Rudens lygiadienio pasitikimas Kernavėje – šviesų ir įsiklausimo vyksmas

Praėjusį šeštadienį Kernavės piliakalnių apsuptyje buvo pasitiktas rudens lygiadienis. Į šventę susirinkusiųjų buvo gerokai mažiau nei per žymiasias Kernavės archeologijos dienas, tačiau kiekvienas, kuris atvyko, netrukus buvo įsuktas į įspūdingą pojūčius žadinantį veiksmą. Renginys buvo subtilus ir stebinančiai įvairiapusiškas. Visą vakarą iki vėlumos buvo pinama gyvybinga garsų, šviesų, vakaro vėsos ir ugnies kaitros kontrastų pynė. Čia gaudė ragai ir dūdmaišiai, degė fakelai, ir apeiginės ugnys, skambėjo kovos šūksniai, dainos, instrumentinė muzika, stebino spalvingas šviesų pasirodymas. Kviečiu žvilgtelėti į šios ypatingos šventės akimirkas.

Susitikimas, skirtas pažymėti astronominį gamtos virsmą, buvo pradėtas simboline Saulės mūšio inscenizacija. Taip buvo paminėta Baltų vienybės diena, primenanti baltų genčių susivienijimo svarbą 1236 m. kovoje su Kalavijuočių ordinu. Baltų vienybės diena minima rugsėjo 22 d., tad rudens lygiadienio šventimas įvairiose Lietuvos vietose susiejamas ir su lietuviams reikšmingo Saulės mūšio prisiminimu ir simboliniu patyrimu.

Ėmus temti ir ant skirtingų piliakalnių besižiebiant fakelams, savo pasirodymu Eglė ir Rokas Kašėtos kvietė susitelkti į garsą, įsiklausyti į čia pat vandeniu, vantų lapais bei įvairiais instrumentais kuriamų atmosferinių skambesių paletę bei dzūkų liaudies dainas. Latvių kalba ir dzūkų tarme jiems atliekant dainą „Aš turėjau baltą rožę“ ansamblių „Laukis“, „Medgrinda“ bei „Poringė“ nariai nešdami fakelus žiburiuojančia santūria eisena susirinko į Pilies kalno piliakalnį, kur toliau vyko ugnies įžiebimo apeiga.

Ugnies pagerbimo ir įžiebimo apeigą vedė Gediminas Žilys, suburdamas susirinkusiuosius į rimties ir šviesos ratą, kviesdamas atitarti jo vedamoms apeiginėms giesmėms bei pajusti protėvių dvasios alsavimą.

Itin retai koncertuojančios grupės „Atalyja“ nariai pradžiugino klausytojus leisdami prisiminti jau gerai žinomas, muzikinio folkloro mylėtojų pamėgtas dainas su išdailintomis instrumentinėmis interpretacijomis.

„Atalyjos“ atliekamos muzikos garsai jungėsi su šviesų patyrimu – visą vakarą besikūrenančia ugnies liepsna bei Kernavės piliakalnius išmarginusiais dailininko Arvydo Buinausko kurtais spalvingais šviesų raštais.

Šventei artėjant į pabaigą, skambant dūdmaišiui, buvo užžiebta ir sudeginta skulptoriaus Henriko Orakausko sukurta šiaudinė skulptūra.

Po šviesos vyksmo, Kernavės piliakalnius mistiškai ėmė gaubti rūkas, o ansamblio „Laukis“ muzikantai bei šokėjai kvietė naktišokiams.

Įdomu stebėti, kaip naujai kuriasi ir įvairiose Lietuvos vietose įsitvirtina lygiadienių šventimo tradicijos, suvokiant, kad šių švenčių nežymėdavo mūsų tėvai ir seneliai, tačiau jaučiant šių astronominių virsmų svarbą. Nesame tikri, kaip lygiadienius galėjo švęsti mūsų protėviai, tad šios dienos ir nakties susilyginimo momento pažymėjimas įgauna kūrybinį, intuityviai interpretacinį pobūdį. Pagrindiniais šventės elementais tampa šviesos ir tamsos, gyvybės ir mirties susitikimas, ugnies ir šviesų žaismas, šiaudinių skulptūrų deginimas bei šio veiksmo įgarsinimas instrumentinės bei vokalinės muzikos fonu.