Savaitgaliui – į Dieveniškes

Dieveniškių anklavas. Nuotraukos šaltinis.

Dieveniškės – tai visiems neblogai pažįstamas Lietuvos anklavas į Baltarusijos teritoriją, apie kurį sklando įvairūs gandai. (Pavyzdžiui, kad braižant žemėlapį toje vietoje buvo padėta Stalino pypkė, kurios niekas neišdrįso patraukti, todėl tiesiog apibrėžė ją – štai jums ir Dieveniškių anklavo atsiradimo istorija). O iš tiesų, tai Šalčininkų rajone esantis daugiakalbis, daugiakultūris kraštas, išsiskiriantis sudėtinga istorija, kurios aplinkybės formavo ir iki šiol formuoja kartu sugyvenančių lietuviais ar lenkais, ar baltarusiais save laikančių vietinių kasdienybę.

Aš Dieveniškių krašte atsiradau gana atsitiktinai – ieškodama temos savo kursiniam darbui ir paskatinta čia apsilankyti puikiai vietoves pažįstančios ir daugybę lauko tyrimų apylinkėse atlikusios etnologės Ingos Butrimaitės. Jau pirmo apsilankymo metu susipažinau su dar rusenančia dainuojamąja tradicija, puikiomis dainininkėmis ir pašnekovėmis. Nuo to laiko praėjo daugiau nei treji metai, remdamasi Dieveniškių dainuojamąja tradicija apgyniau savo bakalauro darbą, o vis norisi ten grįžti, vėl ir vėl klausyti dainų, pasakojimų, juoktis ir ašaroti.

Ekspedicijos dalyvės – Emilija, Marė, Vera. Fotogr. Juta Pranulytė.

Paskutinėmis birželio dienomis kartu su mažąja Mare, kolege Emilija Vaiginyte ir kompozitore Juta Pranulyte susikrovėme vaizdo kameras, diktofonus, fotoaparatus, užrašų knygeles ir pajudėjome Baltarusijos pasienio link. Emilijai ši ekspedicija buvo pirmoji Dieveniškėse, o Jutai – ir pirmoji gyvenime. Apsistojome beveik 5 žvaigždučių viešbutyje – Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos bendrabutyje, kuriame mus priimti sutiko nuostabi mokyklos direktorė Ilona Šedienė (už ką esame jai nepaprastai dėkingos). Ir štai – pagaliau laukia susitikimas su seniai nematytomis pažįstamomis, o ateityje – ir nauji pažįstami.

Iš anksto nebuvome su niekuo susitarę, tačiau dar pirmąjį vakarą aplankėme Eleonorą Augustinavičienę, gyvenančią Lastaučikuose, kuri mus kaip visada šiltai priėmė. Buvo gera pasimatyti po gana ilgo laiko – Lionė (kaip ją vadina kaime) vis dar guvi, nors ir dar labiau link žemės palinkusi, nepaprastai šviesi moteris, kurios gyvenimas nelepino, bet užtat davė nuostabiai švelnų ir skambų balsą. Nors ir sparčiai vakarėjo, dar spėjome ir lauktuvėmis pasivaišinti, ir pastarųjų metų vargus ir džiaugsmus apkalbėti, ir porą dainų sudainuoti. Na, o tos dainos-giesmelės… jas krašte traukia visomis kalbomis – tai lietuviškai, tai gudiškai, tai lenkiškai, o ir rusiškų iš jaunystės prisimena. Ir skirtumo didelio nemato – visos dainos vienodai mielos širdžiai.

Danutė kalbasi su ekspedicijos dalyviais. Fotogr. Juta Pranulytė.

Kitą dieną tęsėme kelionę po Poškonių apylinkes – aplankėme Padvares, Lastaučikus, Didžiulius, tik jau mažai kaime žmonių, o dar mažiau kas nori įsileisti. Vis galvoja, kad nieko nebepamena, dainuoti jau seniai nebemoka, o dar ir savaitgaliui apsilankę vaikai ir anūkai išsiilgę. Reiktų paminėti, kad šiuose kraštuose jau nuo seno rengiamos folklorinės ekspedicijos, dauguma dabar kaime likusių žmonių prisimena, kaip tautosakos rinkėjai užrašinėjo jų tėvus, senelius, o kai kuriuos ir pačius jau ne kartą buvo aplankę tyrėjai – viskas įrašyta, ką daugiau bepapasakosi… Na, bet mes vilties nepraradome ir kantriai vaikščiojome nuo trobos prie trobos klausinėdamos apie seniausius kaimo gventojus ir bent kiek ilgesniam laikui apsistojome pas apylinkėse garsios dainininkų Lelkų giminės atstovę Danutę Kuklienę. Pateikėja pasakojo apie savo jaunystę, vaikystę ir, žinoma, dainininkę mamą Eleną Kuklienę-Lelkaitę, kurią kadaise tame pačiame kieme užrašinėjo visas pulkas studentų.

Lionė ir Stasė. Fotogr. Emilija Vaiginytė.

Po pietų mūsų laukė susitikimas su jau anksčiau minėta Lione ir Stase Petrilioniene. O kiek čia buvo dainų! Močiutės, jau ne kartą užrašinėtos, tarsi ir nebesistengė kuklintis ar kreipti kalbos kitur – gerai jautė, kad mums įdomiausia vis tos giesmelės. Dainavo dviese, bet „vienaipo susdėjį“ – antru balsu čia mažai kas dainuoja. Dainos – visom kalbom, tai linksmesnės, tai liūdnesnės, tai iš mamų girdėtos, tai jaunystės vakaruškose giedotos, o ir šventų giesmių išgirdom. Visko buvo – ir išgėręs vyras patrukdydavo, ir Staselė iki ašarų prajuokindavo savo pokštais, o paskiausiai jau ir šokt išėjom. „Liavonicha“, „Krakoviakas“ – tai dar ir su pridainavimais!

Po tokio smagaus vakarėlio nelengva buvo kitą rytą 8 valandą į mišias išsiruošti, bet visas jėgas sukaupusios atėjom – įdomu ir giedančių močiučių paklausyti, ir susitarti, gal kas po mišių pabendrauti norės? Deja, visoje apylinkėje žinoma dainininkė ir išskirtinio balso savininkė tądien nepanoro su mumis dainomis pasidalinti, o kitos moterys nukreipė mus Žižmų pusėn – ten dar daug ką žmonės prisimena. Link Žižmų ir patraukėm.

Čia, pabendravę su keliais vietiniais gyventojais iškart sužinojome, kokiose trobose gyvena dainininkai, pasakoriai, net muzikantai. Bronė Jurušienė – ne tik žolelių specialistė, bet mums nesivaržydama vieną po kitos ir dainas dainavo, apie primokus (po vestuvių į žmonos pusę atėję gyventi vyrai), vakaruškas ir krašto daugiakalbystę pasakojo. Ši pateikėja visame Dieveniškių krašte šokto kadriliaus figūras išvardino, kiekvieno perėjimo melodiją su žodžiais padainavo – taip, pas juos perėjimų tarp figūrų metu vis kitus žodžius dainuodavo! Gaila, kad Bronės išgirto kaimo smuikininko sūnaus, bajanisto namie neradom – uogaut išvyko.

Kelionę vainikavo visai netikėtas įvykis – užsukome į trobą, kurioj kaip tik susirinko net trys močiutės, ot, buvo laimės! Janina Gaidienė – Žižmuose gimusi ir gyvenusi, jaunystėje ir šokusi, ir dainavusi, o dabar sveikata jau tik dainuoti beleidžia. Vladislava Seržant – iš Alytaus krašto į Žižmus atitekėjusi, jaunystėj tokia graži buvus, kad visos Žižmų mergos ir moterys bijojo, kad jų bernų nenuviliotų! Dabar Vladislavai – „žėlaba“, neseniai brolio netekusi, todėl nei dainuoja, nei šoka. Vanda Butrim – iš tolimesnio kaimo atitekėjus, lietuviškai supranta, bet šneka gudiškai, o kai uždainuoja – tai balsas tvirtai ir skardžiai skamba. Padainavo mum moterėlės, apie vakaruškas pasakojo – kaip senos moterys susėdę prie pečiaus jaunas mergas apkalbinėdavo, kaip geros šokėjos visą vakarą atsisėst negaudavo, kaip sunkiai darbus dirbę vis tiek vakarais linksmindavosi vargus užmiršę…

Nepaprasta patirtis yra susitikti, bendrauti su kaimo žmogumi – iš pirmo žvilgsnio paprasti ir nuvargę jie geba atskleisti visą savo išmintį ir gyvybingumą prisimindami praeitį, vertindami dabartį ir ramiai žvelgdami į ateitį. Pasakodami, dainuodami, šokdami jie atgyja, visa savo esybe ima spinduliuoti tą visą amžių kauptą patirtį, kuri žavi savo tyrumu, tikrumu. Dieveniškių krašte lankiausi ne pirmą kartą, nemažai jau buvau girdėjusi, nemažai ir sužinojau, bet kaip gera vėl ir vėl aplankyti žmones, pažinti vis naujus, po truputį mokytis suprasti specifinius terminus, atpažinti asmenis, įvykius, kurie krašto žmonėms yra svarbūs. Jaučiu, kaip vis tvirčiau susisaistau su Dieveniškių gyventojais, kiek daug galiu iš jų mokytis ir kiek dar daug žmonių gali daryti tą patį. Tikiuosi, kad gebėsime saugoti tą trapų krašto įvairumą ir mokysimės to bendrumo, kuris daugelį amžių vienija daugiakultūriškas Dieveniškes.

Vera, Stasė, Lionė, Juta. Fotogr. Emilija Vaiginytė.

0 komentarai

Palikite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Laukiame jūsų nuomonės!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *