Iššifruojant „Spenglą“. Recenzija

Vienu žodžiu apibūdinti šį renginį gana sunku. Pagal atlikėjus jis artimas koncerto žanrui: choras „ARTyn“ (vad. Erika Žilinskaitė, Kasparas Kerbedis), folkloro ansamblis „Tula“ (vad. Daumantas Čepulis, Vera Venckūnaitė-Čepulienė) ir muzikantai Darius Bagdonavičius (smuikas, būgnas), Agnė Pilkauskaitė (smuikas). Tačiau po renginio likę klausimai ir diskusijų prašančios mintys leido pasijusti tarsi buvus spektaklyje. Patys „Spenglos“ kūrėjai pristato renginį kaip erdvinės muzikos veiksmą, nors su muzika šis veiksmas tikrai nesibaigia.

Galvoje sukasi gana primityvus kalambūras – „Spengla“ neliko spengti ausyse. Renginio pavadinimas kartu reiškia ir upės pavadinimą. Ir iš tiesų,  vyksmas kaip upė praūžė akmeniniais žiūrovų veidais, ne tik metaforiškai, bet ir tiesiogiai ridendamas erdvėje ir laike besiklausančiuosius. Ieškoti patogesnės vietos klausytojai buvo priversti viso renginio metu – čia nebuvo scenos, įprastų kėdžių ar sunumeruotų vietų. Sakytum, laisvė, kuri verčia judėti pirmyn, apeiti, pasistiebti. Nors žiūrovai (neišskiriant kaip visada laisviau besijaučiančių vaikų, kurių čia netrūko), panašu, turėjo vyksme ir savo vaidmenį.

Ervėje ir laike nuskambėjo devyniolika kūrinių: Trakų rajono Kalvių ir Lieponių krašto dainos ir šokiai, atliekami autentiška maniera, jungiami su šiuolaikine chorine ir instrumentine muzika. Pradedant nuo lopšinių  ir tradicinių vaikų žaidinimų, keliaujant žmogaus gyvenimo ciklu, stabtelint prie vestuvių ir išėjimo Anapilin, solistus, muzikantus ir chorą lydi tarsi kaimo bendruomenė susirinkę žiūrovai. Beje, erdvė taip pat gana metaforiška ir neeilinė tradicinės kultūros prieglobsčiui – VGTU Kūrybiškumo ir inovacijų centras „LinkMenų fabrikas“. Tokia urbanistinė erdvė, be apdailos ir interjero, tačiau su jaučiama „ankstesnių šeimininkų aura“, suteikia ne tik laisvės, bet ir iššūkių. Centre stovinti kolona su prožektoriais kėlė klausimų dėl savo stabmeldiškos pozicijos, daugiau blaškė ir trukdė atskleisti subtilų turinį, kreipdama dėmesį į apšvietėjo darbą ir tam tikra prasme ardanti dviejų ratų (autentiško – vidinio ir kūrybinio improvizacinio, chorinės tekstūros – išoriškojo) vienovę. Toks iš tiesų daug gražių perkeltinių prasmių savyje šifruojantis vyksmas yra talentingų jo kūrėjų – etnomuzikologės Veros Venckūnaitės-Čepulienės, chorvedės Erikos Žilinskaitės ir kompozitorės Jutos Pranulytės darbas. Tačiau renginį dar labiau išpildytų vientisas režisūrinės minties vystymas ir solistų bei instrumentinių improvizacijų įgarsinimas.

 „Tulos“ folkloro ansamblio dainininkai reprezentuoja tradicinį lietuvių dainavimą. Ne tik įprastus folkloro ansambliams žodžius ir melodiją, bet ir laisvą ritmą, intonavimą, melizmatiką. Besimokydami iš autentiškų įrašų, jie geba ne tik atkartoti, bet ir išjausti. Norėtųsi tikėti, kad būtent tai ir yra tikrasis tradicijos tęstinumas. Net ir tarp pačių etnomuzikologų kylant diskusijoms dėl tokio detalaus tradicinio muzikavimo mokymosi, norisi manyti, kad klausytojo skonį galima lavinti. Gal ir po truputį, bet nuo dirbtinių kasų grįžtant prie nenuglūdintos ir nesuniveliuotos autentikos. Tokią gryną ją galima skoningai jungti, derinti, ką ir išdrįso padaryti „Spenglos“ kompozitorė.

Choro partija subtiliai liejasi su originalia melodija: kompozitorė tarsi kuria akompanimentą, bet liaudies daina lieka skambėti neišplėtota ir nesuaranžuota, ką įprastai daro vyresnės kartos kompozitoriai. Choras „ARTyn“ akompanuoja ne tik balsais, bet ir dambreliais, ūžliais, skudučiais. Nors dainuoti išsisklaidžius po salę choristams greičiausiai nėra labai patogu ir lengva – kiekvienas čia įgauna kitokį – solisto vaidmenį. Chorinė tekstūra vysto renginio dramaturgiją, veda į kulminaciją, kuria tampa vestuvinė daina „Ne bel kokia aš mergelė buvau“. Gaila tik, kad anonsuodami renginį kūrėjai būtent ja pasidalino internete ir stipriausias įspūdis buvo išgyventas dar prieš renginį.

Trečiasis dėmuo „Spengloje“ – muzikantai Darius Bagdonavičius ir Agnė Pilkauskaitė, grojantys smuikais ir būgneliu, suteikia vyksmui džiazinio, improvizuoto prieskonio. Be galo žavintis sprendimas tradicinį šokį pagroti be melodinio instrumento – tik dviem būgneliais, kurių ritmas leidžia pasijusti tarsi klausantis šiuolaikinės šokių muzikos. Ši ir kitos metaforos verčia klausytojus ne tik klausytis, bet ir mąstyti.

Integruota skirtingo stiliaus muzika leido „Spenglos“ kūrėjams sukviesti skirtingų pomėgių turinčius klausytojus į vieną erdvę ir supažindinti juos su naujosios kartos kūryba. Norėtųsi tikėti, kad po renginio dar ilgai mintyse skambėjusios finalinės raudos paskatins juos ieškoti. O  kūrėjus – nenurimti: erdvinės muzikos veiksmas „Spengla“ neturėtų likti vienkartiniu pasirodymu.

0 komentarai

Palikite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Laukiame jūsų nuomonės!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *