Teresė Pučinskaitė-Barkauskienė: Ir vis gręžiu save, ir vis gręžiuosi, kol patampu… grįžule

,
Žiemą nuskambėjo jau 4-ieji „Grįžulai“–lietuvių dainuojamojo folkloro festivalis-konkursas, kviečiantis atsigręžti į tradiciją, įvertinti jos grožį, ją suprasti ir tęsti.Viena iš dalyvių ir konkurso laureačių – Teresė Pučinskaitė-Barkauskienė – dalinasi savo mintimis apie dainavimą ir apie tradicinę dainą, vis dar gyvuojančią joje ir jos šeimoje.
Grįžulai… Šitas žodis keliauja iš pat giliai – mano gerklomis, gomuriu ir slysteli nuo liežuvio galo, palikdamas ir šiurkštumo, ir šnypštimo, ir švelnumo pojūtį. Tai tokios įvairiaskambės šio festivalio-konkurso dainos: spalvingos, rupios, raminančios… Akys žvelgia į Grįžulus ir mato reikšmines žodžio dalis:šaknį ir priesagą, sudarančias kamieną,ir galūnę. Tai tokie šio renginio dalyviai – vieni iš kitų ir vieni su kitais augantys: tėvai ir vaikai, trys vienos šeimos kartos ar bendraminčiai, kurie dėl panašaus žvilgio į pasaulį jau yra tapę savotišku į šeimą panašiu dariniu. Protas apčiuopia žodžio reikšmę – grįžti (grinžti – archajiška forma). Ji rodo kryptį ten, kur kažkada vienaip ar kitaip jau buvai. Tai tokia šio festivalio-konkurso, pasakyčiau – reiškinio, esmė: tapti grįžulu, nusekti ta kryptimi, kurią rodo įrašuose gyvi senųjų pateikėjų balsai.

Grįžti giminiškas gręžti. Juokaudama sakau, kad tai nurodo ruošimosi šiam renginiui būdą. Gręži save, kai / nes esi valingas, kruopštus ir darbštus. Gręži save ir sulig kiekvienu tokiu judesiu vis augini šias savybes. Juk iš tiesų nėra taip paprasta: pamačiau natas – padainavau, paklausiau įrašo – moku. Iš tikrųjų, ruošiantis greičiausiai save reikės nuosekliai gręžti. Net tada, kai atrodo, kad tiek oro mano plaučiai niekada nesutalpins ar kad toks foršlagėlis mano balso stygose nebūtų gimęs nė prieš šimtą metų, vienose gonkose su pateikėjais sėdint. Bet ir vėl gręžiuosi įrašo link, jo paklausau ir ten dainuojančios moterys mane netiesiogiai patikina: mums išeina, tau irgi išeis. Ir vis gręžiu save, ir vis gręžiuosi, kol patampu… grįžule.

Kad gyvą archyvinį įrašą turiu pašonėje, galutinai supratau tik tada, kai nuo Grįžulų scenos išgirdau savo mamą. Matyt, lietuvių kalbos mokytojos žodžiuose glūdėjo ne vien pamoką apimanti tiesa: ,,Kad pamatytum sakinį, atsitrauk nuo lentos“. Perfrazuoju: kad iš tikrųjų išvystum ir suvoktum, kaip dainuoja tavo mama, užkelk ją (įkalbink!), Terese, ant scenos ir, pageidautina, vieną. Išgirdau ir suvokiau, kiek daug dar neperėmiau, neperpratau ir, viena vertus, kaip gerai, nes tobulėti yra kur–lubos dar gana toli. Jos minčių nukreipimo meistrystė irgi siektina. Apie ką kalbu? Kai paklausiau, ar jaudinosi, atsakė: ,,Laiptukai in sceną buvo toki siaurukai, kad labiau bijojau nuo jų lipdama nukrist, nei dainuot.“ Belieka šyptelti. 

 

Po renginio praėjus daugiau nei mėnesiui, įspūdžiams jau šiek tiek nugulus, mamai uždaviau kelis klausimus, tad pasidalinsiu jos mintimis. Kai tarstelėjau, kad ,,Grįžulai“, gal to ir nežinodami, kviečia save gręžti, ji pridūrė: ,,Ir kviečia vėl sugrįžti“. Paklausta, kodėl ji norėjo čia dalyvauti ir kodėl tai buvo svarbu, atsakė: ,,Tai dar vienas būdas pabūt su artimaisiais, kurie dar artimesni tampa per dainą. Renginyje išnyksta amžiaus skirtumas, per dainą bendrauja dūšia.“ Visiems ne paslaptis, o mums – vis dar didelis netikėtumas buvo skirtos dvi prizinės vietos: mudviejų duetui mišrioje grupėje ir mamos solo 35+ amžiaus grupėje. Tikri Suvalkijos metai! Klustelėjau, ką reiškia laimėti ir gavau tokį atsakymą: ,,Laimėti – įrodyti sau, kad kažkąmoku ir kad tai moku labai gerai. Smagu, kad žmonės įvertina tą tikrą paprastumą – be patoso, be pozos, o rupų ir prastą.“ Ir juokdamasi džiaugsmingai priduria: ,,Nu bet aš i pataikiau idealiai, kap volely buvo.“ Po tokio atsakymo natūralu pasiteirauti, kodėl liaudies dainą reikia dainuoti tam tikra maniera? ,,Dainą iškėdoja, kai dainuoja popsiškai, negalima tep, praranda autentiką. Kodė mą gražu dainuot tep? Mano mama tep dainavo, mano aplinkoj kiti tepdainavo. Man atrodo, kad daina labai rišasi su darbu. Daug lengviau dyrbt. Rankos užimtos, o burna ir galva laisva. O dyrbu aš daug.“ Iš tiesų, mama save dažnai apibūdina trumpu sakiniu – mėgstu dirbti ir dainuoti. Jame viskas telpa. Galiausiai pasiteiravau, kodėl jai svarbu, kad mudvi su sese dainuotume? Ir atsakymas – (ne)tikėtas: ,,Nu o kas mano dainas paveldės? Vaikai dainuoja – paveldi tėvų dainas.“ Tai tokiu palinkėjimu jums, dainuojantiems, ir mums trims (mamai, sesei bei man) ir baigsiu savo pasidalinimą. Mūsų gyvas įrašas sakė: ,,Daina parodo žmogaus savitumą ir skonį. Manau, kad liaudies daina savotiškai prigimtinis dalykas.“ Tai duokdie, kitąmet į šaknis gręšimės jau trise.