Apie dainuojamojo folkloro atlikėjų festivalio-konkurso „Grįžulai“ specifiką pasakoja renginio organizatorės

, ,

2019 m. lapkričio 30 d., VGTU inžinerijos licėjuje (Antakalnio g. 120, Vilnius) vyks jau 2-asis respublikinis lietuvių dainuojamojo folkloro atlikėjų festivalis-konkursas „Grįžulai“. Tai išskirtinis renginys, siekiantis sujungti ir kartu tobulėti įvairių kartų, profesijų, patirčių folkloro atlikėjus. „Grįžulų“ misija – skatinti dainuojamojo folkloro atlikimo tradiciškumą. Pagrindiniai vertinimo kriterijai – tarmės, melodijos, ritmikos, ornamentikos, vokalinės technikos išlaikymas bei emocinis perteikimas.

Apie festivalio-konkurso idėją, tikslus, bei ateities planus pasakoja renginio iniciatorės ir organizatorės, jaunos etnomuzikologės Goda Kovalenkienė ir Vera Venckūnaitė-Čepulienė.

Kuo ypatingas šis renginys?

Goda: Na, pirmiausiai – tai vienintelis tradicinio dainavimo konkursas, skirtas ne tik moksleivių auditorijai, bet ir studentams, suaugusiems, senjorams. Renginyje gali pasirodyti įvairaus amžiaus atlikėjai, dalyviai gali mokytis, palaikyti vieni kitus. Antra – renginyje siekiame kuo objektyvesnio vertinimo (nors ir atrodytų, kad tai sunkiai įmanoma). Esame nustačiusios griežtus vertinimo kriterijus, komisija turi  surašyti balus pagal tuos kriterijus, ir laimėtojai išrenkami susumavus tuos balus.  Stengiamės, kad vertinimui įtakos neturėtų išankstinės nuostatos, nepagrįstos priežastys. Taip pat konkurse negali dalyvauti komisijos narių ir organizatorių artimieji bei mokiniai. Manau,  kad tai kuria pasitikėjimą konkurso vertinimo sistema. Trečia – skatiname dainavimo mokymąsi iš autentiškų, archyvinių garso įrašų.  Tai skatina ne tik išmokti ir atlikti tekstą bei melodiją, bet pajusti pačią dainos dvasią, ritminį ir melodinį laisvumą, pagražinimus – tokius dalykus, kuriuos tikrai ne visada galima užrašyti natomis. Ketvirta – konkurso dalyviai atlieka vieną savo pasirinktą ir vieną privalomą dainą iš to paties etnografinio regiono. Tai irgi yra gana neįprasta praktika, dėl kurios sulaukiame ir kritikos. Tačiau norime, kad tą pačią dainą atlikėjas išgirstų iš kelių skirtingų dalyvių, įsiklausytų į skirtingas interpretacijas, patirtų tyrinėjimo ir atradimo jausmą. Jokiu būdu neskatiname įrašo mėgdžiojimo ar kopijavimo. Priešingai – tiek mes, kaip organizatorės, tiek komisijos nariai labiausiai vertina unikalų kiekvieno žmogaus dainos išjautimą. Na, ir penkta – labai norime, kad kiekvienas dalyvis ką nors išsineštų po šio konkurso. Tiek tiesiogine prasme, tiek perkeltine. Mums be galo džiugu, kad konkursas sulaukė didelio populiarumo: šiemet net negalėjome pakviesti visų norinčių dalyvauti – tiesiog nebūtume suspėję per vieną dieną visų išgirsti. Kiekvienas dalyvis įdeda daug darbo ir pastangų, todėl mes ieškome įvairių būdų, kaip bent simboliškai kiekvieną iš jų apdovanoti.

Kaip kilo mintis organizuoti „Grįžulus“? Ką jums pačioms reiškia toks festivalis?

Goda: Idėja kilo prieš kelis metus. Su Vera pasvajodavome apie tokį renginį, kuriame pačios norėtume dalyvauti – tokiu požiūriu vadovaujamės ir jį organizuodamos. Pagrindinį postūmį suteikė VGTU inžinerijos licėjus, kai jo vadovams išsakyta mintis apie konkursą buvo sutikta labai palankiai – jau nebebuvo kur trauktis.  Man asmeniškai – tai organizacinių, vadybinių, komunikacinių įgūdžių tobulinimas, profesinis tobulėjimas (lyginu savo vertinimus su komisijos narių rezultatais, svarstau, ką ir kaip supratau kitaip).  Taip pat naujos pažintys, bendradarbiavimas, partnerystė.
Vera: Iš tiesų, atrodo, kad Lietuvoje labai trūksta tokio pobūdžio renginių. Vaikystėje dalyvavau jaunųjų folkloro atlikėjų konkurse „Tramtatulis“, jis man suteikė labai didelį postūmį, iš dalies apibrėžė ir mano dabartinę veiklą. Labai norėjosi, kad tas noras tobulėti, semtis patirties iš kitų neužgestų ir ne tik moksleiviai turėtų galimybę dalyvauti tokio formato renginiuose. Man taip pat labai svarbi „Grįžulų“ skleidžiama idėja apie pirminės tradicijos, autentiško folkloro pažinimą. Labai norisi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie įvairių, nors kartais ir labai lokalių, tradicijų panašumus ir skirtumus, ieškotų įvairumo tiek folklore, tiek savyje, plėstų savo balso, požiūrio ribas.

