Tarptautinės tradicinių šokių stovyklos organizatoriai: mūsų tikslas – vėl šokantys ir gyvenimu besidžiaugiantys žmonės

, ,

Vilniaus tradicinių šokių klubas, įkurtas Lietuvių etninės kultūros draugijos, rengia jau 16-ąją tarptautinę tradicinių šokių vasaros stovyklą, kuri vyks liepos 31 d. – rugpjūčio 4 d. Švenčionių rajone, prie Pailgio ežero.
Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuojamo renginio metu bus mokomasi šokių iš visų penkių Lietuvos etnografinių regionų, taip apibendrinant nuoseklų, pastaruosius 5 metus trukusį stovyklos keliavimą per etnografinius regionus (Dzūkiją (Dainavą), Suvalkiją (Sūduvą), Žemaitiją, Mažąją Lietuvą ir Aukštaitiją). Kaip ir kasmet, šokių stovykla bus tarptautinė, todėl joje dalyvaus ir svečiai iš užsienio, kurie mokys savo šalies tradicinių šokių. Stovyklos programa, kaip įprastai, pasipildys įvairių amatų, dainavimo ir muzikavimo mokymais, kurie vyks beveik visą stovyklos laiką. Stovyklos organizatoriai nepamiršta ir mažiausių jos dalyvių – vyks užsiėmimai su vaikais, kurių metu bus mokomasi ratelių ir žaidimų. Be to, bus galimybė patirti pernykštės stovyklos metu didelio pasisekimo sulaukusią naujovę –vakarais tarmiškai sekamas pasakas. Įvairius praktinius mokymus papildys etninės kultūros tyrėjų teorinės paskaitos, padėsiančios atskleisti stovyklos tematiką. Vakarais ir naktimis, kaip jau įprasta, vyks šokių vakaronės.
Etnomuzikologė Vera Venckūnaitė-Čepulienė kalbino XVI Tarptautinės tradicinių šokių stovyklos organizatorių komandos vadovus etnochoreologę, Lietuvių etninės kultūros globos tarybos pirmininkę doc. dr. Dalią Urbanavičienę ir šokių mokytoją, šokėją ir muzikantą Daumantą Čepulį apie šokių stovyklos tradicijas, tradicinių šokių perspektyvas ir reikšmę bei šiųmetės stovyklos ypatumus. Skaityti toliau

Šiandieninis tradicinis muzikantas Lietuvos kaimo ir miestelio bendruomenėje

Lietuvoje nuo XX a. pabaigos iki šių dienų gana išsamiai tiriami įvairiais instrumentais grojantys vyresnės kartos liaudies muzikantai ir jų muzikavimo tradicinėje kultūroje aspektai: repertuaras, atlikimo stilius ir muzikavimo pokyčiai (Augėnaitė 1998; Auškalnis 1990; Baika 1989a, 1989b, 1994; Garsonas 2007; Karčemarskas 2007; Kirdienė 2000, 2004, 2005, 2009, 2015; Palubinskienė 1998, 2007; Vilys 1996; Vyčinas 1998; Žarskienė 2005, 2010, 2012, 2013, 2015; Žičkienė 2015); muzikanto įvaizdis, vaidmuo ir vieta bendruomenėje (Apanavičius 1991, 1999; Baika 1989a, 1989b, 1994; Kirdienė 2000; Motuzas 1992; Žarskienė 2005a, 2005b). Tačiau jaunesnės kartos tradiciniai muzikantai ir jų muzikavimas šiuolaikinėje lietuvių kultūroje kol kas mažai analizuoti (Grašytė 2012a, 2012b).
Šiame straipsnyje bus nagrinėjami šių dienų jaunesnės kartos lietuvių tradicinio muzikanto, tęsiančio gyvenamosios vietos (kaimo, miestelio ar nedidelio miesto) instrumentinio ir vokalinio-instrumentinio muzikavimo tradicijas, bruožai. Skaitykite pdf versiją

Muzikuojantys namai: aukštaičių vepriškių Ratautų giminė

Straipsnyje pirmą kartą tiriamos nuo seno Ukmergės r., Ratautų k. gyvenančios
(neseniai persikėlusios į gretimą Veprių mstl.) penkių kartų muzikantų
Ratautų giminės XIX a. vidurio – XXI a. pradžios muzikavimo tradicijos ir repertuaras. Tyrimo tikslas – atskleisti šios giminės instrumentinio muzikavimo tradicijų, repertuaro ir paties tradicinio muzikanto sampratos perimamumą ir pokyčius šiuolaikinėje kultūroje. Taikomi aprašomasis, tipologinio lyginimo ir kokybinių tyrimų metodai. Mėginta išsiaiškinti, kokie pagrindiniai muzikavimo aspektai svarbūs pačiam muzikantui, kokia yra jo suvokiama tradicinio muzikavimo samprata bei kaip ji paskutiniais dešimtmečiais kito. Skaitykite pdf versiją