Žemaitiškas dainas įsimylėjusi Alminų šeima

Artėjant pirmajam lietuvių dainuojamojo folkloro festivalio-konkurso „Grįžulai“ jubiliejui, jo dalyvė ir laureatė Teresė Pučinskaitė-Barkauskienė pakalbino kitus jo laureatus – nuostabų šeimyninį kvartetą iš Žemaitijos. Pokalbis sukosi apie dainavimo šeimoje tradicijas, ypatingą žemaitiškų dainų skambesį, gimtuosius Alminų Platelius ir daug kitų įdomių temų. 

,,Grįžuluose“ dalyvavo tikrai įsimintinas penkių A kvartetas iš Platelių: Aivaras ir Aliona (tėvai) su Adrijumi ir Austėja (atžalos). Kur penkta A? Jų pavardė – Alminai! 

Su Austėja abi esame ratiliokės, o su kitais trimis Alminais susipažinome konkurso metu. Buvo nemažai kalbos ir bendrų interesų. Visgi, visus: Aivarą, Alioną ir mano mamą Birutę, vienija ir ta pati mokytojo profesija. Tad sieja ne tik daina, bet ir panašus gyvenimo būdas (taip taip, mokytojas – labiau gyvenimo būdas nei profesija). Juo labiau, kai žymiajam ansambliui ,,Platelē“, kuriame užaugo ir Austėja su Adrijumi, vadovauja Alminai. Šįsyk šeima atstovavo ne ansamblį, o save pačią ir atliko privalomą ir pasirenkamą dainas: ,,Oi, meiga meiga“ (pat. Luokės etnografinis ansamblis ,,Šatrija“, Luokė, Telšių raj.) ir ,,Stuovieji žirgelē vėsė pabalnuotė” (Palanga). Pradžioje minėjau, kad Alminų kvartetas įsimintas. Ir ne veltui: jie laimėjo antrąją vietą mišraus amžiaus grupėje! Apie šią patirtį juos pakalbinau jau nuotoliniu būdu. Kviečiu pasmalsauti! 

(Visiems) Iš kur esate ir kaip save apibūdintumėte? 

Esame iš Žemaitijos, gyvenam gamtos apsupty prie legendomis nupasakoto Platelių ežero. O mes esame paprasti žmonės, ieškantys ryšio su gamta ir liaudies kultūra. Įsimylėję žemaitiškų dainų jėgą ir jų paveikumą žmogui / skleidžiamų vibracijų energiją.  

(Tėvams) Kaip jūsų gyvenime atsirado folkloras? 

Studijų laikais nuėjome į folkloro ansamblį ,,Auksodis”. Patiko. Taip ir pripratome, jautėmės pritapę ir radę savo vietą. Didelės reikšmės turėjo vadovė Rūta Vildžiūnienė, kuri perteikė tradicinės liaudies kūrybos reikšmę. 

(Tėvams) Kokiais būdais vaikams taip sėkmingai perdavėte liaudies dainą? 

Nieko išskirtinio nedarėme. Tiesiog vaikai visada buvo kartu, kai dirbome su folkloro ansambliu, kai dainavome su draugais ir kt. Kokioj aplinkoj buvo vaikystėje, tokia jiems ir tapo sava.  

(Vaikams) Kaip perėmėte, reagavote? 

Manome, kad ryškaus perėmimo nebuvo, nes folkloras buvo mumyse ir su mumis nuo gimimo. Tėvai nuo mažens visur vežėsi kartu: į festivalius, repeticijas, koncertus, vakarones ir pan. Galbūt labiausiai komplikuotas buvo paauglystės laikotarpis: buvo gėda, kad mes – jauni žmonės – dainuojame ,,senovines” dainas. Visgi, priešintis ir atsisakyti nebuvo jėgų, tiksliau –noro, nes vidinis balsas visada žavėjosi ir vertino tradicines liaudies dainas.  

(Vaikams) Jeigu / kai sukursite savo šeimas, ar norėtumėte, kad jūsų vaikai dainuotų liaudies dainas? Gal jau žinote būdą, kaip perduosite? 

Be liaudies dainų sunku įsivaizduoti savo gyvenimą. Jos padeda ,,išventiliuoti” savo nemalonias emocijas ar dienos sunkumus. Po dainų, nors balsas užkimsta, jautiesi energingas ir pailsėjęs. Dėl to neišvengiamai norisi, kad ir kiti pajustų, kaip dainos stiprina mūsų vidinį gyvenimą. Labai norėtume, kad mūsų vaikai irgi pajustų dainų vertę. Tikime, kad vaikai yra jautrūs ir atviri priimti ,,tikrus / grynus” gyvenimo dalykus, todėl manome, kad buvimas kartu su dainuojančiais tėvais yra geriausias perdavimo būdas. 

(Tėvams) Atžalos dainuoja turbūt visą gyvenimą, jūs – daugiau negu pusę. Tai ,,Grįžulams“ pasiruošti turbūt buvo lengva? 

 Nesiruošėme kažkaip specialiai. Tiesiog išrinkome repertuarą ir dainavome. Kadangi dainuojame kartu tiek, kiek esame kartu, nėra taip sudėtinga pajusti vienas kitą. Be abejo, šiuo metu visi gyvena skirtingose Lietuvos vietose, todėl mokinantis naują dainą susidainavimo ir surepetavimo reikia.  

(Visiems) Kas labiausiai įsiminė iš paties renginio? 

Patiko bendra atmosfera. Malonus, draugiškas požiūris į dalyvius. Galimybė susitikti ir pabendrauti su senais draugais ir susipažinti su naujais žmonėmis. Jaukumą sukūrė pasidainavimai po konkurso, kurie leido suprasti, kad visi dalyviai myli folklorą ir labiausiai dainuoja dėl savęs, o ne dėl prizo. Verta papildyti, kad vakaronė paliko malonų įspūdį – puikus muzikantas. Adrijus stebėjosi, kaip įmanoma taip gerai groti bosais! (linkėjimai Daumantui!) 

(Visiems) Ar jūsų šeima (ar kiekvienas asmeniškai) turi savo mėgstamiausią dainą? Galbūt tai tos, kurias dainavote konkurse? 

Neturime mėgstamiausios dainos, bet didžiausią malonumą dainuojant patiriame, kai skamba žemaitiškos ir ypač tęstinės dainos. Pavyzdžiui, ,,Krint raselė“, ,,Vuoja vuoja“, ,,Kap mažos bovau“, ,,Vakščiuo pana mariu vīngēs“, ,,Serbėntelė”. Mums šio tipo dainos pačios mėgstamiausios, nes jos turi ,,svorį” ir savotišką jėgą. Mėgstame sakyti, kad pradėjęs dainuoti negali nedainuoti ,,nuo dūšios”. 

(Visiems) Įsivaizduokite, kad visai nieko arba mažai ką apie liaudies dainas beišmanančiam, bet labai besidominčiam žmogui reikėtų paaiškinti, kaip atskirti Platelių dainas nuo visų žemaitiškų ir kaip atskirti žemaitiškas nuo visos Lietuvos liaudies dainų. Kaip paaiškintumėte? Kokie tie ypatumai? 

Lietuvių liaudies dainos yra persipynusios, todėl panašumų yra daug. Žemaitiškos skiriasi tuo, kad yra daugiabalsės ir tęstinės. Žemaičiams būdingas bendruomeniškumas, todėl dainuoti mėgo grupelėmis, kad dainos skambėtų stipriai ir jėga stiprintų žmonių dvasią. O Platelių dainas galima atskirti išgirdus vietinių pateikėjų legendines pavardes: Šoblinskaitė, Kaniavienė, Laivienė ir kt. Nežinome, ar besidominčiam būtų suprantamiau po šio paaiškinimo, bet tokie, mūsų, mėgėjų, pamintijimai. 

(Visiems) Kokią dainą parinktumėte Žemaitijos / Platelių himnu? 

Platelių himnas jau yra. Tai ,,Oi, platus platus Platelių valsčielius”. Manome, ji ir yra tinkamiausia. Žemaitija taip pat turi savo dainą, kurios nesinorėtų keisti, nes kuriame Žemaitijos gale dainuotum, sulauktum pritarimo – ,,Ir pajauga žali leipa“. 

(Visiems) Kodėl svarbu dainą dainuoti taip, kaip to krašto žmonės? 

Tokiu būdu gali priartėti prie senolių tradicijų ir labiau suprasti, ką jautė mūsų senoliai, dainuodami savo jaunystės dainas. Manome, kad tai ryšys su išėjusiais. Jaučiame jų palaikymą ir pastiprinimą būtent tradicinėse liaudies dainose. 

 

Tad tokios mintys alma Alminų kasdienoje. Mes irgi turėjome progos prie jų prisiliesti, atsigaivinti. Dėkoju už pasidalinimą ir jiems bei visiems Jums linkiu ir toliau savo kasdienos upelius turtinti smagia, smarkia, ūžiančia – įvairisluoksne liaudies daina. O tai, ką užgyvensime, vėl atsinešti į kitų metų ,,Grįžulus“. 😊

Šeimyną kalbino Teresė Pučinskaitė-Barkauskienė.