Šiandieninis tradicinis muzikantas Lietuvos kaimo ir miestelio bendruomenėje

Lietuvoje nuo XX a. pabaigos iki šių dienų gana išsamiai tiriami įvairiais instrumentais grojantys vyresnės kartos liaudies muzikantai ir jų muzikavimo tradicinėje kultūroje aspektai: repertuaras, atlikimo stilius ir muzikavimo pokyčiai (Augėnaitė 1998; Auškalnis 1990; Baika 1989a, 1989b, 1994; Garsonas 2007; Karčemarskas 2007; Kirdienė 2000, 2004, 2005, 2009, 2015; Palubinskienė 1998, 2007; Vilys 1996; Vyčinas 1998; Žarskienė 2005, 2010, 2012, 2013, 2015; Žičkienė 2015); muzikanto įvaizdis, vaidmuo ir vieta bendruomenėje (Apanavičius 1991, 1999; Baika 1989a, 1989b, 1994; Kirdienė 2000; Motuzas 1992; Žarskienė 2005a, 2005b). Tačiau jaunesnės kartos tradiciniai muzikantai ir jų muzikavimas šiuolaikinėje lietuvių kultūroje kol kas mažai analizuoti (Grašytė 2012a, 2012b).
Šiame straipsnyje bus nagrinėjami šių dienų jaunesnės kartos lietuvių tradicinio muzikanto, tęsiančio gyvenamosios vietos (kaimo, miestelio ar nedidelio miesto) instrumentinio ir vokalinio-instrumentinio muzikavimo tradicijas, bruožai. Skaitykite pdf versiją

Muzikuojantys namai: aukštaičių vepriškių Ratautų giminė

Straipsnyje pirmą kartą tiriamos nuo seno Ukmergės r., Ratautų k. gyvenančios
(neseniai persikėlusios į gretimą Veprių mstl.) penkių kartų muzikantų
Ratautų giminės XIX a. vidurio – XXI a. pradžios muzikavimo tradicijos ir repertuaras. Tyrimo tikslas – atskleisti šios giminės instrumentinio muzikavimo tradicijų, repertuaro ir paties tradicinio muzikanto sampratos perimamumą ir pokyčius šiuolaikinėje kultūroje. Taikomi aprašomasis, tipologinio lyginimo ir kokybinių tyrimų metodai. Mėginta išsiaiškinti, kokie pagrindiniai muzikavimo aspektai svarbūs pačiam muzikantui, kokia yra jo suvokiama tradicinio muzikavimo samprata bei kaip ji paskutiniais dešimtmečiais kito. Skaitykite pdf versiją

Tradicinė lietuvių mokymosi griežti liaudies instrumentais metodika: pradžiamokslis

,

XX a. antroje pusėje etnomuzikologai atkreipė dėmesį į muzikavimo mokymosi būdų tyrinėjimo svarbą visiems kultūros ir jos muzikinio mąstymo tyrimams. Anot Marcijos Herndon, būdas, kuriuo perduodamos tradicijos, iš esmės yra susijęs su kultūros tikėjimų ir vertybių sistema. Mokymosi metodas, naudojamas toje kultūroje, mums suteikia svarbios informacijos ne tiek apie patį mokymosi procesą, kiek apie tos kultūros muzikinį mąstymą. Panašiai svarstė ir Filipas Bohlmanas, teigdamas, jog žodinė tradicija, sąlygojanti muzikos kūrybiškumą ir stabilumą, yra bene esminė priemonė, naudojama perduodant kultūros vertybių sistemą, pasaulėžiūrą, muzikinį suvokimą iš kartos į kartą.
Tradicinė lietuvių metodika griežti iki šiol nebuvo nagrinėjama kaip atskiras tyrimų objektas. Vis tiktai turime darbų, kuriuose aptariami vieni ar kiti mokymosi muzikuoti instrumentais būdai. Pirmasis žinių apie liaudies muzikantų mokymosi griežti būdus pateikė Stasys Paliulis . Medžiagos randame ir kitų etnoinstrumentologų bei etnografų darbuose. Skaitykite pdf versiją