiriama svarbių ritualų, garbinimo ar kitos formos komunikacijos su aukščiau esančiu subjektu dalis, šio kontakto priemonė ir sąlyga.

Toliau skaityti pdf formatu