Autentiško folkloro atlikimo maniera ir šiuolaikinė atlikimo praktika

Mėgėjiškas ukrainiečių tyrėjos L. N. Kušlik straipsnio “Манера исполнения аутентичного фольклора и современная исполнительская практика”, skelbto leidinyje “Фольклор: проблемы сохранения, изучения и пропаганды. Тезисы Всесоюзной научно-практической конференции” В 2-х частях. Ч. 1. – Москва: 1988, vertimas. Originalų tekstą galima rasti čia.
Norėčiau šį tekstą pristatyti kaip itin aktualų lietuvių folkloro atlikėjams. Prieš 30 metų L. N. Kušlik glaustai ir tiksliai apibrėžtos problemos lietuvių folkloro atlikėjų tarpe nebuvo ir nėra nagrinėjamos. Daugelį šalių, buvusių Sovietų Sąjungos sudėtyje palietė folkloro stilizacija, tačiau Lietuvą aplenkė “folklorinio balso” unifikacija, kuri itin paplito kai kuriose kitose šalyse. Paradoksalu, tačiau būtent šiose šalyse, kaip prieštaravimas, kilo lokalių dainavimo tradicijų pažinimo judėjimas. Toks judėjimas Lietuvą irgi aplenkė.
Autorė ansamblius, folklorą atliekančius unifikuota stilistika ar nesilikančius tradicijos taisyklių čia įvardina kaip mėgėjiškus. Na, o tradiciją išmanačius ir jos besilaikančius – folkloriniais ar folkloriniais-etnografiniais. Akivaizdu, jog keliamos problemos paliečia tiek folkloro terpėje naudojamą terminiją, tiek apskritai požiūrį į folklorą, jo autentiškumą ir kviečia visų pirma pažinti pirminę tradiciją. Taip pat reikėtų pastebėti, jog L. N. Kušlik kritikuoja ne tik unifikuotą ir savo mokyklą sukūrusią sistemą, bet ir folkloro ansamblius, negebančius ir nesiekiančius deramai perteikti lokalių tradicijų su visomis jai būdingomis ypatybėmis.
Žemiau pateikiami pavyzdžiai – folkloro ansamblio”Drevo” autentiška maniera atliekama liaudies daina ir  taip pat save folkloro ansambliu vadinantis “Veseli Muzyky” bei jo unifikuota ir stilizuota tradicija. Šios iliustracijos gali padėti suvokiant kardinalius dviejų stilių skirtumus.

Folkloras vis dažniau skamba scenoje, festivaliuose, peržiūrose, radijuje, televizijoje, tačiau jo atlikimo manierų autentiškumas dažnai kelia nepasitikėjimą. Šiuo metu susiklostė tokia situacija, kuomet dauguma autentiškų, ar  save įvardijančių folkloriniais, folkloriniais-etnografiniais, kolektyvų, nepaiso pagrindinių liaudiškojo atlikimo dėsningumų. Neabejotina, jog būtina į autentišką folklorą ir su folklorizmu susijusius muzikinės buities reiškinius žvelgti diferentiškai. Bet iš praktikos žinoma, jog iki šiol didelė dalis specialistų, muzikantų, vis dar neskiria folklorizmo nuo autentiško folkloro. Nenuostabu, jog daugelis vadovų, klausytojų, meno mylėtojų sutapatina šiuos reiškinius, folklorizmo ypatumus projektuoja į autentišką liaudies kūrybą. Tai galioja tiek repertuarui, tiek atlikimo manierai. Būtina atskirti autentiškos atlikimo manieros ypatumus ir iš esmės ne folklorinių kolektyvų „folklorizuoto“ liaudies repertuaro atkūrimo tradicijas.

 

Paskutiniaisiais dešimtečiais mūsų šalies foklorininkai kelia klausimus, susijusius su autentišku liaudies atlikimu ir stilizuotu, estradiniu liaudies dainos parodymu. Dauguma gyvuojančių autentiškų ansamblių arba stambių meno saviveiklininkų, laikančių save folkloriniais, ignoruoja lokalinių atlikimo tradicijų ypatumus. Panaši situacija susikostė ir Ukrainoje. Tokiu būdu pristatomą folklorą publika bei patys pasirodantieji priima kaip autentišką. Dėl skirtingų priežasčių vieni folkloriniai kolektyvai savo dainavimo manierą priartina prie saviveiklinio ar profesionalaus meno atlikimo kriterijų, kiti – mėgdžioja unifikuotą kvazifolklorinę manierą, netekusią charakteringų regioninių bruožų. Taip Vakarų Ukrainoje kai kurie iš jų įsisavina garso išgavimą, būdingą Rytinėms respublikos apylinkėms. Tokią dirbtiną situaciją sukurti padeda ir vietos vadovų norai bei rekomendacijos. Tokie vadovai nesigilina į liaudies muzikos dainavimo manieros lokalinę specifiką. Tačiau kyla ir dar sudėtingesnės problemos, paliečiančios liaudies muzikos esmę, šiuo atveju – instrumentinės. Pavyzdžiui, įvaldytos chromatinės sopilki išstumia iš liaudies buities tradicines diatonines. Dėl to įsisavinant tradicinį repertuarą išnyksta perimamumas. Arba groti naujais instrumentais apmoko profesionalūs muzikantai, įnešantys pasirinktam regionui nebūdingą repertuarą ir grojimo manierą. Supaprastinama melizmatika, išnyksta improvizaciškumas – neatskiriama liaudies muzikavimo dalis. Apmaudu, tačiau profesionalų įsikišimas atveda iki daugelio esminių tradicinio folkoro bruožų išmirimo. Tačiau norint priimti folklorą autentiškose formose, būtina atsiskirti nuo profesionalaus ir mėgėjiško meno atlikimo kriterijų. Problema ne nauja, bet sukelianti ginčus, reikalaujanti nuoseklaus ir vienalyčio interpretavimo šiuolaikinėmis mąstymo pertvarkos sąlygomis. Kelias į tikrosios liaudiškos manieros priėmimą veda ne per jos „perdirbimą“, nulakavimą atlikimo praktikoje, bet per atsigręžimą į folkloro ištakas, nuo amžių gyvuojantį repertuarą, gilų dialektinių ypatumų studijavimą ir atneštinių reiškinių atsijojimą. Įsigilinimas į liaudiškos manieros atlikimą – svarbiausias folkloro, jo stilistinių dialektinių bruožų kompleksiško supratimo aspektas. Improvizaciškumo taisyklės, garso išgavimo principai, faktūros ir tesitūros, tembro ir spalvos ypatumai, garso aukščio, dinaminiai, tempo ir agoginės priemonės, melizmatikos išgavimas ir t.t. – štai nepilnas liaudies manieros atlikimo sąrašas, kurį būtina studijuoti ir atsakingai perimti kiekvienoje dialektinėje zonoje. O iš esmės lokaliniai liaudies manieros ypatumai Ukrainoje dar netapo nuoseklaus ir kompleksinio tyrinėjimo, apibendrinimo objektu. Juo labiau tai netapo „draustina“ medžiaga atlikėjiškoje praktikoje. Laikoma, jog jei yra bent liaudiška melodija, visi kiti komponetai, įskaitant atlikimo manierą, taps tokiais pat folkloriniais. Folklorinių-etnografinių kolektyvų atliekamas liaudies muzikinis repertuaras neturi būti atliekamas be jam būdingos autentiškos manieros. Skirtingai aranžuotas, individualiai interpretuotas, visapusiškai pateiktas folkloras gali skambėti mėgėjiškuose kolektyvuose.

Tarp daugelio autentiškos atlikimo manieros išsaugojimo kelių galimi ir šie: sumažinti nekompetetingą muzikantų, režisierių, vadovų ir kitų asmenų įsikišimą į folkorinių ansamblių repertuarą ir autentiškas atlikimo tradicijas, neleisti jiems tapti meninės saviveiklos kolektyvais; konkursuose, festivaliuose, peržiūrose vadovautis aiškia kolektyvų diferenciacija į mėgėjiškus ir autentiškus folklorinius ansamblis. Vertinti jų pasirodymus remiantis skirtingais kriterijais, atsižvelgti į būtinybę autentiškiems ansambliams apsiriboti tradiciniu repertuaru ir tikrąja atlikimo maniera; mokslinėms-tyrėjiškoms organizacijoms, muziejams, moksliniams metodiniams liaudies kūrybos ir kultūros švietimo centrams, Kultūros paminklų saugojimo bendrijai, Muzikos ir chorų bendrijai ir kitoms organizacijoms sustiprinti praktinį veiklos kryptingumą kreipiant dėmesį į lokalinių folklorinių kolektyvų funkcionavimo ypatumus; švietimo įstagoms, muzikiniams ir kultūrinio švietimo aukštosioms mokykloms, konservatorijoms, meno ir kultūros institutams, pedagoginių institutų muzikiniams fakultetams skirti reikalingą dėmesį praktiniam vietinių dialektų stilių studijavimui; aktyvinti paskaitų, seminarų, kultūros darbuotojų susirinkimų, sovietinių, partijos organų veiksmingumą su tikslu koordinuoti pastangas išsaugoti autentiškus folklorinius kolektyvus; praplėsti specialistų, bendruomenių, gyventojų supažindinimą su skirtingomis atlikimo manieromis naudojant garso įrašų, radijaus, televizijos galimybes.

0 komentarai

Palikite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Laukiame jūsų nuomonės!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *