Daiva Vyčinienė apie Jadvygą Čiurlionytę: „Šiandien jau galime kalbėti apie keletą etnomuzikologų kartų – Čiurlionytės vaikų, vaikaičių, provaikaičių ir proprovaikaičių…“

Jadvyga Čiurlionytė (Abraitienė-Borutienė) – etnomuzikologė, pirmoji Lietuvoje menotyros mokslų daktarė moteris, profesorė, visuomenės veikėja, M. K. Čiurlionio jauniausioji sesuo, Liaudies muzikos kabineto (dab. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Mokslo centro muzikinio folkloro archyvo) įkūrėja.
Jos asmenybę, darbus ir indėlį į lietuvių kultūrinę padangę paprašėme pristatyti etnomuzikologę, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedros vedėją, prof. habil. dr. Daivą Vyčinienę.

Kaip matytumėte Čiurlionytės indėlį į lietuvių kultūrą?
Galima būtų kalbėti apie keletą skirtingų – labai svarbių – J. Čiurlionytės veiklos krypčių.

Jadvyga Čiurlionytė

 

Pirma – muzikinio folkloro tyrimai. Ypač vertingas 1938 m. leidinys „Lietuvių liaudies melodijos“ [sudarė ir parengė Jadvyga Čiurlionytė; sp.: Tautosakos darbai, [t.] 5), kuriame yra „Lietuvių etnografinės muzikos apžvalga“ – pirmasis etnomuzikologės bandymas išskirti ir aptarti visų etnografinių regionų būdingus bruožus. Vėlesni tyrimai apibendrinti solidžioje knygoje „Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai“ (1969), kuri daugeliui įvairių kartų studentų – būsimų muzikologų, kompozitorių ir etnomuzikologų – ilgą laiką buvo vienintelis, nepakeičiamas muzikinės folkloristikos vadovėlis (beje, kito panašaus „vadovėlio“ nėra iki šiol). Būtina minėti Čiurlionytės pastangas iš naujo suredaguoti, išversti ir perleisti Christiano Bartscho rinkinį „Dainų balsai“, publikuotą 19 a. pabaigoje vokiečių kalba (etnomuzikologė šio darbo neužbaigė). Šią svajonę įgyvendino buvusi jos studentė Laima Burkšaitienė kartu su filologe Vida Daniliauskiene (tad 2000 m. publikuoto leidinio parengėjos yra trys: J. Čiurlionytė, L. Burkšaitienė ir V. Daniliauskienė). Verta prisiminti ir išskirtinį Čiurlionytės dėmesį sutartinėms (joms buvo paskirtas atskiras straispnis vokiečių kalba).

Antra – Liaudies muzikos kabineto (dabartinio Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Mokslo centro muzikinio folkloro archyvo) įkūrimas 1948 m., pradedamos organizuoti pirmosios tuometinės Konservatorijos tautosakos ekspedicijos, sudaromi rankraštiniai rinkiniai.

Trečia – liaudies dainų rinkimas (užrašė apie 4000 dainų), melodijų transkribavimas (ne tik dainų, bet ir sutartinių), redagavimas.

Ketvirta – pedagoginė veikla Konservatorijoje, etnomuzikologų ugdymas, galima sakyti, etnomuzikologijos mokyklos kūrimas. Tarp ryškiausių jos mokinių – dr. Genovaitė Četkauskaitė, lietuvių liaudies dainų tipologijos kūrėja, ir doc. Laima Burkšaitienė – daugelio šiandien ryškių etnomuzikologų buvusi dėstytoja. Šiandien jau galime kalbėti apie keletą etnomuzikologų kartų – Čiurlionytės vaikų, vaikaičių, provaikaičių ir proprovaikaičių…

Penkta – M. K. Čiurlionio muzikinio palikimo puoselėjimas, knyga „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį” ir kt.

Šešta – aktualūs kritiniai, poleminiai straipsniai įvairioje XX a. spaudoje.

Septinta – „Jaunasis pianistas“ – iki šiol mielai tebenaudojamas pradžiamokslis jauniesiems pianistams.

Visko tikrai neišvardinau – sudėtinga viską aprėpti…

Jadvyga Čiurlionytė su mama Adele Marija Magdalena Radmanaite-Čiurlioniene

Kokius darbus išskirtumėte jūs asmeniškai kaip svarbiausius?
Turbūt negalėčiau tik keliais apsiriboti. Man kaip etnomuzikologei, be abejo, labai svarbūs jos 1938 m. ir 1969 m. darbai. 1938 m. etninės muzikos apžvalga – tai tarsi „pradžių pradžia“, tapusi postūmiu tolimesniems tyrinėjimas, nuoseklioms studijoms ir disertacijoms apie atskirus muzikos dialektus, žanrus.

