Ankstyvasis muzikinis ugdymas folkloru

Praėjusių metų pavasarį, studijuodama muzikos pedagogiką LMTA, rašiau tiriamąjį darbą apie ankstyvąjį (1,5-3 m. vaikų) muzikinį ugdymą folkloru. Visus besidominčius kviečiu susipažinti su ankstyvojo muzikinio ugdymo problematika, ugdymo muzikiniu folkloru galimybėmis ir tyrimo, atlikto su vaikais, kuriems ilgą laiką vedžiau užsiėmimus, rezultatais. Pilną darbo versiją (su visomis darbo dalimis, priedais, diagramomis) galite parsisiųsti pdf failu.

Dabartiniai mokslo tyrimai atskleidžia vis daugiau žmogaus vystymosi ypatumų, parodančių, kad pirmieji gyvenimo metai turi didelės įtakos vaiko intelektinių, kūrybinių bei komunikacinių gebėjimų vystymuisi. Į naujas žinias apie vaiko galimybes reaguoja ir plačioji visuomenė, didelį dėmesį skirianti kūdikių ir vaikų ugdymui menu. Populiarėja įvairios mažiesiems skirtos mokyklėlės bei mokymai tėvams, besirūpinantiems mažųjų visuomenės narių būsima socializacija.

Atsiranda poreikis labiau įsigilinti į ankstyvojo amžiaus ugdymo poreikius, specifiką bei įtaką vaikų psichofizinei raidai. Darbo autorė domisi būtent ankstyvojo muzikinio ugdymo, paremto lietuvių folkloro repertuaru, ypatumais. Keliama mokslinė problema – kaip ankstyvasis muzikinis ugdymas veikia vaikų socialinius, emocinius, kalbos, pažinimo, judėjimo bei kūrybinius gebėjimus? Į šį klausimą iš dalies atsako ankstyvuoju muzikiniu folkloru grįstu ugdymu besidomintys pedagogai Albina Katinienė (1990) bei Eirimas Velička (2005). Jų teigimu, įvairių muzikinio folkloro žanrų panaudojimas mokymui skatina ne tik muzikinių, bet ir kalbinių, motorinių, intelektinių ir kitų gebėjimų vystymąsi.

Kol kas neteko aptikti konkrečių tyrimų, parodančių kaip ankstyvasis muzikinis ugdymas folkloru veikia vaikų vystymąsi. Todėl tampa aktualu išsikelti tyrimo tikslą – atskleisti ankstyvojo muzikinio ugdymo, panaudojant lietuvių muzikinį folklorą, įtaką vaiko psichofizinei raidai. Respondentais pasirinkti 1,5-3 m. amžiaus darbo autorės ugdomi vaikai, tad tyrimo objektas – 1,5-3 m. amžiaus vaikų muzikinio ugdymo folkloru poveikis jų psichofizinei raidai.

Remiantis apžvelgta moksline literatūra bei praktine patirtimi, suformuluota tyrimo hipotezė: ankstyvasis muzikinis ugdymas teigiamai veikia vaiko savarankiškumo, socialinius, emocinius, pažinimo, kalbos, judėjimo, žaidybinius ir kūrybiškumo gebėjimus.

Tyrimo uždaviniai:
1) apibūdinti 1,5-3 m. amžiaus tarpsnio psichofizinius aspektus,
2) išnagrinėti šio amžiaus tarpsnio muzikinio ugdymo specifiką,
3) atskleisti konkrečias ankstyvojo muzikinio ugdymo lietuvių folkloru galimybes,
4) ištirti ir palyginti vaikų, lankančių ir nelankančių muzikinius užsiėmimus, pasiekimus ir gebėjimus.

Tyrimui pasirinkta strategija – kiekybinis tyrimas. Tyrimo metu analizuoti 1,5-3 m. amžiaus vaikų psichofizinių pasiekimų aprašai. Objektyvesnio palyginimo tikslais, kiekvieno iš gebėjimų įvertinimai buvo paversti skaitine išraiška bei išvesti skirtingų gebėjimų grupių (savarankiškumo, judėjimo, kūrybiškumo ir kt.) įverčių vidurkiai. Lyginant skirtingų vaikų pasiekimus, aiškintasi, ar ankstyvasis muzikinis ugdymas folkloru daro įtaką jų vystymuisi. Analizuojant duomenis, atsižvelgta į vaikų amžiaus skirtumus, muzikinio ugdymo trukmę bei į tai, ar vaikai papildomai buvo ugdomi namuose. Naudoti tyrimo metodai: statistinis, lyginimo metodas, priežastingumo analizė.

Naudota literatūra. Gilinantis į 1,5-3 m. amžiaus vaikų psichofizinius ypatumus, ankstyvojo muzikinio ugdymo bei ugdymo folkloru specifiką, apžvelgti įvairių psichologų, muzikos pedagogų, etnomuzikologų bei pedagogikos tyrinėtojų darbai. Muzikinio ugdymo kontekste aktualius vaiko vystymosi ypatumus padėjo atskleisti Ritos Žukauskienės (2012) monografija, žymių asmenybės raidą tyrinėjusių psichologų Eriko Eriksono (2014), Jeano Piaget (2007), Levo Vygotskio (1980) ir kitų darbai. Ankstyvojo muzikinio ugdymo reikšmę ir ypatumus padėjo atskleisti įvairių muzikos pedagogikos praktikų ir teoretikų tyrimai. Remtasi Jeano Jacques‘o Rousseau (1817), Edwino Gordono (2003), Émile’io Jaques’o Dalcroze’o (1921), Zenono Rinkevičiaus (2005, 2006) ir kitų tyrėjų teorijomis. Aptariant muzikinio ugdymo folkloru galimybes, gilintasi į muzikos pedagogų A. Katinienės (1990) bei E. Veličkos (2005) ir kitų darbus.

1,5-3 M. AMŽIAUS TARPSNIO PSICHOFIZINĖS RAIDOS BRUOŽAI MUZIKINIO UGDYMO KONTEKSTE

Egzistuoja nemažai įvairių žmogaus amžiaus tarpsnių raidos teorijų, skirstančių 1,5-3 m. vaikų amžiaus tarpsnį pagal skirtingus kriterijus ir tyrimų duomenis. Šiam darbui pasirinktas amžiaus tarpsnis nuo pusantrų iki trejų metų grindžiamas vieno autoritetingiausių muzikos psichologų Edwino  Gordono (Edwin Gordon) tyrimais (2003). Jis didžiausią reikšmę teikė vaikų muzikinių gabumų lavinimui nuo gimimo iki 18 mėn., antrasis pagal reikšmingumą etapas – nuo 18 mėn. iki 3 m. Kadangi darbo autorei daugiausia tenka dirbti su ugdymo įstaigas lankančiais 1,5-3 m. vaikais, tyrimui ir teorinei analizei pasirinktas būtent šis amžiaus tarpsnis. Toliau apžvelgsime mus dominančio amžiaus grupei aktualias raidos teorijas ir psichologų tyrimus (apie nurodyto amžiaus tarpsnio psichofizinės rados bruožus plačiau skaitykite prisegtame pdf faile).

Apžvelgus skirtingas raidos teorijas bei įvairių psichologų tyrimų rezultatus, galime pamąstyti, į ką svarbu atkreipti dėmesį 1,5-3 m. vaikus mokant muzikos. Remdamiesi turimomis žiniomis galime daryti prielaidą, kad muzikos užsiėmimai mažiesiems turėtų ugdyti jų savarankiškumą, pasitikėjimą savimi, vaizduotę, bendravimą su kitais vaikais. Muzikavimas turėtų būti žaidybiškas, kūrybingas, judrus, lavinantis smulkiosios ir stambiosios motorikos įgūdžius.

ANKSTYVOJO MUZIKINIO UGDYMO SPECIFIKA SINKRETIŠKUMO ASPEKTU

Nors ankstyvojo[2] muzikinio ugdymo taikymas šiandien daugeliui vis dar skamba kaip naujovė, apie jo reikšmę mokslininkai kalbėjo jau keletą amžių. Jau XVII a. Janas Amosas Komensky’is (Jan Amos Komensky) skatino vaikus visapusiškai ugdyti nuo pat gimimo „Motinos mokykloje“, t. y., vadovaujant motinai. Jis teigė, jog ankstyvasis ugdymas – tai būsimo mokymo pagrindas (1896). Čekų pedagogas didelę reikšmę teikė muzikiniam mokymui, jo teigimu, ugdančiam harmoningą sielą, skatinančiam pažintinį vystymąsi, lavinančiam kalbą bei meninį skonį. J. A. Komensky‘is buvo įsitikinęs, jog kūdikiai turi įgimtą ir natūralų muzikos pojūtį, tad jiems turi būti daug dainuojama, jie turi būti skatinami guguoti, čiauškėti, klausytis muzikos, groti būgneliais, barškučiais, švilpukais ir rageliais, taip lavinant muzikos pojūtį, atskleidžiant ritmų bei melodijų įvairovę (Jautakytė, 2009). J. A. Komensky‘io idėjas XVIII a. tęsė muzikas, filosofas, švietėjas Jeanas Jacques‘as Rousseau (Jean-Jacques Rousseau). Pedagogas teikė reikšmę natūraliam vaikų ugdymui, atsižvelgiant į jų prigimtį ir amžiaus ypatumus (1817). Teigė, jog vaiko muzikinius gebėjimus lemia jo prigimtis, muzikinė aplinka bei ugdytojai. Pasak J. J. Rousseau, vaikai turėtų dainuoti paprastas, nedramatiškas pasaulietines dainas. Iš vaikų neturėtų būti reikalaujama technikos įmantrybių – verčiau reiktų atsižvelgti į jų diapazono galimybes ir leisti jiems muzikuoti su džiaugsmu. Vaikai turėtų visų pirma būti mokomi klausytis muzikos, ją pamilti, tik po to turėtų sekti pažindinimas su muzikiniu raštu. Įkvėptas J. J. Rousseau idėjų, inovatyvios pedagoginės veiklos ėmėsi ir šveicaras Johannas Heinrichas Pestalozzi (Johann Heinrich Pestalozzi), teigdamas, kad kūdikius reikia pradėti mokyti nuo pat gimimo. Pedagogas vaikų muzikos mokymą skatino vykdyti per patyrimą, didelę reikšmę teikė dainavimui, iškėlė motinos lopšinės, kaip ugdančios vaiko kultūros jausmą, psichines funkcijas, svarbą. Kartu su lopšinėmis skatino mokytis liaudies dainų, nuo jų palaipsniui pereiti prie sudėtingesnių kūrinių (Jareckaitė, 2006).

Ankstyvąjį muzikinį ugdymą į savo ugdymo sistemas integravo žymūs XIX a. pab.-XX a. pr. pedagogai Maria Montessori bei Rudolfas Steineris (Rudolf Steiner). Gydytoja ir pedagogė M. Montessori (2012) muziką suvokė kaip neatsiejamą kasdienės vaiko aplinkos dalį, lavinančią muzikinius gebėjimus ir skatinančią skleistis saviraišką. Muzikinėms pratyboms nėra nustatomas konkretus laikas ar vieta. Muzikinį lavinimą M. Montessori sistemoje sudaro klausymasis, grojimas instrumentais, dainavimas, ritmiškas judėjimas pagal muziką bei „tylos klausymas“, lavinantis dėmesį ir klausą. R. Steineris ankstyvajame amžiuje teikė svarbą vaiko fizinio kūno vystymuisi, tad daugiausia dėmesio skyrė muzikos lydimam kūno judesiui, ritmui, mėgdžiojimui, žaidimui bei ritmiškoms vaikiškoms dainoms (Steiner, 2016).

Žymus muzikos psichologas E. Gordonas (2003) savo tyrimais įrodė, jog kūdikio muzikiniai gabumai gimimo momentu yra aukščiausi, o tinkamai nelavinami jie palaipsniui menksta. Tyrinėtojas teigia, jog vaikai ankstyvame amžiuje turėtų girdėti tiek savo gimtąją kalbą, tiek muziką. Besimokydami kalbos vaikai pereina šiuos etapus: klausymosi, kalbėjimo, skaitymo ir rašymo. Tie patys etapai galioja ir muzikos mokymuisi. Pasak mokslininko, vaikai turėtų girdėti muziką taip pat dažnai, kaip jie girdi savo gimtąją kalbą. Jei vaikai to nepatirs, vėliau jie turės sunkumų suvokiant ir atliekant savo kultūros muziką. Turtingos muzikinės aplinkos, kupinos klausymosi, dainavimo, muzikinių žaidimų, ankstyvoje vaikystėje nebuvimas – tai didelis praradimas, kurio vėliau nebegalima kompensuoti. Anot E. Gordono, „jei vaikas iki trejų metų neturi galimybės klausytis muzikos, tai ląstelės, skirtos klausos pojūčiui, geriausiu atveju bus nukreiptos kitam pojūčiui, galbūt regos. Taip rega bus sustiprinta klausos sąskaita ir joks vėlesnis kompensuojamasis ugdymas negalės to atitaisyti“ (Gordon ir kt., 2004: 5). Mokslininkas teikia didelę reikšmę suaugusiųjų, mokančių vaikus laisvam judėjimui pagal muziką, teigia, jog tai padeda ugdyti mažųjų muzikalumą.

