Gyvųjų ir mirusiųjų komunikacija lietuvių dainuojamojoje tradicijoje: raudų tyrimas
Gyvųjų ir mirusiųjų santykiu per tradicinę meninę raišką susidomėjau studijuodama muzikinio folkloro specialybės bakalauro studijose, šių dviejų pasaulių komunikacija per tradicinę dainuojamąją tautosaką tapo mano bakalaurinio darbo tema. Viena šio darbo potemių, komunikacija per raudas, tapo straipsnio ašimi, kuris buvo publikuotas periodiniame mokslo žurnale ,,Lietuvos muzikologija” (t. 18, 2017, p. 178-192). Dalinuosi straipsniu ir linkiu malonaus skaitymo.
Anotacija
Straipsnyje siekiama ištirti gyvųjų ir mirusiųjų ryšį lietuvių dainuojamojoje tradicijoje taikant komunikacijos mokslo teorijas, atskleisti šio ryšio priemones, pobūdį, sąlygas, procesą ir jo aspektus, komunikacijos motyvaciją ir stimulus. Gyvųjų pranešimų anapusiniam pasauliui kūrimo motyvacija – aukštesnių jėgų apsaugos ir pagalbos prašymas; muzika, šiuo atveju dainavimas, veikia kaip mediatorė tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.
Aprašomi komunikacijos modeliai (linijinis, interakcinis, transakcinis), tinkami gyvųjų ir mirusiųjų ryšiui dainuojamojoje tautosakoje interpretuoti, komunikacijos efektyvumo aspektai, komunikacijos verbalinės ir neverbalinės priemonės. Sutelkiamas dėmesys į raudų žanrą, išskiriamos raudų komunikacinės funkcijos. Analizuojami raudose pasitaikantys komunikacijos lygiai (intraasmeninė, tarpasmeninė, asmens ir grupės komunikacija), raudotojos vaidmuo komunikacijos procese.
Įvadas
Įvairios pasaulio tautos turi savitą pasaulėžiūrą, tradicinę filosofiją, gyvenimo, pasaulio, savo egzistencijos suvokimą. Lietuvių tradicinėje pasaulėžiūroje būta glaudaus ryšio su mirusiaisiais, tikėta pomirtiniu gyvenimu, tai liudija senovės laidotuvių ir laidojimo papročiai¹. Manyta, kad nuo dievų ir anapusinio pasaulio malonės priklausė žmogaus ir jį supančios aplinkos gerovė, todėl tikėtasi ir prašyta jų apsaugos, ypač ribiniais ir virsmo laikotarpiais. Taigi būta stiprios motyvacijos užmegzti ar palaikyti šį ryšį. Tiek dainavimas, tiek tvirtas ryšys su anapusiniu pasauliu – neatsiejami lietuvių tradicinės kultūros aspektai, tad galima analizuoti, kaip šis ryšys pasireiškia ir atsiskleidžia dainuojamojoje tautosakoje, koks muzikinės išraiškos vaidmuo šiame bendravime.
Straipsnyje į gyvųjų ir mirusiųjų ryšį žvelgiama per komunikacijos mokslo teorijų ir modelių prizmę. Taip galima daryti prielaidas apie šio ryšio priemones, pobūdį, sąlygas, išskirti tokios komunikacijos motyvaciją ir stimulus, atskleisti patį komunikacijos procesą, jo aspektus.
Muzika kaip komunikacijos su anapusiniu pasauliu priemonė
Žmonių garsinė komunikacija egzistuoja visose žinomose žmonių bendruomenėse (Nettl 1983: 24). Muzika žmonėms turi didelę reikšmę ir atlieka daugybę funkcijų: išreiškia ir sukelia emocijas, perduoda informaciją, tradicijas, taip pat atlieka apsisaugojimo, maginę, apotropinę ir kitas funkcijas. Remiantis tiek senaisiais tikėjimais ir praktikomis, tiek šiuolaikiniais mokslo tyrimais, galima teigti, kad muzika gali pakeisti žmonių būseną, o įvairios muzikinės savybės – kelti stiprias emocines asociacijas, pavyzdžiui, unisonas, antifona klausytojui asocijuojasi su harmonija ir tvarka (Dissanayake 2006: 10). Muzika yra viena pagrindinių priemonių gydymo ritualuose, šamanų praktikoje². Tai vienas iš būdų šamanams pasiek- ti transą, savihipnozę, susisiekti su dvasiomis, įeiti į jų pasaulį. Akivaizdu, kad muzika turi neabejotinai didelį poveikį žmogaus psichologinei, dvasinei, fiziologinei būsenai ir buvo taikoma šioms būsenoms paveikti nuo senovės. Tačiau kokią reikšmę tai turi komunikacijai su anapusiniu pasauliu? Ryšys su mirusiaisiais – ypatingas, tad jam užmegzti reikia ir ypatingų priemonių. Muzika ir yra ta priemonė, sukurianti išskirtinę aplinką, kurioje atsiveria pasąmonės klodai, susidaro sąlygos šiam ryšiui. Antai pagal karelų tikėjimą, mirę protėviai gali išgirsti ir suprasti tik ypatingą raudų kalbą, o ne įprastą, kuria šnekama kasdien (Stepanova 2011: 129). Taigi muzikinė forma drauge su poetinės ir muzikinės kalbos savybėmis sukuria ypatingą kontekstą, per kurį galima užmegzti ryšį su anapusiniu pasauliu, perduoti ar gauti žinią, prašymą, pagalbą, padėką ir t. t. Tam reikalinga muzika, pasižyminti tam tikrais atlikimo manieros, muzikinės ir poetinės kalbos ypatumais. Kai kuriose kultūrose muzika yra pasitelkiama norint komunikuoti su antgamtinėmis jėgomis, kurioms muzikinė raiška tarsi suteikia būtį – jėgos, „įdainuojamos į būtį“ (ten pat: 3). Ritualuose per muziką ne tik užmezgamas ryšys su anapusiniu pasauliu, bet ir išsakomi prašymai, tarsi su šia antgamtine pagalba įtvirtinami virsmo ar kiti svarbūs momentai. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos indėnų apačių genties merginos tiesiogine prasme „įdainuojamos“ į moterystės statusą (ten pat: 14).
Nors muzika gali būti nepamainoma mediatorė tarp pasaulių, didelį vaidmenį čia turi emocija, su kuria muzika atliekama. Ritualo metu, siekiant efektyvaus rezultato, svarbu ne tik tai, kas atliekama ritualui įvykdyti, bet ir kaip tai atliekama. Emocija, su kuria atliekama muzika, taip pat yra svarbi, ji padeda atverti duris tarp pasaulių:
<…> emocija gali tapti ritualinės komunikacijos su dievų ir / ar vėlių pasauliu būdu; kuo stipresnės emocijos ir kuo labiau jos mitologizuotos, tuo efektyvesnis ritualas. Tokio ritualo pavyzdys yra apeiginis raudojimas. (Vaitkevičienė 2007: 181)³
Galima sakyti, kad muzika yra universali komunikacijos priemonė, kurią pasitelkus bendrauti gali ne tik žmonės, bet ir gyvieji su dvasių, dievų pasauliu. Tai neatskiriama svarbių ritualų, garbinimo ar kitos formos komunikacijos su aukščiau esančiu subjektu dalis, šio kontakto priemonė ir sąlyga.