Kai apsilankai kokybiško folkloro koncerte: renginio „Ožiai, klavišai ir garmoškė“ apžvalga

,

Sausio 4 dieną, pažymėdami metų ir savo studentiškų vargų pabaigos pradžią, trys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedros studentai: Aušrinė Lasytė, Agnietė Baltramonaitytė ir Marius Mockevičius, surengė koncertą „Ožiai, klavišai ir garmoškė“. Tikslas – kurso „Folkloro ansamblio vadovo praktika“ atsiskaitymas, o rezultatas toks, kad norisi apie jį rašyti.

Visuomet jaukioje „Miesto laboratorijoje“ susispraudė didžiulė minia žmonių. Vedėjui Mariui koncerte kartojant „Braška lizdas“, buvau pamiršusi, kad šitaip vadinasi netrukus pasirodysianti grupė ir tik galvojau, kaip taikliai apibūdinama susidariusi situacija, nes salė braškėjo per siūles. Kodėl tai svarbu? Nes velniškai gerai, kad šitiek žmonių išgirdo tai, kas vyko sausio 4-osios vakarą. Bet pradėkim nuo pačių pradžių.

Kursas, kurio proga buvo surengtas koncertas „Ožiai, klavišai ir garmoškė“, – tik vienas iš nedaugelio, į kurio atsiskaitymą studentai, deja, bet vis dar gali pasirinkti, kaip žiūrėti. O ši trijulė pažiūrėjo labai rimtai – tikrai ne kiekviena etnomuzikologų laida rengia koncertus ir ne kiekviena laida rengia kokybiškus koncertus. Apskritai, etnomuzikologų studentija yra retai matomas reiškinys bendrame Vilniaus ar Lietuvos folkloro paveiksle, todėl šis jų pasirodymas – labai svarbus.

 

Vakarą pradėjo aukštaitiškų dainų virtinė – Aušrinės Lasytės vadovaujamų etnomuzikologių būrys „Opka“ pristatė Ukmergės rajono Skuolių kaimo dainas. Nuostabiai varijuojantys balsai ir jų dėka mirgantis daugiabalsumas, subtiliai vis pasigirstančios aukštos aukštaitiškos gaidelės, gražiai slystančios melizmos ir frazių pabaigos – tai, kas įsiminė labiausiai. Didis džiaugsmas užplūsta, kai galima girdėti tokį aukštaitišką grožį, nesuspraustą į įprastus folkloristinius rėmus. O kokiu nuostabiu akcentu tapo vienos iš Skuolių pateikėjų dukros, atvykusios paklausyti koncerto, pasisakymas! Apie jos vaikystėje skambėjusias dainas ir ją mažą – bėgiojančią ir sekiojančią vyresniuosius…

Nesu aukštaitiško folkloro specialistė, bet lyg ir galima buvo paieškoti kiek skanesnės aukštaitiškos tarties, ypač gražių balsių, o kartu su tuo galėjo savaime atsirasti ir kiek kitoks balso formavimas. Drįsiu pakalbėti ir apie dramblį kambaryje, kuris tikrai egzistuoja, tik gal dar niekada nebuvo įvardintas raštu. Tai – lygaudiškas skambesys. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto „Rasos“ gimnazijos folkloro studija „Lygaudė“ – tai savotiška folkloro mokykla, pažadinusi meilę folklorui daugybei jaunuolių, paleidusi į pasaulį gausų būrį dainuojančių, šokančių, grojančių ir improvizuojančių žmonių. Ir koncerte pasirodžiusių merginų būrio neaplenkė šitos mokyklos kuriamas skambesys. Jis karts nuo karto išlįsdavo atliekant puikias Skuolių dainas: nosinis garsų nutęsimas ir įvažiavimas į garsus, ryški ir gal kiek gausoka priebalsių vokalizacija, pernelyg juvelyriška melizmatika, balsių patampymas. Bet! Kaip visa tai nublanksta prieš tokį išieškotą, gilų tradicijos perėmimą. Koks ryškus buvo bendras dainavimo energijos, susidainavimo pojūtis! Atrodo, kad merginoms buvo gera dainuoti, kad jos jau tolokai pažengė, perimdamos lokalią tradiciją, kad joms gerai žinomi melodijos ir balsų variantai. Buvo justi, kad dainas galėtų atlikti estetiškai dailiai ir nugludintai, bet pasirenka atlikti autentiškai, nes būtent toks skambesys joms pamažu tampa savas ir nepakeičiamas. Mažai kas žino, kiek pastangų ir laiko reikalauja būtent toks priėjimas.

 

Kitas pasirodymas – Agnietės Baltramonaitytės projektas „Braška lizdas“, apjungęs Dieveniškių krašto dainas, jų interpretacijas ir elektroninę muziką. Nesu elektroninės muzikos gerbėja, todėl šioje srityje mano vertinimai apsiriboja „palietė-nepalietė“ kategorijomis. Ir kai kas, stebėtina, tikrai palietė! O gal net norėjosi ir daugiau? 

Parinktos dainos – labai įvairios ir be galo gražios. Įdomiausia man buvo scenoje išgirsti pasakų dainuojamuosius intarpus – kokie tai žavūs kūrinėliai ir kaip gerai susiklauso

Prieš pasirodymą atlikėjai pristatė, kad, net ir kurdami interpretacijas, stengėsi išlaikyti dainavimo manierą, t. y. dermės, balso formavimo, ritmo traktavimo, melizmatikos ir kitas ypatybes. Ne visai pritarčiau, kad ši užduotis buvo iki galo išpildyta, bet kai tai pavykdavo, suskambėdavo nepaprastai gražiai. Ypač darnos variantai, ritminis pavarijavimas – kaip gerai jie suskamba kontraste su pastoviais elektroniniais garsais. Nugirsdavau ir skaniąsias nosines priebalses, švelnias frazuotes. Gal kiek labiau pritrūko tembrinio panašumo (ir į Dieveniškes, ir tarpusavyje), melizmatikos atlikimo būdo (bet juk vėl turime reikalą ir su lygaudiškojo skambesio mokykla). Nesu tikra, ir ar visur buvo tinkamai parinktas atlikimo aukštis.

Įdomus ir pats pasirodymo konceptas: kartais skambėjo daugiau harmonizuotos dainos, kartais – visai nepakeistos, kartais – su daugiau ar mažiau elektronikos. Mano skoniui būtų priimtiniau jas net sujungti į vieną siuitą be tarpų ir klausytojų plojimų – tarsi norėjosi, kad muzikinė mintis tęstųsi ir daugiau man papasakotų, o ir kūrinių išbaigtumas nekeltų klausimų. 

Pagirtina, kad atlikėjai paieškojo įvairesnių atlikimo grupėje būdų – programą labai paįvairino solo, duetai, o tada taip gerai ir stipriai suskambo visas ansamblis. Publikos ovacijos ošė po kiekvieno kūrinio, bet buvo galima justi, kokios jos gausios po dainų, kuriose buvo apjungta viskas: ne tik atlikimo niuansai, bet ir tvirtas dainavimas bei pačių atlikėjų mėgavimasis tuo, ką daro. Puikūs atlikėjų duomenys, darniai suskambantys balsai ir (pagaliau!) įdomesni harmonijos aranžuotėse pasirinkimai, besiskleidžiantys elektroniniai garsai ir trykštantis entuziazmas – na, tik pirmyn! 

 

Vakarą užbaigė Mariaus Mockevičiaus suburto kvarteto „Vilniaus kaimo kapela“ pasirodymas, kuriame groja du jaunosios ir du vyresniosios kartos atstovai. Vyresnieji – tai du smuikininkai. Juos būtų įprasta vadinti pateikėjais – savo kaimuose užaugusiais ir ten groti išmokusiais pirminės tradicijos tęsėjais. Abu jie, nors vienas kilęs iš Kalvarijos, o kitas – iš Raseinių krašto, jau daug metų gyvena Vilniuje ir čia groja folkloro ansamblyje „Vilnelė“.  Bet kiek laiko prireikė, kol juos kažkas ištraukė į kitokią šviesą ir jų grojimą leido pažinti daug platesnei auditorijai! Gėda, kad tik dabar ir tik tiek. Džiugu, kad pagaliau bent kažkas!

Salė ūžė nuo džiaugsmo ir šokių siautulio, o muzikantai (ypač ypatingieji smuikininkai) tiesiog tryško džiaugsmu groti. Pasirodymo metu jautėsi visų atlikėjų lygiavertiškumas, o tai irgi gražiai išsipildė muzikoje, skalsioje įvairiausių įtakų. Daugelio kitų tautų ir žanrų muzikos ragavę jaunieji muzikantai, pripildę savo atlikimą lietuvių tradicijai ne visuomet būdingais papuošimais, tačiau, gerai pažindami ir lietuvišką tradiciją, kuria naujas jos interpretacijas. Ši sintezė tarsi pagimdė naujovišką kūrinį, apjungiantį senųjų muzikantų tiesų bei nenugludintą grojimą ir jaunųjų muzikantų interpretacijas, leisdama jiems būti partneriais muzikoje.

 Visgi, nesu tikra, koks tikslas tinkamesnis šiam kvartetui. Norėtųsi, kad jaunieji atlikėjai kiek daugiau įsiklausytų į vyresniųjų atlikimo manierą, labiau pasidomėtų ir jų jaunystės laikų kapelų sudėtimi. Neabejoju, kad smuikininkai bent apibendrintai galėtų papasakoti ir apie grojimo armonika, būgnu subtilumus. Tuomet jau visi kartu galėtų paieškoti gal kiek paprastesnių, bet labiau jų reprezentuojamą tradiciją atspindinčių atlikimo būdų. Tad, sekant, tarkim, kaimynų lenkų, palaikančių panašaus grojimo su pateikėjais tradicijas, pavyzdžiu, norėtųsi daugiau įsiklausymo, net repertuaro išgryninimo.

Vyresniųjų smuikininkų atliekamas repertuaras jau iš vėlyvesnio instrumentinio folkloro sluoksnio, bet toks nepaprastai žavus bei esantis čia ir dabar, vis dar gyvas ir mums pasakote pasakojantis. Mūsų kartą pasiekusi tradicija ir jos lobių pateikėjai – itin vertinga medžiaga, brangintina, puoselėtina, sektina. 

Groti su pateikėjais, šokti pagal jų muziką, bendrauti ir tiesiogiai iš jų mokytis – tai, ko itin trūksta skurdžiai lietuvių instrumentinio ir dar skurdesnei choreografinio folkloro mokykloms. Be abejo, tokia praktika buvo taikoma didžiųjų folklorinių ekspedicijų laikais, bet kiek ten buvo tradicijos perėmimo ar bent jau bandymo ją perimti – kitas klausimas. „Vilniaus kaimo kapelos“ pavyzdys parodo, kad net ir turėdami tik tradicijos trupinius, entuziastingi muzikantai gali kurti naujus ir įdomius reiškinius, savo svoriu ateityje galinčius prilygti ir jau išnykstančiai tradicijai. 

 

Kaip vieną didžiausių vakaro pliusų įvardinčiau tai, kad suskambėjo archyvai: šalia katedros kabineto durų esančios muzikinio folkloro archyvo durys pagaliau tapo varstomos. Suskambo muzika, kurios buvo mokomasi ne pasiėmus dainynus (ar išvis nusiklausius iš 15-tos interpretacijos), bet išgirdus įrašytą ar net gyvą originalų pateikimą. Kaip svarbu, kad suskamba dar niekur negirdėti kūriniai, kurie kadaise nugulė lentynose, o dabar vėl grįžta į apyvartą, sėkmingai pildydami visų klausančiųjų suvokimą apie tai, kas yra lietuviškas folkloras.

Man buvo naujiena mėgautis lietuviško folkloro atlikėjų koncertu, girdėti pastangas kiekvienam kūriniui suteikti neiškraipyto savitumo. Apskritai, buvo įdomu klausyti. Tenka pripažinti – tai retai nutinka, nes įprastai visos dainos ar instrumentinė muzika, atliekama lietuvių folklorininkų, skamba vienodai, nors gali skirtis regionai, laikotarpiai, žanrai ir pan. O čia jaučiausi apsilankiusi tikrai aukšto lygio koncerte, kurio net ir kiekviena dalis klausant atskirai būtų buvusi tokia pat įdomi, kaip ir sujungtos viename koncerte.

Nuostabu yra girdėti, kaip senųjų dainininkų ir muzikantų kūryba prabyla jauniesiems savo formomis, leisdama pažinti kitokius atlikimo būdus. O tie jaunieji sugeba perimti nenugludindami autentiškumo ir neperdarydami į šiems laikams priimtinas estetines klišes. Užaugo etnomuzikų karta, kuriai pagaliau (kaip gera tai rašyti!) yra savaime suprantama ne tik išmokti melodijas bei tekstus, bet ir pažinti atlikimo visumą. Karta, kuri net ir improvizuodama, interpretuodama visų pirma stengsis pažinti pirminius šaltinius. Ne viskas idealu, dar ne viskam suformuoti įgūdžiai, bet kryptis jau labai džiugina.

 

Na, o liūdniausia, kad tokio koncepto ir lygio koncerto greičiausiai nebūtų įvykę, jei prie jo būtų prisidėję dėstytojai. Tai rimta Etnomuzikologijos katedros problema, kurią reikia kuo greičiau spręsti, – kodėl tokio lygio koncertuose nepasirodo dėstytojų vadovaujami studentų kolektyvai? Kodėl vis mažėja studentų pasirodymų, o juos kviečiant koncertuoti galima išgirsti nedviprasmiškų komentarų apie jų atlikimo kokybę? Kodėl pusmetį pasidarbavusių studentų koncertai gerokai pranoksta keturis metus kartą per savaitę vykstančių folkloro atlikimo paskaitų rezultatus? Iš tiesų,  esu dėkinga dėstytojams už išugdytą kritišką žvilgsnį, pati patyriau katedros teikiamą naudą, bet… ją reikia mokėti atrasti. Bėda, kad jei esi prastesnis ieškotojas, pabaiga gali būti ne tokia graži. Belieka tikėtis, kad šios laidos užduotas tonas atvers naujus paieškų kelius jaunesniems studentams ir skatins juos dirbti savarankiškai, sekant pirmtakų pėdomis.

O pabaigai aš linkiu ir meldžiu, kad tik šie iš reikalo atsiradę perspektyvūs ansambliai tęstų savo veiklą. Šis koncertas suteikė daug naujų vilčių ir tikiuosi, kad ne man vienai. Lietuvoje taip trūksta kokybiško, bet nenugludinto, naujai suprasto, bet gerbiančio tradiciją, energingo, bet nesudarkančio autentiškai gaivališko folkloro. Jis turi skambėti Lietuvoje, pasaulyje, uždaruose ir atviruose ratuose, už stalo ir ant scenos. Koncerte „Ožiai, klavišai ir garmoškė“ aš pajutau, kad šita misija gali būti įmanoma.

Žemaitiškas dainas įsimylėjusi Alminų šeima

,

Artėjant pirmajam lietuvių dainuojamojo folkloro festivalio-konkurso „Grįžulai“ jubiliejui, jo dalyvė ir laureatė Teresė Pučinskaitė-Barkauskienė pakalbino kitus jo laureatus – nuostabų šeimyninį kvartetą iš Žemaitijos. Pokalbis sukosi apie dainavimo šeimoje tradicijas, ypatingą žemaitiškų dainų skambesį, gimtuosius Alminų Platelius ir daug kitų įdomių temų.  Skaityti toliau

Teresė Pučinskaitė-Barkauskienė: Ir vis gręžiu save, ir vis gręžiuosi, kol patampu… grįžule

,
Žiemą nuskambėjo jau 4-ieji „Grįžulai“–lietuvių dainuojamojo folkloro festivalis-konkursas, kviečiantis atsigręžti į tradiciją, įvertinti jos grožį, ją suprasti ir tęsti.Viena iš dalyvių ir konkurso laureačių – Teresė Pučinskaitė-Barkauskienė – dalinasi savo mintimis apie dainavimą ir apie tradicinę dainą, vis dar gyvuojančią joje ir jos šeimoje.
Grįžulai… Šitas žodis keliauja iš pat giliai – mano gerklomis, gomuriu ir slysteli nuo liežuvio galo, palikdamas ir šiurkštumo, ir šnypštimo, ir švelnumo pojūtį. Tai tokios įvairiaskambės šio festivalio-konkurso dainos: spalvingos, rupios, raminančios… Akys žvelgia į Grįžulus ir mato reikšmines žodžio dalis:šaknį ir priesagą, sudarančias kamieną,ir galūnę. Tai tokie šio renginio dalyviai – vieni iš kitų ir vieni su kitais augantys: tėvai ir vaikai, trys vienos šeimos kartos ar bendraminčiai, kurie dėl panašaus žvilgio į pasaulį jau yra tapę savotišku į šeimą panašiu dariniu. Protas apčiuopia žodžio reikšmę – grįžti (grinžti – archajiška forma). Ji rodo kryptį ten, kur kažkada vienaip ar kitaip jau buvai. Tai tokia šio festivalio-konkurso, pasakyčiau – reiškinio, esmė: tapti grįžulu, nusekti ta kryptimi, kurią rodo įrašuose gyvi senųjų pateikėjų balsai.

Skaityti toliau

Festivalis-konkursas „Grįžulai“ 2020 persikelia į internetinę erdvę!

Rūtos Stonkienės nuotraukoje – Neringa Mockevičiūtė

Lietuvių dainuojamojo folkloro atlikėjų festivalis-konkursas „Grįžulai“ – tai jau trečią kartą vykstantis konkursas, siekiantis atkreipti dalyvių ir visuomenės dėmesį į tradicinį dainavimą. Šis unikalus renginys orientuojasi į kompleksinį dainavimo manieros, melodijos, tarmės ir emocijos sintezės reiškinį, išlaikant maksimalų atlikimo autentiškumą. Festivalio-konkurso programa unikali tuo, kad  čia turi galimybę pasirodyti įvairių amžiaus grupių dalyviai – ir moksleiviai, ir suaugusieji iš visos Lietuvos. Taip stengiamės atkurti tradicijos tąsą ir ryšį tarp įvairių kartų atstovų.

Renginys šiais metais vyks kiek kitaip – dalyviai kviečiami atsiųsti organizatoriams savo vaizdo ir garso įrašus, o koncerto apdovanojimų ceremoniją ir koncertą galima bus stebėti gyvos transliacijos metu.

 „Grįžulų“ dalyviai atlieka po dvi to paties regiono dainas, kurių vieną pasirenka patys, o kitą – iš privalomų dainų sąrašo. Dalyvių atlikimą

Rūtos Stonkienės nuotraukoje – folkloro ansamblis “Gija”

vertina iš dainuojamojo folkloro specialistų sudaryta komisija, o geriausieji atlikėjai apdovanojami piniginiais prizais bei gauna galimybę savo dainas įrašyti profesionalioje studijoje.

 

Dalyvių registracija iki 2021 m. sausio 17 d.

Įrašus galima siųsti iki vasario 1 d. el.paštu grizulai@gmail.com

Nuotolinė apdovanojimų ceremonija vyks vasario 15 d.

Registracijos forma, nuostatai, privalomos dainos ir kita naudinga informacija – internetinėje svetainėje https://etnoerdves.lt/

„EtnoKlipsai“ pirmą kartą kvies moksleivius kurti muzikinius klipus autentiškoms liaudies dainoms

„EtnoKlipsai“ – tai unikalus konkursas, skatinantis moksleivius pažinti etninę tradiciją, o taip pat ją aktualizuoti, pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams ir meniškai įprasminti. Konkurso metu moksleiviams bus pateikti archyviniai lietuvių dainuojamojo folkloro įrašai, kuriuose užfiksuota jau išnykusi tradicija, išskirtinė savo skambesiu, tarminėmis ypatybėmis, muzikinėmis savybėmis.

Konkursą organizuoja etnomuzikologės Vera Venckūnaitė-Čepulienė ir Goda Kovalenkienė: „Kūrybiškumui nėra ribų, o sudėtingos aplinkybės paskatina originalius sprendimus. Kai 2020 m. pavasarį buvo įvestas karantinas, kartu su mokiniais radome būdą išreikšti savo kūrybiškumą: filmavome „karantininius“ vaizdo klipus savo mylimoms dainoms. Taip kilo mintis prikelti liaudies dainas, gulinčias tautosakos archyvuose ir pakviesti jaunus šiuolaikinius žmones interpretuoti šias dainas suteikiant joms vaizdus. Autentiškais garso įrašais kartu su jų vizualizacijomis pasidalinus populiariausiuose sklaidos kanaluose, tradicinė lietuvių muzika būtų pasiekiama Lietuvos ir užsienio šalių auditorijoms: mokytojams, mokiniams, įvairioms televizijos ar radijo laidoms. Manome, kad moksleiviai mielai prisidėtų prie šios idėjos.“ Konkurso organizatorės taip pat rengia ir lietuvių dainuojamojo folkloro atlikėjų festivalį-konkursą „Grįžulai“, kuris vasario mėnesį vyks jau trečiąjį kartą ir kiekvienais metais sulaukia didelio folklorininkų iš visos Lietuvos susidomėjimo.

Konkurse „EtnoKlipsai“ kviečiami dalyvauti Vilniaus miesto 5-12 klasių moksleiviai. Iš pateikto muzikinių kūrinių sąrašo moksleiviai (individualiai ar grupėse iki 5 asmenų) pasirenka vieną dainą, kuriai sukuria vaizdo klipą, naudodamiesi pasirinktomis priemonėmis ir konkurso nuostatuose numatytomis rekomendacijomis. 

Konkurso dalyvių darbus vertins kompetentinga kino ir etninės muzikos specialistų komisija. Taip pat internetinėje erdvėje klipus vertins ir publika. Konkurso nugalėtojų apdovanojimai numatomi kovo 5 d. „Skalvijos kino teatre“. Nugalėtojų laukia piniginiai prizai ir simbolinės dovanos. Konkurso dalyvių kūrybiniai rezultatai bus paskelbti Youtube internetinėje svetainėje.

Vaizdo klipų organizatorės laukia el. paštu etnoklipsai@gmail.com iki 2021 m. vasario 7 d.  Rekomenduojama organizuoti savarankiškus atrankos etapus klasėse, būreliuose  ar mokykloje, stengiantis panaudoti kuo įvairesnius įrašus, vėliau siūlyti mokiniams patiems rinkti nugalėtojus, dalyvausiančius konkurse.

 

Konkursą remia Vilniaus miesto savivaldybė. 

Konkurso draugai: Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjunga, kino centras „Skalvija“, asociacija „SUOKA – etno ženklai“.

Registracijos anketa, konkurso nuostatai ir kita naudinga informacija – internetiniame puslapyje https://etnoerdves.lt/

Rudens lygiadienio pasitikimas Kernavėje – šviesų ir įsiklausimo vyksmas

,

Praėjusį šeštadienį Kernavės piliakalnių apsuptyje buvo pasitiktas rudens lygiadienis. Į šventę susirinkusiųjų buvo gerokai mažiau nei per žymiasias Kernavės archeologijos dienas, tačiau kiekvienas, kuris atvyko, netrukus buvo įsuktas į įspūdingą pojūčius žadinantį veiksmą. Renginys buvo subtilus ir stebinančiai įvairiapusiškas. Visą vakarą iki vėlumos buvo pinama gyvybinga garsų, šviesų, vakaro vėsos ir ugnies kaitros kontrastų pynė. Čia gaudė ragai ir dūdmaišiai, degė fakelai, ir apeiginės ugnys, skambėjo kovos šūksniai, dainos, instrumentinė muzika, stebino spalvingas šviesų pasirodymas. Kviečiu žvilgtelėti į šios ypatingos šventės akimirkas.

Susitikimas, skirtas pažymėti astronominį gamtos virsmą, buvo pradėtas simboline Saulės mūšio inscenizacija. Taip buvo paminėta Baltų vienybės diena, primenanti baltų genčių susivienijimo svarbą 1236 m. kovoje su Kalavijuočių ordinu. Baltų vienybės diena minima rugsėjo 22 d., tad rudens lygiadienio šventimas įvairiose Lietuvos vietose susiejamas ir su lietuviams reikšmingo Saulės mūšio prisiminimu ir simboliniu patyrimu.

Ėmus temti ir ant skirtingų piliakalnių besižiebiant fakelams, savo pasirodymu Eglė ir Rokas Kašėtos kvietė susitelkti į garsą, įsiklausyti į čia pat vandeniu, vantų lapais bei įvairiais instrumentais kuriamų atmosferinių skambesių paletę bei dzūkų liaudies dainas. Latvių kalba ir dzūkų tarme jiems atliekant dainą „Aš turėjau baltą rožę“ ansamblių „Laukis“, „Medgrinda“ bei „Poringė“ nariai nešdami fakelus žiburiuojančia santūria eisena susirinko į Pilies kalno piliakalnį, kur toliau vyko ugnies įžiebimo apeiga.

Ugnies pagerbimo ir įžiebimo apeigą vedė Gediminas Žilys, suburdamas susirinkusiuosius į rimties ir šviesos ratą, kviesdamas atitarti jo vedamoms apeiginėms giesmėms bei pajusti protėvių dvasios alsavimą.

Itin retai koncertuojančios grupės „Atalyja“ nariai pradžiugino klausytojus leisdami prisiminti jau gerai žinomas, muzikinio folkloro mylėtojų pamėgtas dainas su išdailintomis instrumentinėmis interpretacijomis.

„Atalyjos“ atliekamos muzikos garsai jungėsi su šviesų patyrimu – visą vakarą besikūrenančia ugnies liepsna bei Kernavės piliakalnius išmarginusiais dailininko Arvydo Buinausko kurtais spalvingais šviesų raštais.

Šventei artėjant į pabaigą, skambant dūdmaišiui, buvo užžiebta ir sudeginta skulptoriaus Henriko Orakausko sukurta šiaudinė skulptūra.

Po šviesos vyksmo, Kernavės piliakalnius mistiškai ėmė gaubti rūkas, o ansamblio „Laukis“ muzikantai bei šokėjai kvietė naktišokiams.

Įdomu stebėti, kaip naujai kuriasi ir įvairiose Lietuvos vietose įsitvirtina lygiadienių šventimo tradicijos, suvokiant, kad šių švenčių nežymėdavo mūsų tėvai ir seneliai, tačiau jaučiant šių astronominių virsmų svarbą. Nesame tikri, kaip lygiadienius galėjo švęsti mūsų protėviai, tad šios dienos ir nakties susilyginimo momento pažymėjimas įgauna kūrybinį, intuityviai interpretacinį pobūdį. Pagrindiniais šventės elementais tampa šviesos ir tamsos, gyvybės ir mirties susitikimas, ugnies ir šviesų žaismas, šiaudinių skulptūrų deginimas bei šio veiksmo įgarsinimas instrumentinės bei vokalinės muzikos fonu.

Dzūkų kultūros festivalis „ČIULBA ULBA“ kviečia pasitikti rudenį šilų delnuose

, ,

Rugsėjo 4-6 dienomis Mardasavo kaime, Varėnos rajone, pirmąkart rengiamas
festivalis „Čiulba ulba“ pakvies naujai pažvelgti į senąsias Dainavos krašto tradicijas bei
džiaugtis moderniomis dzūkiškos kultūros formomis.

Festivalio lankytojų laukia trys svetingos ir atradimų kupinos dienos, apjungiančios
senąsias bei moderniai atgimusias dzūkų dainas, nebylųjį juodai-baltą ir naujausią kiną,
šiuolaikinę poeziją ir tradicinius vietos amatus. Mardasavas, kuriame įvyks šis festivalis,
išgarsėjo dar praeitame amžiuje kaimo pasakoriaus, dainininko Petro Zalansko (1900-1980)
dėka. Šįmet garsiajam Mardasavo dainiui, palikusiam ateities kartoms per 300 dainų ir
pasekusiam net 150 pasakų, būtų suėję 120 metų, todėl dalis festivalio renginių bus skirta
pažinti būtent šią ypatingą asmenybę ir prisiminti gausų Petro Zalansko tautosakos palikimą.

Vėlyvą šeštadienio vakarą festivalis džiugiai pristatys projektą „Saulius Spindi. Vai tu
girala“, kurio pasirodymo metu alternatyvios elektroninės muzikos apsuptas skambės tiek
paties Petro Zalansko balsas, tiek jo dainos kitų žymių Lietuvos atlikėjų lūpose. Pasiklausyti
galite čia.

Festivalio programoje – šiuolaikinės dzūkiškos poezijos skaitymai, amatų kiemas,
kuriame galėsite ne tik pasigrožėti dzūkų amatininkų darbais, bet ir mokytis norimo amato.
Festivalio kinas kvies pamatyti keletą filmų, tarp jų ir neseniai pasirodžiusį „Vanago portretą“
(rež. Vytautas V. Landsbergis) bei jį aptarti su pačiu režisieriumi, o interaktyvi paskaita-
viktorina pasiūlys giliau pažinti tarmę, paciksėti ir laimėti prizų.

Festivalio naujienas sekite čia.
Renginys socialiniame tinkle Facebook.
Bilietus platina www.bilietai.lt, taip pat bilietus galima įsigyti Varėnos kino ir parodų salėje
trečiadieniais-sekamdieniais nuo 11.00 iki 19.00 valandos.
Festivalio organizatorius Varėnos kultūros centras.
Festivalį remia Lietuvos kultūros taryba.

Tradicinio dainavimo kursai Lietuvoje kvies pažinti etnokosmosą ir išlaisvinti balsą

,

Tradicinio dainavimo kursai 2019. Fotogr. – Karina Ikasalaitė.

Patirti tradiciją, išlaisvinti balsą ir atrasti unikalius dainavimo stilius liepos pabaigoje pakvies Tarptautiniai tradicinio dainavimo kursai. Antrą kartą renginys sukvies besidominčiuosius dainavimu susiburti ir kartu ieškoti išskirtinių dainavimo manierų, pažinti platų žanrinį dainų spektrą, ieškoti dainavimo ir jo tradicinių kontekstų sąsajų. Ryškiausias kursų akcentas – autentiškos tradicijos pažinimas, jos perėmimas ir pritaikymas. Liepos 26 – rugpjūčio 1 dienomis nuskambėsiančiuose kursuose dėstys lietuvių, žydų, ukrainiečių ir lietuviškų sutartinių tradicinio dainavimo specialistai, be to, kursų programoje numatytos paskaitos, amatų užsiėmimai, ekskursijos, vakaronės.

Intensyvių mokymų metu dalyviai dirbs pasirinktos dainavimo tradicijos grupėje, o taip pat turės galimybę pažinti ir kitas tradicijas, užsiimti sodų rišimu ir muilo drožyba, rytine joga. Ypatingas dėmesys bus teikiamas šių metų kursų temai – kosmosui. Etnokosmologinis aspektas kursų dalyvius lydės paskaitų, vakaro programų ir dainavimo užsiėmimų metu – bus aptariamas visatos reiškinių ir tradicijų ryšys, tradicinis kosmoso pasaulėvaizdis, liaudies dainų ir kosmologinių reiškinių sąsajos.

Tradicinio dainavimo kursai 2019. Fotogr. – Karina Ikasalaitė

Vakarinių programų metu dalyviams koncertuos pasaulyje pripažinti kursų lektoriai – muzikos akustikas, fizikas ir etnomuzikologas, folkloro atlikėjas Rytis Ambrazevičius, etnomuzikologė, žymiausia sutartinių tyrinėtoja ir atlikėja Daiva Vyčinienė, ukrainiečių tradicinio dainavimo specialistė, folkloro atlikėja ir kompozitorė Susanna Karpenko, viena žymiausių žydų tradicinio dainavimo atlikėja ir mokytoja Sasha Lurje.

Tradicinio dainavimo kursai 2019. Fotogr. – Marius Guščia.

Taip pat laukia ekskursija į unikalų A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejų, filmų, tradicinių šokių vakarai ir kosminiai pasidainavimai po žvaigždėmis. Kursus užbaigs jaukus dalyvių koncertas, pristatantis per savaitę įsisavintas dainavimo tradicijas.

Šiemet, atsižvelgiant į kilusią pasaulinę pandemiją, kursuose bus ribojamas dalyvių skaičius, užsiėmimai organizuojami nedidelėse grupėse, atvirose erdvėse, laikantis higienos rekomendacijų. Mažesni, tačiau visada profesionalūs ir jaukūs kursai kvies dalyvius tradicijos pagalba pažinti savo balso galimybes, jas plėsti ir atrasti naują dainavimo pasaulį.

 

Kursus organizuoja VšĮ „Aktualios muzikos projektai“.
Partneriai – A. ir J. Juškų muziejus, Vilniaus etninės kultūros centras, Klaipėdos etninės kultūros centras, Aktualaus meno tinklas „VOX ART“, Asociacija „Suoka“.

 

Daugiau informacijos:
www.traditionalsingingcourse.com
https://www.facebook.com/pg/TraditionalSingingCourse/
traditionalsingingcourse@gmail.com

“”Grįžulai” – galimybė mesti sau iššūkį ir tobulėti”. Pokalbis su 2019 m. festivalio-konkurso dalyviais

, ,

Lapkričio 30 d. VGTU inžinerijos licėjuje nuskambėjo jau 2-ieji „Grįžulai“ – lietuvių dainuojamojo folkloro atlikėjų festivalis-konkursas. Sukviesdamas liaudies dainų mylėtojus iš visos Lietuvos, festivalis-konkursas skatina pažinti autentišką tradiciją – perprasti skirtingų regionų dainų tarmę, melodiką ir jos ornamentiką, ritmiką, vokalinę techniką ir emociją.

Šiemet festivalio-konkurso dalyvius vertino kompetentinga komisija – prof. dr. Rytis Ambrazevičius, Varsa Liutkutė-Zakarienė ir garbės viešnia iš Ukrainos – doc. dr. Iryna Klymenko. Etnomuzikologai kiekvienoje amžiaus grupėje išrinko prizinių vietų nugalėtojus. Šiandien ir kalbiname vieną iš nugalėtojų – suaugusiųjų grupės (19-30 metų) 1-osios vietos nugalėtoją Eglę Česnakavičiūtę, o taip pat – suaugusiųjų grupės (virš 30 metų) specialiojo prizo laimėtoją – Roką Kašėtą.

Kaip nusprendėte dalyvauti konkurse? Ar jūsų, tradicinių dainų mylėtojų, negąsdina konkurso formatas?

Rokas: Apie konkursą išgirdau iš Eglės, miške, prie Zervynų, begrybaujant. Formatas negąsdino, buvo smalsu išbandyt save, išgirst kitus.

Eglė Česnakavičiūtė. Fotogr. Rūta Stonkienė

Eglė: Dalyvauti mane paskatino noras kuo labiau įsigilinti, perprasti ir įsisavinti tradicinio dzūkų dainavimo subtilybes. Kadangi didžiąją dalį laiko užsiimu edukacine ar renginių organizavimo veikla etninės kultūros srityje arba mokau folkloro kitus, juk reikia atrasti erdvę, kur ir pati galėčiau sau mesti iššūkį ir tobulėti. Grįžulai man tai ir yra. Galimybė padirbti su savimi. Susikoncentruoti. Išsikelti tikslą. Nustebti ne vienu atradimu. Ar gąsdina konkurso formatas?.. Na, šiek tiek. Manau, kad koncertui, kuris būtų orientuotas į tas pačias vertybes, ruoščiausi ne ką mažiau. Šįmet, besirengiant konkursui, jaudulio nebuvo nė kiek, tačiau lipant į sceną, nors tenka į ją koncertų metu lipti gana dažnai, ėmė drebėti ir kojos, ir visas vidus. Dainuojant pirmą dainą virpėjo ir balsas. Manau, to nebūtų, jei nežinočiau, kad manęs klausosi ir vertina komisija, atkreipdama dėmesį į kiekvieną intonavimo, tarties, vokalinės technikos detalę. Vis dėlto, manau, kad konkurso formatas yra geras – tiesiog turiu išmokti suvaldyti jaudulį.

 Egle, konkurse dalyvauji nebe pirmą kartą ir gali palyginti šiųmetį renginį su 2018 metais vykusiais „Grįžulais“. Gal pastebi kaitos tendencijas? Ar pati šiais metais kitaip ruošeisi konkursui?

Eglė: Taip, dalyvauju jau antrąsyk. Gal kiek keistoka, kad mano amžiaus grupės žmonių dalyvauja nedaug. Juk mūsų – folkloro mylėtojų – tikrai nemažai… Gal juos gąsdina konkurso formatas?.. Praeitąmet man pasiruošti konkursui buvo kur kas didesnis iššūkis nei šįmet, nes taip smulkmeniškai niekada iki tol nebuvo tekę dirbti su archyviniais įrašais – jų klausytis tiek daug kartų, paskui dainuoti kartu su įraše skambančiais atlikėjais, lyginti savo dainavimą su jų ir t.t. Smarkiai užtrukau, kol atradau sau tinkamą būdą mokytis. Praeitais metais pasirodžiau kaip tuo metu galėjau geriausiai. Tada suvokiau, kad nors moku bent keletą šimtų dzūkiškų dainų, tačiau sudėtingiausių dalykų – būtent balso formavimo ir manieros man dar kaip reikiant reikėtų pasimokyti.

Šįmet geriausia pasiruošimo konkursui praktika man buvo aštuoni mėnesiai intensyvaus darbo su Žiūrų kaimo folkloro ansambliu. Kiekvieną savaitę turėjau galimybę girdėti to kaimo senolių dainavimą ir pagal jį mokyti jaunesnes kartas. Tam, kad galėčiau mokyti kitus, reikėjo ir pačiai gerai įsigilinti ir įsiklausyti, įsirašyti pateikėjus ir analizuoti namuose, o paskui vėl susitikus mėginti dainuoti kartu ir neišsišokti. Geriausi ženklai, kad man ėmė sektis, buvo ne vieno senolio pasakymas “ale visai kap Kristė gieda” arba “va tai gražiai Eglutė – galėtų užimt dainas”. Kai tave priima ir įvertina vietiniai, tai lyg palaiminimas, kad bent kažkiek į jų tradiciją jau įsiliejai. Toks intensyvus dainavimas drauge, be didelių pastangų pakeitė ir mano pačios balso spalvas, dainavimo manieras. Iš tiesų galvojau, kad per tuos darbus kaime nespėsiu pasiruošti konkursui. Vis dėlto, ryžausi užsiregistruoti ir, sąžiningai pasakius, tam konkursui reikalingų dainų nerepetavau daug. Dėl to ir nesitikėjau laimėti pirmąją vietą. Maniau, kad įdėjau tikrai nepakankamai pastangų…

Rokai, tau konkursas pirmasis. Kaip sekėsi jam pasiruošti?

Rokas: Ruoštis buvo įdomu. Buvo įdomu patirti, kaip atidžiai gilinantis į vieną dainą atsiveria vis daugiau subtilybių, tiek tarmiškų, tiek melodinių, kurių ausis taip greit klausant pirmus kartus neužčiuopia.

Abu atstovavote Dzūkijos regioną. Papasakokit, kas lėmė tokį pasirinkimą? Gal galit patarti ir būsimiems dalyviams, kuo remiantis galima išsirinkti atstovaujamą etnografinį regioną?

Roką Kašėtą sveikina komisijos pirmininkas Rytis Ambrazevičius. Fotogr. Rūta Stonkienė

Rokas: Kadangi pats esu kilęs iš Varėnos, tai net nekėliau sau klausimo, kurį regioną atstovauti, atrodė natūralu atstovauti Dzūkiją. Be to labai mėgstu šio krašto dainas.

O šiaip, rinktis regioną, manau, reiktų pagal tai, ką išties gera dainuoti. Jeigu gera dainuoti – tai bus įdomu ir gilintis į to krašto, iš kurio yra daina, tradiciją.

Eglė: Man nelabai ir buvo pasirinkimo. Tai mano mylimiausias kraštas. Tai vietos, kuriose praleidžiu daugiausiai laiko, neskaitant darbo Vilniuje. Tai mano širdžiai mieliausių dainų, kvapniausių girių ir gaiviausio tekančio vandenėlio regionas. O dar senųjų gyventojų nuoširdumas ir svetingumas! Dar teberusenančios tradicijos, kurias turiu šansą stebėti, jose dalyvauti ir dokumentuoti! Sena, nerūdijanti ir, turbūt, niekad neišblėsianti meilė.

Vienas konkurso išskirtinumų – privaloma atlikti pasirinkto atstovauti regiono daina. Kaip vertinate tokį organizatorių sprendimą?

Rokas: Teigiamai. Privaloma daina leidžia išgirsti kaip per tą pačią dainą atsiskleidžia skirtingi žmonės, ir kaip skirtingai ar panašiai jie ją supranta. Tai yra įdomu.

Eglė: Manau, kad sprendimas geras. Vis tik turi būti tam tikras bendras matas, pagal kurį komisija galėtų matyti dalyvių atlikimo skirtumus. Juk jei visi dainuotų tik pasirenkamas dainas, vertinti būtų labai sunku – jos galėtų būti labai skirtingų žanrų, laikotarpių ir t.t. Manau, kad privaloma daina – tikrai gera idėja. Tik gal kiek nustebau, kad tiek praeitais, tiek šiais metais, Dzūkiją atstovaujantiems solistams buvo skirtos dainos, nutolusios nuo Dzūkijos širdies (Varėnos rajono), o buvo iš Seinų, šįmet – iš Gervėčių. Kitavertus – įdomu pasigilinti ir į Dzūkijos pakraščių tradicinės muzikos savitumus.

Ar patys turėjote konkurso atlikėjus-favoritus? Ar jūsų nuomonė sutapo su komisijos sprendimu?

Konkurso komisija. Fotogr. Rūta Stonkienė

Eglė: Man vertinti yra gana sunku. Jei turėčiau teisę vertinti – turbūt būčiau komisijoje. Vieni žavėjo charizma, kiti vokaline technika, kitų labai gailėjau, kad jie tiek jaudinasi ir iš to streso pamiršta žodžius ar melodiją… Pastebėjau, kad šįmet dalyvių, kuriems per 30 metų, grupė buvo itin stipri. Deja, vaikų grupių beveik negirdėjau. Vis dėlto komisija savo sprendimais nėkart nenustebino – viskas atrodė verta ir teisinga. Na, nepatikėjau, kai paskelbė mano vertinimą, bet dabar jau priėmiau ir patikėjau. Apskritai, kiekvienam dalyviui lipant į sceną, džiaugiausi iš visos širdies jų ryžtu dalyvauti, jų meile ir pagarba tradicijai. Laikiau kumščius už kiekvieną. Tiesa, mano amžiaus grupėje dalyvavo ir draugė Rūta Vyšniauskienė, kuria, nors ir neįvertinta prizine vieta, aš iki šiol be galo didžiuojuosi, nes žinodama, kaip ji dainavo prieš pasiruošimą konkursui, ir kaip sudainavo scenoje, mačiau, kaip jos tradicinio dainavimo galimybės išaugo bent tris kartus. Ši mergina padarė labai daug ir smarkiai patobulėjo. Tokia pažanga ir nutinka būtent konkurso egzistavimo ir dainuojančiojo priimto sprendimo dalyvauti dėka. Tad ji yra mano herojė ir nugalėtoja savo pačios galimybių ribose. Manau, buvo tokių ir daugiau, bet nepažinodama ir negirdėjusi jų dainavimo prieš ir po, negaliu vertinti kitų pažangos prasme.

Rokas: Na, o mano favoritės buvo Eglė Česnakavičiūtė ir Saulė Miškinytė – jos ir buvo apdovanotos savo amžiaus grupėse. Komisija man tikrai pasirodė kompetentinga.

Ko palinkėtumėt konkurso organizatoriams, būsimiems dalyviams?

Festivalio-konkurso linksmybės su grupe “Robaksai”. Fotogr. Rūta Stonkienė

Rokas: Linkiu tęsti šį festivalį. Ir gal net labiau akcentuoti, kad tai, visgi, festivalis, o ne konkursas, išties kurti jaukią šventę. Šventę, kurioje džiaugiamės turtinga savo krašto dainavimo tradicija ir dalinamės ja vieni su kitais.

Eglė: Pirmiausia, būsimiems dalyviams palinkėčiau nebijoti ir dalyvauti! Taip, taip! Išsikelti sau asmeninį tikslą, kuris būtų ne „užimti prizinę vietą“, bet nuspręsti, ką norėtum išmokti ar patobulinti šiame kelyje iki konkurso. Labai linkiu dainuojamų dainų įrašų paklausyti nuolat – ne tik pačioje pradžioje besimokant. Bėgant savaitėms labai lengva nuo jo nuklysti. Varijuoti tradicijos rėme – puiku, tačiau reikėtų nepamiršti ir originalių melodijų ir vingių.

Tiesa, gal reikėtų paminėti (užbėgant įvykiams už akių), kad tiek 2018 m., tiek šįmet teko išgirsti ir ypač didelių pastangų identiškai atkartoti traškančiame įraše girdėtą balsą. Toks kopijavimas šiek tiek juokina – juk negali jaunas vaikinas pavirsti sena kaimo moteriške su visomis jos fizinėmis balso savybėmis! Čia ir yra didžiausias iššūkis – iš to senovės įrašo pasiimti tik tam kraštui būdingą stilių, o ne imituoti patį pateikėją, jo dūsavimus ir t.t. Reikėtų paklausyti daugiau artimose apylinkėse darytų įrašų, kad „pagauti“ to krašto subtilybių ir nusistovėjusių muzikinių tradicijų aspektus.

Bandra konkurso dalyvių nuotrauka. Fotogr. Rūta Stonkienė

Dar galiu patarti iš savo patirties: kuomet jau pavyksta dainuoti kartu su įraše skambančiu žmogumi – išjunkite įrašą ir įsirašykite diktofonu tik save patį. Paklausykite savęs. Tada įrašo. Tada vėl savęs. Atraskite, ko dar trūksta.

O organizatoriams noriu iš visos širdies padėkoti už šį nuostabų darbą, kurį darote. Jūs verčiate visiškai naują puslapį Lietuvos folkloro pasaulyje. Ir aš jumis be galo džiaugiuosi. Linkiu išlikti tokiais kryptingais, reikliais ir entuziastingais dar ne vieną dešimtį metų. Tikiu, kad jūsų komanda greitu metu išaugs! Darote neišmatuojamai prasmingą darbą.