Kokia komanda dirba organizuojant šį nemažą renginį?

Goda: Kai jau buvo nuspręsta pirmąjį konkursą organizuoti VGTU inžinerijos licėjuje, daugeliu klausimų konsultavo direktorė Regina Mikalauskienė, pavaduotoja inžineriniam ugdymui Lina Bagdžiūnaitė – Litvinaitienė ir pavaduotoja neformaliam ugdymui Ernesta Smalinskė. Licėjaus komanda taip pat kūrė ir  internetinį puslapį, rūpinosi renginio filmavimu, dovanomis, padėkomis ir daugeliu kitų dalykų. Esame dėkingos  licėjui ir už suteiktą pastogę, ir už  žmogišką pagalbą.
Vera: Šiais metais mūsų pagrindinis rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba. Gautas finansavimas labai palengvino renginio organizavimą, bet taip pat ir suteikė daugiau atsakomybių, kadangi jaučiame, kad renginys jau svarbus ne vien tik mums – jis po truputį tampa savotišku reiškiniu. Jau nuo praeitų metų bendradarbiaujame ir su įvariomis mokslo, kultūros įstaigomis, kurių atstovai ne tik pataria ir palaiko, bet ir suteikia nemažą materialinę pagalbą – steigia dovanas konkurso dalyviams. Esame labai dėkingos už bendradarbiavimą Lietuvos etninės kultūros ugdytojų asociacijai, Vilniaus etninės kultūros centrui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijai, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui. Sulaukiame net ir privačių verslininkų paramos – šiais metais suvenyrais dalyviams rūpinasi įmonės „Etnodizainas“, „Romnesa“, asociacija „Suoka“.  Taip pat visuomet konsultuojamės su konkurso komisijos nariais. Be šių puikių rėmėjų pagalbos kažin ar galėtume džiaugtis renginiu.

Renginys vyks jau 2-ą kartą. Ar auga susidomėjimas juo? Kuo šiųmetis renginys skiris nuo 1-ojo festivalio-konkurso?

Goda: Drąsiai galime teigti, kad susidomėjimas konkursu tik didėja. Praeitais metais  daug dirbome kalbindamos įvairius pažįstamus dalyvauti konkurse, drąsinome, pasakojome… išsiuntinėjome begales asmeninių žinučių. Šiais metais  to daryti jau nebereikėjo. Išsiuntėme kvietimą registracijai ir jai besibaigiant jau buvo viršytas mūsų nusistatytas maksimalus dalyvių skaičius. Norėtume išplėsti festivalį, bet tam reiktų ir didesnių finansų, ir  didesnės komandos. Dabar  beveik visus organizacinius darbus atliekame dviese, greta savo pagrindinių darbų. Beje, šiais metais turėjome galimybę surengti ir meistriškumo kursus konkurso dalyviams bei juos rengiantiems pedagogams.  Mokymų dalyviai labai teigiamai atsiliepė apie seminarą, tad mes jau planuojame, ką ir kaip daryti kitais metais.
Vera: Norisi, kad “Grįžulai” netaptų vien koncertiniu renginiu. Visąlaik akcentuojame, kad čia siekiame vieni iš kitų mokytis, tobulėti, sužinoti kažką naujo. Todėl ir meistriškumo kursai buvo gana svarbi renginio dalis, kurią šiais metais  pavyko įgyvendinti. Na, o pati renginio struktūra išlieka panaši – tik dalyvių skaičius įvairiose amžiaus grupėse šiemet išaugo.

Konkurso dalyvius vertins garbi komisija – žymūs lietuvių folkloro tyrinėtojai ir mokytojai, etnomuzikologai prof. dr. Rytis Ambrazevičius, Varsa Liutkutė-Zakarienė, taip pat garbės viešnia iš Ukrainos – doc. dr. Iryna Klymenko. Kaip manote, kaip dėl to jaučiasi patys folkloro atlikėjai – ar vertinimas netrukdys atsiskleisti tradicijos savitumams?

Goda: Kalbėdamasi su daugeliu žmonių ir pasakodama apie konkurso idėjas, dažnai susiduriu su nuomone, kad folkloras neskirtas konkursams ir vertinimui. Tačiau aš manau, kad viskas priklauso nuo požiūrio: juk A. Juška, vienas pirmųjų lietuvių tautosakininkų, dar prieš pusantro šimto metų suorganizavo dainų karalienės konkursą, siekdamas užrašyti kuo daugiau dainų.  O mūsų tikslas – populiarinti  suasmenintą  santykį su daina, siekti, kad besimokydamas šiuolaikinis žmogus išgirstų kaip tradicinė daina buvo atliekama kaimo žmogaus. Ir tuomet išgyventų savo istoriją.
Vera: Turbūt žmogus net norėdamas negalėtų pabėgti nuo savo kritinės prigimties – juk nuolat save vertiname kitų kontekste, lyginamės. Tik gal dažnai bijome tai pripažinti, ypač tokioje jautrioje sferoje kaip folkloras. Manau, kad pasirodymas konkurse folkloro atlikėją tarsi mobilizuoja – jis pradeda daug kruopščiau ruoštis, gilintis, domėtis, ieško įvairesnių dainos mokymosi ir pajautimo būdų. Tad iš tiesų komisija, vertinimas, čia niekuo dėti – patys dainininkai kuria požiūrį į save ir savo pasirodymą. O komisija – nepaprastai šilti ir nuoširdūs žmonės, kurie, net ir būdami profesionalai, manau, sugeba sukurti jaukią atmosferą tiek klausytojams, tiek atlikėjams.

Konkurse dalyvaujantys dainininkai pasirenka atstovauti tam tikrą etnografinį regioną bei turi atlikti privalomą dainą. Toks organizacinis sprendimas gana netikėtas folkloro renginių kontekste. Kaip, kas ir kodėl parenka privalomas konkurso dainas?

Vera: Kaip Goda jau anksčiau minėjo, šiuo klausimu sulaukiame nemažai kritikos. Bet dar pačioje pradžioje kurdamos konkurso konceptą, bandėme remtis kitų stilių muzikos konkursais – juk privalomas kūrinys yra įprasta praktika daugelyje jų. Be to, kaip minėjome, mums labai svarbu, kad konkurse viskas būtų kuo objektyviau – privalomos dainos interpretacijų lyginimas padeda daug lengviau įvertinti dalyvius. Tas dainas renkame mes pačios. Stengiamės atsižvelgti į regionų stilistikas bei parinkti kiek galima tipiškesnius pavyzdžius, o kartais norime tiesiog supažindinti dalyvius su populiarių tradicinių dainų originalais. Taip pat konslutuojamės su konkurso komisija, kuri pataria etnomuzikologiniais klausimais.

Festivalis-konkursas vyksta Vilniuje. Ar noriai jame dalyvauja atlikėjai iš kitų miestų ir miestelių? Kokio regiono atstovų šiais metais bus daugiausia?

Vera: Turbūt didžiausią dalyvių dalį vis dar sudaro vilniečiai. Tačiau informaciją apie festivalį-konkursą stengiamės platinti visoje Lietuvoje, todėl sulaukiame dalyvių iš įvairių miestų – šiemet turime nemažai dalyvių iš Kauno ir jo apskrities, Utenos, Kėdainių, Varėnos, Molėtų, Varnių, Palangos. Labai norime mažinti atskirtį tarp didžiųjų miestų ir regionų, tad tikimės, kad ateityje sulauksime vis daugiau dalyvių iš įvairių Lietuvos kraštų. Na, o populiariausias atstovaujamas etnografinis regionas – Dzūkija. Dzūkų dainų mėgėjai sudaro didžiąją dalį visų konkursantų. Kiek mažiau turime aukštaičių ir, deja, vos po kelis Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos atstovus. Tad labai kviečiame visus suvalkiečius, žemaičius ir mažlietuvius ginti savo krašto garbę – labai norime išgirsti kuo įvairesnių dainų konkursinėje programoje.

„Grįžulai“ skirti dainuojamajai tradicijai puoselėti. Ar ateityje planuojama pakviesti ir kitų folkloro rūšių atstovus (muzikantus, pasakorius, šokėjus ir kt.)? Kokią matote festivalio-konkurso ateitį?

Vera: Tai labai sudėtingas klausimas. Žinoma, kad kažkiek pasvajojame apie konkurso išsiplėtimą, bet kol kas sunku vertinti tiek savo galimybes organizuojant, tiek galimų komisijos narių ar meistriškumo kursų mokytojų galimybes mokant tokio įvairaus folkloro. Pasikartosiu, kad folkloro konkursų Lietuvoje trūksta, o ypač tokių, kurie skatintų tobulėti ne tik moksleivius. Kol kas stengiamės kuo kokybiškiau atlikti tą darbą, kurį užsibrėžėme – lietuvių dainuojamosios tradicijos populiarinimą.
Goda: Kalbant apie užsibrėžtus tikslus – netgi turime minčių padaryti tiesioginį, automatizuotą vertinimą, kad paskui išvengtume komisijos diskusijų, nuomonių kitimo. Turėjome mintį užkoduoti vardus ir pavardes, ar neskelbti ruošiančių vadovų pavardžių. Galbūt tai įgyvendinsime ateityje.
Vera: Kol kas labai džiaugiamės vykstančiu renginiu ir tikimės jį tobulinti, pritraukiant vis daugiau dalyvių ir klausytojų, plečiant jų požiūrį.

Daugiau informacijos apie renginį:
https://www.vgtulicejus.lt/grizulai/
www.facebook.com/grizulai

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.