Nors 1969 m. knygoje „Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai“ Čiurlionytės apibendrino savo ilgų metų dainų melodjų sisteminimo rezultatus, kai kurios etnomuzikologės įžvalgos, žvelgiant šių dienų akimis, laikytinos pirminėmis, neišplėtotomis. Tai tarsi ateičiai „užmesti kabliukai“, kuriais gali pasinaudoti šiandieniniai jaunieji etnomuzikologai. Tiesa, Čiurlionytės tekstus reikia mokėti skaityti. Kažkada man žymus etnomuzikologas Izalijus Zemcovskis yra sakęs, kad negali atsižavėti Čiurlionytė darbais – nors mintys dėstomos lakoniškai, skaitant Čiurlionytės etnomuzikologinius tekstus galima užčiuopti daug gelmės, svarbių detalių pastebėjimo, nenoro daugiažodžiauti.

Austė Nakienė (kairėje) ir Daiva Vyčinienė (dešinėje) gieda sutartinė Jadvygai Čiurlionytei (viduryje)

Ar teko pažinoti profesorę? Kokią ją prisimenate? Koks ryškiausias su ja susijęs prisiminimas?
Esu viena iš tų laimingųjų, kuriems dar teko Profesorę pažinti. Tiesa, artimai bendrauti neteko, bet įvairių susitikimų būta nemažai. Studijų metais kartais sutikdavau Čiurlionytę Konservatorijos koridoriuose – tuomet ji man atrodė tarsi kažkokia mitinė būtybė, paslaptinga, nepasiekiama.

Švenčiant Čiurlionytės 85 metų sukaktį, teko su „čiurlioniukais“ (M. K. Čiurlionio vid. meno mokyklos folkloro ansambliu, kuriam tuomet vadovavau) koncertuoti Meno darbuotojų rūmuose. Po koncerto muzikologai pasikvietė mudvi su Auste Bareikyte (dabar – Nakiene) važiuoti kartu į Profesorės namus jos pasveikinti (ji koncerte nedalyvavo, nes sirguliavo). Visi kartu sugiedojome Čiurlionytei „Ilgiausių metų“. Paskui kažkas (gal Zita Kelmickaitė) paprašė, kad mes pagiedotume Profesorei sutartinę. Pasirinkom karinę dvejinę „Taiso rėdo sesė brolį“, išsiskiriančią kampuota ritmika ir aštriais sekundų sąskambiais. Mudviem pabaigus giedoti, visi pradėjo klausti Čiurlionytės, kaip jai patikę. Ji atsakė: „gražiai mergaitės dainavo, tik sekundų mažai girdėjosi“. Mes su Auste nustebusios susižiūrėjom: rodos taip stengėmės tas sekundas gerai „sumušti“… Tik paskui paaiškėjo, kad Profesorė viena ausimi labai prastai girdėjo, tad mums giedant jai iš abiejų pusių, matyt, girdėjosi tik vienas iš balsų…

Gerokai vėliau man teko aplankyti Čiurlionytę ligoninėje. Atėjome kartu su prorektoriumi Juozu Antanavičiumi (aš tada buvau neseniai pradėjusi vadovauti Liaudies muzikos laboratorijai). Mane nustebino, kaip paprastai ir jautriai Profesorė bendravo su prorektoriumi, vadindama jį Juozuku…

Zita Kelmickaitė, Austė Nakienė ir Daiva Vyčinienė sveikina Jadvygą Čiurlionytę.

Kokios jos savybės (kaip mokslininkės, kaip asmenybės) jus žavi? O ką, galbūt, ji galėjo daryti kitaip etninės muzikos baruose?
Kaip pedagogė ir tyrėja Čiurlionytė pasižymėjo plačia erudicija, gebėjo vertinti įvairiausius ją supančius kultūros reiškinius, gyvai reaguoti į kokius nors naujus jai rūpinčius įvykius. Štai 1938 m. leidinyje ji rašė, kad sutartinės – tai „tai visiškai vienišas savotiškas fenomenas, kuriam mūsų gadynėj lemta žūti“. Maždaug po dešimties metų (1949 m.) etnomuzikologė ir vėl pabrėžė, kad „jaunimas jomis nesidomi, ir tai natūralu. Sutartinės nūdienos muzikinėje kultūroje tėra muziejinė retenybė. Šiuolaikinės muzikos išvystytai ausiai jos atrodo neįprastai.“ O po apsilankymo Povilo Mataičio Lietuvių folkloro teatro koncerte 1968 m. Čiurlionytė entuziastingai rašo: „ seniai pasmerkta miriop sutartinė išsiveržė iš archyvų, išėjo į koncertinę estradą ir suskambėjo jaunatviško žavumo balsais. Ir pasirodė, kad sutartinė ne archajinis reliktas, bet kupina gyvybės daina “ (Čiurlionytė 1969: 47). Beje, etnomuzikologė atkreipė dėmesį į atlikimo dalykus, kurie labai svarbūs ir šiandien: „Liaudies dainos atlikimas – tai labai savitas menas, kurį ne kiekvienas sugeba išmokti. Juk svarbu ne tik tiksliai pakartoti melodiją, bet ir įsiklausyti, įsijausti į per ilgus amžius išugdytą atlikimo specifiką, savitą žodžio traktavimą, akcentuotą ritmiką, garso spalvą, diapazono pasirinkimą ir kitus subtilumus. Netgi tobuliausias užrašymas popieriuje negali mums perteikti tikro liaudies dainos skambėjimo, jos improvizacinių ir variavimo niuansų. O norint tobulai ir autentiškai atlikti sutartines, reikia ypač didelių pastangų“ (ten pat). Manau, jei Profesorė būtų sulaukusi šių laikų, būtinai būtų įsijungusi į polemiką apie šiandieninę liaudies dainų interpretaciją.

Jonui Švedui 1940 m. įkūrus lietuvių liaudies muzikos instrumentų orkestrą, Čiurlionytė susirūpino, kad jis „neprarastų nacionalinio savitumo, kurio pagrindas yra pačios liaudies sukurta lietuviška muzika“. XX a. 6-me dešimtmetyje Lietuvoje vyko karštos diskusijos (jose dalyvavo muzikai Juozas Indra, Jonas Švedas, Antanas Račiūnas ir Jadvyga Čiurlionytė) liaudies dainų ir jų harmonizavimo klausimais. Čiurlionytė, tarsi apibendrindama diskusiją, pareiškė, kad reikėtų „liaudiškumo sąvokos nepainioti su primityvizmu“.

Čiurlionytė buvo studijavusi muzikos mokslus Leipcige, baigusi Berlyno konservatoriją (fortepijono specialybę), tad buvo ne tik etnomuzikologė, bet ir profesionalisios muzikos žinovė. Tiek iš buvusių savo dėstytojų pasakojimų, tiek ir iš spausdintų prisiminimų apie Čiurlionytę susidariau įspūdį, kad tai buvo laisvos dvasios moteris, mokėjusi pakovoti už savo vertybes. Žinomi atvejai, kai organizuojant Konservatorijos tautosakos rinkimo ekspedicijas, jai teko žaisti „dvigubą“ žaidimą: prašymuose ir ekspedicijų ataskaitose rašyti, kad vyksta į kaimus rinkti tarybinės kolūkiečių tautosakos, o iš tikrųjų siekė užrašyti benykstančius paties seniausiio folkloro klodo pavyzdžius.

/by

Folkloro grupė „Opka“ ieško sveiko balanso tarp juoko ir darbo

, , ,

2023-ųjų metų pabaigoje susibūrusi ir pirmosiomis 2024-ųjų dienomis koncertine programa nustebinusi folkloro grupė „Opka“ – tai 6 merginų grupė, atliekanti Ukmergės krašto dainas. Beveik visos ansamblietės – etnomuzikologijos studentės, savo folklorinį kelią pradėjusios nuo šiuolaikinių liaudies dainų interpretacijų, o jau studijų metais susidomėjusios ir autentiškomis tradicinio dainavimo formomis.

Kviečiame skaityti interviu su kolektyvo vadove Aušrine Lasyte – apie grupės pradžią, santykį su Skuolių kaimo dainavimu, mokymosi metodus. O taip pat – žvilgtelėti į merginų repeticijų rutiną bei kaip jos mokosi mėgautis dainavimu. „Opka“ savo mintimis, patyrimais ir dainomis dalinsis ir kovo 27 d. Vilniuje, „Etnoerdvių“ svetainėje (Raitininkų g. 2-3). Kviečiame apsilankyti!

Papasakok, kaip, kada ir kodėl susibūrė jūsų grupė?

Susibūrėme „iš reikalo“. 2023 m. Etnomuzikologijos studijų metu turėjome atsiskaityti paskaitai „Folkloro ansamblio vadovo praktika“. Kadangi tuo metu buvau „užsikabliavusi“ skuoliškių dainavimu, ilgai galvoti ką veikti su vadovo praktika nereikėjo. Norėjosi daugiau bendro darbo su kitomis studentėmis, o taip pat ir tomis, su kuriomis man tiesiog linksma leisti laiką kartu. Tokia ir atranka. Turbūt visoms buvo įdomu išbandyti ką reiškia įsijausti į tik vienos pateikėjų grupės repertuarą.

Vilniaus etninės kultūros centro archyvas. Fotogr. Greta Vaisėtaitė.

Visos esate folklore jau pakankamai seniai. Kaip prasidėjo jūsų pažintis su liaudies daina?

Didžioji mūsų grupės dalis pirmą sąlytį su tradicine muziką turėjo per postfolklorą. Tai ir buvo pirmasis susižavėjimo skiepas. Tuo metu atrodė, kad archyvinis įrašas yra turbūt toliausiai nuo grožio nutolęs garsinis vienetas. Tačiau įvyko studijos, ausis ne tik priprato, bet ir susižavėjo. Išmokom, kad daug įdomiau dainos klausyt ir ją dainuoti, kai atsiranda daugiau jos atlikimo dėmenų – ne tik melodija ir tekstas.  Tada patraukia ne tik daina, bet ir jos procesas.

Kuo išskirtinis jūsų atliekamas, Skuolių kaimo dainavimas? Kodėl pasirinkote dirbti būtent su juo?

Skuoliškėmis susidomėjau studijų metu rengdama pristatymą apie aukštaičių pateikėjas. Pačios dainos savo struktūra yra tikrai labai paprastos. Tačiau būtent dėl to galima lengviau pastebėti ir pasimėgauti kitais dainos elementais – pritarimo variantais (čia radome kelis įrašus, kuriuose pritariama aukštu balsu iš viršaus), tartimi, konkrečia melizmatika. Tačiau kas, bent mane, žavi labiausiai, tai, kad skuoliškės išsiskiria labai laisva energija ir lygiavertiškumu partijų atžvilgiu. Jos man sugriovė įvaizdį, kad aukštaitiškas atlikimas yra toks, kuriame pritariantieji negali trukdyti vedančiajam. Čia jos taip „trukdo“ viena kitai, kad susidaro labai marga faktūra, kuri ir tapo skuoliško skambėjimo vizitine kortele. Girdisi, kad jos paprasčiausiai linksminasi – tai ir yra mūsų siekis.

Su šio kaimo tradicija jau dirbate pusantrų metų. Ar keitėsi santykis su dainomis, dainavimu? Ar vis dar atrandate kažką naujo?

Perėjom daug etapų, kurių, manau, nereikia bijoti. Buvo ir labai įdomu, o, galiausiai, ir paprasčiausiai nusibodo. Tačiau tai irgi neblogas indikatorius, jog gali pasidžiaugti rezultatu – jei nusibodo, vadinasi, jau daina tapo pakankamai sava ir jos dainavimas nekelia streso. Tada mėgaujiesi tuo, kaip net ir po ilgesnės pertraukos jos dainuojasi savaime. 

Kaip jūsų ansamblis mokosi dainų? Ko jose ieško ir ką atranda? 

Dainas mokomės iš archyvinių įrašų, kurių, pasisekė, palyginus yra gan daug. Ieškome to stebuklingo „mygtuko“ kurį įjungus, dainavimas taptų toks smagus, kaip skuoliškių. Pamatėme, kad to siekti padeda įsigilinimas į tarmę, sąskambius ir melizmatiką. Tačiau ir tai neveiktų be atsipalaidavimo,  sveiko balanso tarp juoko ir darbo.  Daina, kaip ir žmogus, yra holistinis reiškinys.
Norime į folkloro scenos apyvartą  įtraukti ir nerimtas dainas. Jos neatsipindi tos susikaupsios ir šventos žmogaus pusės, bet vis tiek atlieka svarbią funkciją – įlinksminti atmosferą.

Kas jums padeda mokytis skuoliškių dainavimo? Ar turite savo metodiką?

Vilniaus etninės kultūros centro archyvas. Fotogr. Greta Vaisėtaitė.

Tai ką darėme pernai, būtų stipru pavadinti metodika, nes pati nežinojau kaip ir ką daryti. Dainų melodijas ir pritariamuosius balsus su variantais ištranskribuoju prieš repeticijas. Kartu klausomės, aiškinamės, kas ką darys. Tačiau padariau didelę klaidą, kad melodijoms skyriau visą dėmesį, o tarmę palikau paskutinėms repeticijoms. Tikėjausi, kad bus lengva tiesiog pritaikyti, bet rezultate gaunasi, jog reikia viską persimokyti iš naujo. Dabar pirmiausia atsisėsčiau su filologe ir nepatingėčiau išsiaiškinti, kaip kurie žodžiai tariami (mat įrašuose kartais tarmė taip mėgsta pasislėpti). Tada ilgai su merginomis kalbėtume dainos tekstus tarmiškai, kad įsisėstų balsių formavimas, akcentai ir panašiai. Ir tik tada pareitume prie muzikinės dalies. Taip darėme su naujomis dainomis šį pusmetį – milijoną kartų lengviau ir efektyviau.

Kaip atrodo jūsų repeticijos? 

Susirenkame vieną kartą į savaitę vakare, pasidarome arbatos. Visada kažkuri vėluojame, tai, belaukdamos, visos paliežuvaujam ir pasijuokiam. Tada, kai visos susirenka, dar truputėlį pabendraujam ir pasijuokiam. Pradedam repetuoti: kiek yra jėgų – prasidainuojam pratimų pagalba. Tuomet kimbam į darbą: klausomės įrašų, bandom įsisavinti tarmę, mokomės vieną dainą po kitos. Pradžios visada būna lėtesnės. Kiek spėjam per porą valandų, tiek spėjam.  Anksčiau po kiekvienos repeticijos pasileisdavom 2010 metų pop muzikos ir išsišokdavom kartu. Dabar dažniausiai tiesiog iškrentam ant sofų ir dar paliežuvaujam.

Jei galėtum pakalbinti skuoliškes, ko jų pirmiausia paklaustum ir kodėl?

Pirmiausiai, tai nusifilmuočiau jų veidus, kaip jos dainuoja – kad būtų lengviau suprasti, kaip reikia formuoti burnos padėtį dainuojant. Tada paklausčiau, kas yra geras dainavimas, o kas yra nepavykęs. Nes dabar tik savo hipoteze remiu ansamblio tikslą ir kryptį, bet niekada nesužinosiu, ar ji teisinga.

Vilniaus etninės kultūros centro archyvas. Fotogr. Greta Vaisėtaitė.

Ar grupėje turite mėgstamiausią dainą? Jei taip – kuo ji išskirtinė?

Labiausiai patinka linksmiausios ir – kaip taisyklė – to paties melodinio tipo (III-II-V laipsniai). Jų metu lengviausia įsilinksminti, išsijudinti, o susikaupti sunkiausia, gal todėl ir „kabliuoja“.

Ar galėtum pasakyti, kad „Opka“ su liaudies daina dirba kitaip, nei dauguma folkloro grupių Lietuvoje? Ar aplinkiniai tai pastebi, ar supranta, ar palaiko jus?

Na, kai pasako, kad skambam ne kaip merginos, o bobutės, tai čia didžiausias komplimentas. Tai gal kažkoks skirtumas ir yra – aš jau objektyviai nebegaliu nuspręsti. O dirbam turbūt irgi kitaip, nes dirbam siaurai ir koncentruotai, nesiekdamos įvairovės. Dėl to reikia ir didelių pertraukų. Realybėje nėra taip, kad tiesiog susitinkam padainuoti Skuolių dainų savo malonumui – turbūt jau per stipri asociacija su darbu ir viskuo, ko dar nespėjai išmokti. Tačiau labai smagu matyti, jei tos dainos jau ir kitur nukeliauja ir yra dainuojamos, reiškias – sėkmingai atgaivinom. 

„Opkos“ dainavimu galite pasigėrėti Vilniaus etninės kultūros centro kuriamame cikle „Folkloro dažniai“.

Iki pasimatymo renginyje: Apie folkloro „zulinimą“ | Susitikimai ETNOERDVĖSE!

/by