Dėkoju už pokalbį.

Informacija apie “Grįžulus”:
http://www.facebook.com/Grizulai
https://www.vgtulicejus.lt/grizulai/

Lietuvių dainuojamojo folkloro atlikėjų festivalio-konkurso “Grįžulai” 2019 rėmėjai ir draugai:
Pagrindinis rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba
VGTU inžinerijos licėjus
Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjunga
Žurnalas “Būdas”
Lietuvos muzikos ir teatro akademija
Vilniaus etninės kultūros centras
Lietuvių literatūros ir tautosakos insitutas
Įmonė “Etnodizainas”
Asociacija “Suoka”
Įmonė “Romnesa”

Apie dainuojamojo folkloro atlikėjų festivalio-konkurso „Grįžulai“ specifiką pasakoja renginio organizatorės

, ,

2019 m. lapkričio 30 d., VGTU inžinerijos licėjuje (Antakalnio g. 120, Vilnius) vyks jau 2-asis respublikinis lietuvių dainuojamojo folkloro atlikėjų festivalis-konkursas „Grįžulai“. Tai išskirtinis renginys, siekiantis sujungti ir kartu tobulėti įvairių kartų, profesijų, patirčių folkloro atlikėjus. „Grįžulų“ misija – skatinti dainuojamojo folkloro atlikimo tradiciškumą. Pagrindiniai vertinimo kriterijai – tarmės, melodijos, ritmikos, ornamentikos, vokalinės technikos išlaikymas bei emocinis perteikimas.

Apie festivalio-konkurso idėją, tikslus, bei ateities planus pasakoja renginio iniciatorės ir organizatorės, jaunos etnomuzikologės Goda Kovalenkienė ir Vera Venckūnaitė-Čepulienė.

Kuo ypatingas šis renginys?

Goda: Na, pirmiausiai – tai vienintelis tradicinio dainavimo konkursas, skirtas ne tik moksleivių auditorijai, bet ir studentams, suaugusiems, senjorams. Renginyje gali pasirodyti įvairaus amžiaus atlikėjai, dalyviai gali mokytis, palaikyti vieni kitus. Antra – renginyje siekiame kuo objektyvesnio vertinimo (nors ir atrodytų, kad tai sunkiai įmanoma). Esame nustačiusios griežtus vertinimo kriterijus, komisija turi  surašyti balus pagal tuos kriterijus, ir laimėtojai išrenkami susumavus tuos balus.  Stengiamės, kad vertinimui įtakos neturėtų išankstinės nuostatos, nepagrįstos priežastys. Taip pat konkurse negali dalyvauti komisijos narių ir organizatorių artimieji bei mokiniai. Manau,  kad tai kuria pasitikėjimą konkurso vertinimo sistema. Trečia – skatiname dainavimo mokymąsi iš autentiškų, archyvinių garso įrašų.  Tai skatina ne tik išmokti ir atlikti tekstą bei melodiją, bet pajusti pačią dainos dvasią, ritminį ir melodinį laisvumą, pagražinimus – tokius dalykus, kuriuos tikrai ne visada galima užrašyti natomis. Ketvirta – konkurso dalyviai atlieka vieną savo pasirinktą ir vieną privalomą dainą iš to paties etnografinio regiono. Tai irgi yra gana neįprasta praktika, dėl kurios sulaukiame ir kritikos. Tačiau norime, kad tą pačią dainą atlikėjas išgirstų iš kelių skirtingų dalyvių, įsiklausytų į skirtingas interpretacijas, patirtų tyrinėjimo ir atradimo jausmą. Jokiu būdu neskatiname įrašo mėgdžiojimo ar kopijavimo. Priešingai – tiek mes, kaip organizatorės, tiek komisijos nariai labiausiai vertina unikalų kiekvieno žmogaus dainos išjautimą. Na, ir penkta – labai norime, kad kiekvienas dalyvis ką nors išsineštų po šio konkurso. Tiek tiesiogine prasme, tiek perkeltine. Mums be galo džiugu, kad konkursas sulaukė didelio populiarumo: šiemet net negalėjome pakviesti visų norinčių dalyvauti – tiesiog nebūtume suspėję per vieną dieną visų išgirsti. Kiekvienas dalyvis įdeda daug darbo ir pastangų, todėl mes ieškome įvairių būdų, kaip bent simboliškai kiekvieną iš jų apdovanoti.

Kaip kilo mintis organizuoti „Grįžulus“? Ką jums pačioms reiškia toks festivalis?

Goda: Idėja kilo prieš kelis metus. Su Vera pasvajodavome apie tokį renginį, kuriame pačios norėtume dalyvauti – tokiu požiūriu vadovaujamės ir jį organizuodamos. Pagrindinį postūmį suteikė VGTU inžinerijos licėjus, kai jo vadovams išsakyta mintis apie konkursą buvo sutikta labai palankiai – jau nebebuvo kur trauktis.  Man asmeniškai – tai organizacinių, vadybinių, komunikacinių įgūdžių tobulinimas, profesinis tobulėjimas (lyginu savo vertinimus su komisijos narių rezultatais, svarstau, ką ir kaip supratau kitaip).  Taip pat naujos pažintys, bendradarbiavimas, partnerystė.
Vera: Iš tiesų, atrodo, kad Lietuvoje labai trūksta tokio pobūdžio renginių. Vaikystėje dalyvavau jaunųjų folkloro atlikėjų konkurse „Tramtatulis“, jis man suteikė labai didelį postūmį, iš dalies apibrėžė ir mano dabartinę veiklą. Labai norėjosi, kad tas noras tobulėti, semtis patirties iš kitų neužgestų ir ne tik moksleiviai turėtų galimybę dalyvauti tokio formato renginiuose. Man taip pat labai svarbi „Grįžulų“ skleidžiama idėja apie pirminės tradicijos, autentiško folkloro pažinimą. Labai norisi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie įvairių, nors kartais ir labai lokalių, tradicijų panašumus ir skirtumus, ieškotų įvairumo tiek folklore, tiek savyje, plėstų savo balso, požiūrio ribas.

Kokia komanda dirba organizuojant šį nemažą renginį?

Goda: Kai jau buvo nuspręsta pirmąjį konkursą organizuoti VGTU inžinerijos licėjuje, daugeliu klausimų konsultavo direktorė Regina Mikalauskienė, pavaduotoja inžineriniam ugdymui Lina Bagdžiūnaitė – Litvinaitienė ir pavaduotoja neformaliam ugdymui Ernesta Smalinskė. Licėjaus komanda taip pat kūrė ir  internetinį puslapį, rūpinosi renginio filmavimu, dovanomis, padėkomis ir daugeliu kitų dalykų. Esame dėkingos  licėjui ir už suteiktą pastogę, ir už  žmogišką pagalbą.
Vera: Šiais metais mūsų pagrindinis rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba. Gautas finansavimas labai palengvino renginio organizavimą, bet taip pat ir suteikė daugiau atsakomybių, kadangi jaučiame, kad renginys jau svarbus ne vien tik mums – jis po truputį tampa savotišku reiškiniu. Jau nuo praeitų metų bendradarbiaujame ir su įvariomis mokslo, kultūros įstaigomis, kurių atstovai ne tik pataria ir palaiko, bet ir suteikia nemažą materialinę pagalbą – steigia dovanas konkurso dalyviams. Esame labai dėkingos už bendradarbiavimą Lietuvos etninės kultūros ugdytojų asociacijai, Vilniaus etninės kultūros centrui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijai, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui. Sulaukiame net ir privačių verslininkų paramos – šiais metais suvenyrais dalyviams rūpinasi įmonės „Etnodizainas“, „Romnesa“, asociacija „Suoka“.  Taip pat visuomet konsultuojamės su konkurso komisijos nariais. Be šių puikių rėmėjų pagalbos kažin ar galėtume džiaugtis renginiu.

Renginys vyks jau 2-ą kartą. Ar auga susidomėjimas juo? Kuo šiųmetis renginys skiris nuo 1-ojo festivalio-konkurso?

Goda: Drąsiai galime teigti, kad susidomėjimas konkursu tik didėja. Praeitais metais  daug dirbome kalbindamos įvairius pažįstamus dalyvauti konkurse, drąsinome, pasakojome… išsiuntinėjome begales asmeninių žinučių. Šiais metais  to daryti jau nebereikėjo. Išsiuntėme kvietimą registracijai ir jai besibaigiant jau buvo viršytas mūsų nusistatytas maksimalus dalyvių skaičius. Norėtume išplėsti festivalį, bet tam reiktų ir didesnių finansų, ir  didesnės komandos. Dabar  beveik visus organizacinius darbus atliekame dviese, greta savo pagrindinių darbų. Beje, šiais metais turėjome galimybę surengti ir meistriškumo kursus konkurso dalyviams bei juos rengiantiems pedagogams.  Mokymų dalyviai labai teigiamai atsiliepė apie seminarą, tad mes jau planuojame, ką ir kaip daryti kitais metais.
Vera: Norisi, kad “Grįžulai” netaptų vien koncertiniu renginiu. Visąlaik akcentuojame, kad čia siekiame vieni iš kitų mokytis, tobulėti, sužinoti kažką naujo. Todėl ir meistriškumo kursai buvo gana svarbi renginio dalis, kurią šiais metais  pavyko įgyvendinti. Na, o pati renginio struktūra išlieka panaši – tik dalyvių skaičius įvairiose amžiaus grupėse šiemet išaugo.

Konkurso dalyvius vertins garbi komisija – žymūs lietuvių folkloro tyrinėtojai ir mokytojai, etnomuzikologai prof. dr. Rytis Ambrazevičius, Varsa Liutkutė-Zakarienė, taip pat garbės viešnia iš Ukrainos – doc. dr. Iryna Klymenko. Kaip manote, kaip dėl to jaučiasi patys folkloro atlikėjai – ar vertinimas netrukdys atsiskleisti tradicijos savitumams?

Goda: Kalbėdamasi su daugeliu žmonių ir pasakodama apie konkurso idėjas, dažnai susiduriu su nuomone, kad folkloras neskirtas konkursams ir vertinimui. Tačiau aš manau, kad viskas priklauso nuo požiūrio: juk A. Juška, vienas pirmųjų lietuvių tautosakininkų, dar prieš pusantro šimto metų suorganizavo dainų karalienės konkursą, siekdamas užrašyti kuo daugiau dainų.  O mūsų tikslas – populiarinti  suasmenintą  santykį su daina, siekti, kad besimokydamas šiuolaikinis žmogus išgirstų kaip tradicinė daina buvo atliekama kaimo žmogaus. Ir tuomet išgyventų savo istoriją.
Vera: Turbūt žmogus net norėdamas negalėtų pabėgti nuo savo kritinės prigimties – juk nuolat save vertiname kitų kontekste, lyginamės. Tik gal dažnai bijome tai pripažinti, ypač tokioje jautrioje sferoje kaip folkloras. Manau, kad pasirodymas konkurse folkloro atlikėją tarsi mobilizuoja – jis pradeda daug kruopščiau ruoštis, gilintis, domėtis, ieško įvairesnių dainos mokymosi ir pajautimo būdų. Tad iš tiesų komisija, vertinimas, čia niekuo dėti – patys dainininkai kuria požiūrį į save ir savo pasirodymą. O komisija – nepaprastai šilti ir nuoširdūs žmonės, kurie, net ir būdami profesionalai, manau, sugeba sukurti jaukią atmosferą tiek klausytojams, tiek atlikėjams.

Konkurse dalyvaujantys dainininkai pasirenka atstovauti tam tikrą etnografinį regioną bei turi atlikti privalomą dainą. Toks organizacinis sprendimas gana netikėtas folkloro renginių kontekste. Kaip, kas ir kodėl parenka privalomas konkurso dainas?

Vera: Kaip Goda jau anksčiau minėjo, šiuo klausimu sulaukiame nemažai kritikos. Bet dar pačioje pradžioje kurdamos konkurso konceptą, bandėme remtis kitų stilių muzikos konkursais – juk privalomas kūrinys yra įprasta praktika daugelyje jų. Be to, kaip minėjome, mums labai svarbu, kad konkurse viskas būtų kuo objektyviau – privalomos dainos interpretacijų lyginimas padeda daug lengviau įvertinti dalyvius. Tas dainas renkame mes pačios. Stengiamės atsižvelgti į regionų stilistikas bei parinkti kiek galima tipiškesnius pavyzdžius, o kartais norime tiesiog supažindinti dalyvius su populiarių tradicinių dainų originalais. Taip pat konslutuojamės su konkurso komisija, kuri pataria etnomuzikologiniais klausimais.

Festivalis-konkursas vyksta Vilniuje. Ar noriai jame dalyvauja atlikėjai iš kitų miestų ir miestelių? Kokio regiono atstovų šiais metais bus daugiausia?

Vera: Turbūt didžiausią dalyvių dalį vis dar sudaro vilniečiai. Tačiau informaciją apie festivalį-konkursą stengiamės platinti visoje Lietuvoje, todėl sulaukiame dalyvių iš įvairių miestų – šiemet turime nemažai dalyvių iš Kauno ir jo apskrities, Utenos, Kėdainių, Varėnos, Molėtų, Varnių, Palangos. Labai norime mažinti atskirtį tarp didžiųjų miestų ir regionų, tad tikimės, kad ateityje sulauksime vis daugiau dalyvių iš įvairių Lietuvos kraštų. Na, o populiariausias atstovaujamas etnografinis regionas – Dzūkija. Dzūkų dainų mėgėjai sudaro didžiąją dalį visų konkursantų. Kiek mažiau turime aukštaičių ir, deja, vos po kelis Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos atstovus. Tad labai kviečiame visus suvalkiečius, žemaičius ir mažlietuvius ginti savo krašto garbę – labai norime išgirsti kuo įvairesnių dainų konkursinėje programoje.

„Grįžulai“ skirti dainuojamajai tradicijai puoselėti. Ar ateityje planuojama pakviesti ir kitų folkloro rūšių atstovus (muzikantus, pasakorius, šokėjus ir kt.)? Kokią matote festivalio-konkurso ateitį?

Vera: Tai labai sudėtingas klausimas. Žinoma, kad kažkiek pasvajojame apie konkurso išsiplėtimą, bet kol kas sunku vertinti tiek savo galimybes organizuojant, tiek galimų komisijos narių ar meistriškumo kursų mokytojų galimybes mokant tokio įvairaus folkloro. Pasikartosiu, kad folkloro konkursų Lietuvoje trūksta, o ypač tokių, kurie skatintų tobulėti ne tik moksleivius. Kol kas stengiamės kuo kokybiškiau atlikti tą darbą, kurį užsibrėžėme – lietuvių dainuojamosios tradicijos populiarinimą.
Goda: Kalbant apie užsibrėžtus tikslus – netgi turime minčių padaryti tiesioginį, automatizuotą vertinimą, kad paskui išvengtume komisijos diskusijų, nuomonių kitimo. Turėjome mintį užkoduoti vardus ir pavardes, ar neskelbti ruošiančių vadovų pavardžių. Galbūt tai įgyvendinsime ateityje.
Vera: Kol kas labai džiaugiamės vykstančiu renginiu ir tikimės jį tobulinti, pritraukiant vis daugiau dalyvių ir klausytojų, plečiant jų požiūrį.

Daugiau informacijos apie renginį:
https://www.vgtulicejus.lt/grizulai/
www.facebook.com/grizulai

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.