“”Grįžulai” – galimybė mesti sau iššūkį ir tobulėti”. Pokalbis su 2019 m. festivalio-konkurso dalyviais
Lapkričio 30 d. VGTU inžinerijos licėjuje nuskambėjo jau 2-ieji „Grįžulai“ – lietuvių dainuojamojo folkloro atlikėjų festivalis-konkursas. Sukviesdamas liaudies dainų mylėtojus iš visos Lietuvos, festivalis-konkursas skatina pažinti autentišką tradiciją – perprasti skirtingų regionų dainų tarmę, melodiką ir jos ornamentiką, ritmiką, vokalinę techniką ir emociją.
Šiemet festivalio-konkurso dalyvius vertino kompetentinga komisija – prof. dr. Rytis Ambrazevičius, Varsa Liutkutė-Zakarienė ir garbės viešnia iš Ukrainos – doc. dr. Iryna Klymenko. Etnomuzikologai kiekvienoje amžiaus grupėje išrinko prizinių vietų nugalėtojus. Šiandien ir kalbiname vieną iš nugalėtojų – suaugusiųjų grupės (19-30 metų) 1-osios vietos nugalėtoją Eglę Česnakavičiūtę, o taip pat – suaugusiųjų grupės (virš 30 metų) specialiojo prizo laimėtoją – Roką Kašėtą.
Kaip nusprendėte dalyvauti konkurse? Ar jūsų, tradicinių dainų mylėtojų, negąsdina konkurso formatas?
Rokas: Apie konkursą išgirdau iš Eglės, miške, prie Zervynų, begrybaujant. Formatas negąsdino, buvo smalsu išbandyt save, išgirst kitus.
Eglė: Dalyvauti mane paskatino noras kuo labiau įsigilinti, perprasti ir įsisavinti tradicinio dzūkų dainavimo subtilybes. Kadangi didžiąją dalį laiko užsiimu edukacine ar renginių organizavimo veikla etninės kultūros srityje arba mokau folkloro kitus, juk reikia atrasti erdvę, kur ir pati galėčiau sau mesti iššūkį ir tobulėti. Grįžulai man tai ir yra. Galimybė padirbti su savimi. Susikoncentruoti. Išsikelti tikslą. Nustebti ne vienu atradimu. Ar gąsdina konkurso formatas?.. Na, šiek tiek. Manau, kad koncertui, kuris būtų orientuotas į tas pačias vertybes, ruoščiausi ne ką mažiau. Šįmet, besirengiant konkursui, jaudulio nebuvo nė kiek, tačiau lipant į sceną, nors tenka į ją koncertų metu lipti gana dažnai, ėmė drebėti ir kojos, ir visas vidus. Dainuojant pirmą dainą virpėjo ir balsas. Manau, to nebūtų, jei nežinočiau, kad manęs klausosi ir vertina komisija, atkreipdama dėmesį į kiekvieną intonavimo, tarties, vokalinės technikos detalę. Vis dėlto, manau, kad konkurso formatas yra geras – tiesiog turiu išmokti suvaldyti jaudulį.
Egle, konkurse dalyvauji nebe pirmą kartą ir gali palyginti šiųmetį renginį su 2018 metais vykusiais „Grįžulais“. Gal pastebi kaitos tendencijas? Ar pati šiais metais kitaip ruošeisi konkursui?
Eglė: Taip, dalyvauju jau antrąsyk. Gal kiek keistoka, kad mano amžiaus grupės žmonių dalyvauja nedaug. Juk mūsų – folkloro mylėtojų – tikrai nemažai… Gal juos gąsdina konkurso formatas?.. Praeitąmet man pasiruošti konkursui buvo kur kas didesnis iššūkis nei šįmet, nes taip smulkmeniškai niekada iki tol nebuvo tekę dirbti su archyviniais įrašais – jų klausytis tiek daug kartų, paskui dainuoti kartu su įraše skambančiais atlikėjais, lyginti savo dainavimą su jų ir t.t. Smarkiai užtrukau, kol atradau sau tinkamą būdą mokytis. Praeitais metais pasirodžiau kaip tuo metu galėjau geriausiai. Tada suvokiau, kad nors moku bent keletą šimtų dzūkiškų dainų, tačiau sudėtingiausių dalykų – būtent balso formavimo ir manieros man dar kaip reikiant reikėtų pasimokyti.
Šįmet geriausia pasiruošimo konkursui praktika man buvo aštuoni mėnesiai intensyvaus darbo su Žiūrų kaimo folkloro ansambliu. Kiekvieną savaitę turėjau galimybę girdėti to kaimo senolių dainavimą ir pagal jį mokyti jaunesnes kartas. Tam, kad galėčiau mokyti kitus, reikėjo ir pačiai gerai įsigilinti ir įsiklausyti, įsirašyti pateikėjus ir analizuoti namuose, o paskui vėl susitikus mėginti dainuoti kartu ir neišsišokti. Geriausi ženklai, kad man ėmė sektis, buvo ne vieno senolio pasakymas “ale visai kap Kristė gieda” arba “va tai gražiai Eglutė – galėtų užimt dainas”. Kai tave priima ir įvertina vietiniai, tai lyg palaiminimas, kad bent kažkiek į jų tradiciją jau įsiliejai. Toks intensyvus dainavimas drauge, be didelių pastangų pakeitė ir mano pačios balso spalvas, dainavimo manieras. Iš tiesų galvojau, kad per tuos darbus kaime nespėsiu pasiruošti konkursui. Vis dėlto, ryžausi užsiregistruoti ir, sąžiningai pasakius, tam konkursui reikalingų dainų nerepetavau daug. Dėl to ir nesitikėjau laimėti pirmąją vietą. Maniau, kad įdėjau tikrai nepakankamai pastangų…
Rokai, tau konkursas pirmasis. Kaip sekėsi jam pasiruošti?
Rokas: Ruoštis buvo įdomu. Buvo įdomu patirti, kaip atidžiai gilinantis į vieną dainą atsiveria vis daugiau subtilybių, tiek tarmiškų, tiek melodinių, kurių ausis taip greit klausant pirmus kartus neužčiuopia.
Abu atstovavote Dzūkijos regioną. Papasakokit, kas lėmė tokį pasirinkimą? Gal galit patarti ir būsimiems dalyviams, kuo remiantis galima išsirinkti atstovaujamą etnografinį regioną?
Rokas: Kadangi pats esu kilęs iš Varėnos, tai net nekėliau sau klausimo, kurį regioną atstovauti, atrodė natūralu atstovauti Dzūkiją. Be to labai mėgstu šio krašto dainas.
O šiaip, rinktis regioną, manau, reiktų pagal tai, ką išties gera dainuoti. Jeigu gera dainuoti – tai bus įdomu ir gilintis į to krašto, iš kurio yra daina, tradiciją.
Eglė: Man nelabai ir buvo pasirinkimo. Tai mano mylimiausias kraštas. Tai vietos, kuriose praleidžiu daugiausiai laiko, neskaitant darbo Vilniuje. Tai mano širdžiai mieliausių dainų, kvapniausių girių ir gaiviausio tekančio vandenėlio regionas. O dar senųjų gyventojų nuoširdumas ir svetingumas! Dar teberusenančios tradicijos, kurias turiu šansą stebėti, jose dalyvauti ir dokumentuoti! Sena, nerūdijanti ir, turbūt, niekad neišblėsianti meilė.
Vienas konkurso išskirtinumų – privaloma atlikti pasirinkto atstovauti regiono daina. Kaip vertinate tokį organizatorių sprendimą?
Rokas: Teigiamai. Privaloma daina leidžia išgirsti kaip per tą pačią dainą atsiskleidžia skirtingi žmonės, ir kaip skirtingai ar panašiai jie ją supranta. Tai yra įdomu.
Eglė: Manau, kad sprendimas geras. Vis tik turi būti tam tikras bendras matas, pagal kurį komisija galėtų matyti dalyvių atlikimo skirtumus. Juk jei visi dainuotų tik pasirenkamas dainas, vertinti būtų labai sunku – jos galėtų būti labai skirtingų žanrų, laikotarpių ir t.t. Manau, kad privaloma daina – tikrai gera idėja. Tik gal kiek nustebau, kad tiek praeitais, tiek šiais metais, Dzūkiją atstovaujantiems solistams buvo skirtos dainos, nutolusios nuo Dzūkijos širdies (Varėnos rajono), o buvo iš Seinų, šįmet – iš Gervėčių. Kitavertus – įdomu pasigilinti ir į Dzūkijos pakraščių tradicinės muzikos savitumus.
Ar patys turėjote konkurso atlikėjus-favoritus? Ar jūsų nuomonė sutapo su komisijos sprendimu?
Eglė: Man vertinti yra gana sunku. Jei turėčiau teisę vertinti – turbūt būčiau komisijoje. Vieni žavėjo charizma, kiti vokaline technika, kitų labai gailėjau, kad jie tiek jaudinasi ir iš to streso pamiršta žodžius ar melodiją… Pastebėjau, kad šįmet dalyvių, kuriems per 30 metų, grupė buvo itin stipri. Deja, vaikų grupių beveik negirdėjau. Vis dėlto komisija savo sprendimais nėkart nenustebino – viskas atrodė verta ir teisinga. Na, nepatikėjau, kai paskelbė mano vertinimą, bet dabar jau priėmiau ir patikėjau. Apskritai, kiekvienam dalyviui lipant į sceną, džiaugiausi iš visos širdies jų ryžtu dalyvauti, jų meile ir pagarba tradicijai. Laikiau kumščius už kiekvieną. Tiesa, mano amžiaus grupėje dalyvavo ir draugė Rūta Vyšniauskienė, kuria, nors ir neįvertinta prizine vieta, aš iki šiol be galo didžiuojuosi, nes žinodama, kaip ji dainavo prieš pasiruošimą konkursui, ir kaip sudainavo scenoje, mačiau, kaip jos tradicinio dainavimo galimybės išaugo bent tris kartus. Ši mergina padarė labai daug ir smarkiai patobulėjo. Tokia pažanga ir nutinka būtent konkurso egzistavimo ir dainuojančiojo priimto sprendimo dalyvauti dėka. Tad ji yra mano herojė ir nugalėtoja savo pačios galimybių ribose. Manau, buvo tokių ir daugiau, bet nepažinodama ir negirdėjusi jų dainavimo prieš ir po, negaliu vertinti kitų pažangos prasme.
Rokas: Na, o mano favoritės buvo Eglė Česnakavičiūtė ir Saulė Miškinytė – jos ir buvo apdovanotos savo amžiaus grupėse. Komisija man tikrai pasirodė kompetentinga.
Ko palinkėtumėt konkurso organizatoriams, būsimiems dalyviams?
Rokas: Linkiu tęsti šį festivalį. Ir gal net labiau akcentuoti, kad tai, visgi, festivalis, o ne konkursas, išties kurti jaukią šventę. Šventę, kurioje džiaugiamės turtinga savo krašto dainavimo tradicija ir dalinamės ja vieni su kitais.
Eglė: Pirmiausia, būsimiems dalyviams palinkėčiau nebijoti ir dalyvauti! Taip, taip! Išsikelti sau asmeninį tikslą, kuris būtų ne „užimti prizinę vietą“, bet nuspręsti, ką norėtum išmokti ar patobulinti šiame kelyje iki konkurso. Labai linkiu dainuojamų dainų įrašų paklausyti nuolat – ne tik pačioje pradžioje besimokant. Bėgant savaitėms labai lengva nuo jo nuklysti. Varijuoti tradicijos rėme – puiku, tačiau reikėtų nepamiršti ir originalių melodijų ir vingių.
Tiesa, gal reikėtų paminėti (užbėgant įvykiams už akių), kad tiek 2018 m., tiek šįmet teko išgirsti ir ypač didelių pastangų identiškai atkartoti traškančiame įraše girdėtą balsą. Toks kopijavimas šiek tiek juokina – juk negali jaunas vaikinas pavirsti sena kaimo moteriške su visomis jos fizinėmis balso savybėmis! Čia ir yra didžiausias iššūkis – iš to senovės įrašo pasiimti tik tam kraštui būdingą stilių, o ne imituoti patį pateikėją, jo dūsavimus ir t.t. Reikėtų paklausyti daugiau artimose apylinkėse darytų įrašų, kad „pagauti“ to krašto subtilybių ir nusistovėjusių muzikinių tradicijų aspektus.
Dar galiu patarti iš savo patirties: kuomet jau pavyksta dainuoti kartu su įraše skambančiu žmogumi – išjunkite įrašą ir įsirašykite diktofonu tik save patį. Paklausykite savęs. Tada įrašo. Tada vėl savęs. Atraskite, ko dar trūksta.
O organizatoriams noriu iš visos širdies padėkoti už šį nuostabų darbą, kurį darote. Jūs verčiate visiškai naują puslapį Lietuvos folkloro pasaulyje. Ir aš jumis be galo džiaugiuosi. Linkiu išlikti tokiais kryptingais, reikliais ir entuziastingais dar ne vieną dešimtį metų. Tikiu, kad jūsų komanda greitu metu išaugs! Darote neišmatuojamai prasmingą darbą.
Dėkoju už pokalbį.
Informacija apie “Grįžulus”:
http://www.facebook.com/Grizulai
https://www.vgtulicejus.lt/grizulai/
Lietuvių dainuojamojo folkloro atlikėjų festivalio-konkurso “Grįžulai” 2019 rėmėjai ir draugai:
Pagrindinis rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba
VGTU inžinerijos licėjus
Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjunga
Žurnalas “Būdas”
Lietuvos muzikos ir teatro akademija
Vilniaus etninės kultūros centras
Lietuvių literatūros ir tautosakos insitutas
Įmonė “Etnodizainas”
Asociacija “Suoka”
Įmonė “Romnesa”