Judesio svarbą muzikuojant akcentavo ir kiti žymūs muzikos pedagogai: Emile‘is Jacques‘as Dalcroze‘as (Emile Jacques Dalcroze) bei Carlas Orffas (Carl Orff). Pasak E. J. Dalcroze‘o (1921), muzikinis ritmas turi būti suvokiamas ne tik ausimis, bet ir visu kūnu. Plastiškas ritmiškas judėjimas kartu su muzika ugdo muzikalumą bei pilnavertį jos išgyvenimą. Muzika taip pat turi būti suvokiama ne tik protu, bet ir pajuntama emociškai. Judėdamas pagal muziką – šokdamas, grodamas, diriguodamas – vaikas turėtų jaustis tarsi žaisdamas, išgyventi džiaugsmą. Austrų kompozitorius C. Orffas teigė, jog vaikų muzikos mokymasis turi būti neatsiejamas nuo judesio ir žodžio. Įvairiapusiškai žaidybiškai patiriant muziką – dainuojant, grojant, kuriant, atliekant ritmingus judesius bei žaidžiant su žodžiais – formuojami vaiko muzikalumo pagrindai (Walker, 2007).

Muzikos pedagogikos tyrinėtojas Zenonas Rinkevičius (2005, 2006) teigia, jog kūdikiai ir vyresni vaikai įvairių žanrų muziką pajaučia intuityviai ir spontaniškai, jų muzikos suvokimas yra visybinio ir motorinio pobūdžio. Vaikas muziką suvokia ir atlieka sinkretiškai: garsas neatskiriamas nuo vaizdo ir kūno judesių. Svarbus ir bendravimo aspektas: 1-3 m., vaikai, būdami itin jautrūs ir emocingi, turėtų muzikinį ugdymą patirti per šiltą, gyvą santykį su suaugusiuoju. Muzikinis ugdymas, būdamas visybiškas, apimantis psichologinę, socialinę ir dvasinę sferas, praturtina harmoningą asmenybės raidą. Mokslininkai, tyrinėję smegenų struktūros formavimąsi pirmaisiais gyvenimo metais, parodė, kad įvairialypė sensorinė stimuliacija padeda sparčiau formuotis sinapsinėms jungtims tarp neuronų, o tai daro įtaką tolimesniam vaiko vystymuisi ir mokymosi gebėjimams (Harris, 2009). Įvairūs regos, klausos, lytėjimo, kvapo, skonio pojūčių patyrimai padeda vystytis vaiko emociniams, socialiniams, motoriniams bei kognityviniams gebėjimams. Taigi, ankstyvasis muzikinis ugdymas turėtų apimti juo įvairesnes sensorines veiklas.

Apžvelgę skirtingų tyrinėtojų ir pedagogų tyrimus ir idėjas apie ankstyvąjį muzikinį ugdymą, matome, jog vaiko pirmųjų gyvenimo metų patirtys turi didelę reikšmę tolimesniems jo mokymosi gebėjimams ir vystymuisi. Kuo įvairesnė ir daugiau pojūčių apimanti bus jutiminė stimuliacija, tuo sparčiau vystysis vaiko smegenys. Ankstyvojo muzikinio ugdymo sinkretinį pobūdį diktuoja ne tik psichologų tyrimai, bet ir paties vaiko muzikinio suvokimo specifika: garsas, judesys, vaizdas ir žodis priimami kaip viena nedaloma visuma. Tyrinėtojai teikia svarbą ne tik muzikinio mokymo sinkretiškumui, bet ir jį lydinčioms emocijoms. Muzikos mokymasis turėtų būti džiaugsmingas, žaidybiškas, grįstas šiltu emociniu santykiu su suaugusiuoju.

ANKSTYVOJO MUZIKINIO UGDYMO FOLKLORU GALIMYBĖS

Įvairūs tyrinėtojai ir muzikos pedagogai pabrėžia muzikinio folkloro bei įvairių smulkių tautosakos žanrų panaudojimo svarbą ankstyvajame muzikiniame ugdyme. Liaudies dainų tekstai ir juose vartojami skambūs prasmės neturintys žodeliai itin artimi šnekamajai kalbai, skatina vaiko gimtosios kalbos lavinimą. Per dainuojamąją tautosaką vaikas susipažįsta su jį supančiu pasauliu, savo gimtojo krašto tradicijomis bei nematerialiuoju kultūros paveldu. Suaugusiojo vaikui atliekamos lopšinės, žaidinimai, nesudėtingos dainelės stiprina emocinį ryšį, o žaidinimai, rateliai, pačių vaikų atliekamos dainelės su imitaciniais judesiais gerina smulkiosios ir stambiosios motorikos įgūdžius.

Ugdymo muzikiniu folkloru reikšmė. Žymus pedagogas C. Orffas akcentavo muzikos, žodžio ir judesio vienovės svarbą bei teigė, jog muzikinio ugdymo pagrindas turėtų būti folkloro tradicijos (Campbell, Scot-Kassner, 2009). Vengrų muzikos pedagogo Zoltano Kodaly (Zoltán Kodály) muzikinio ugdymo sistemoje pagrindinė muzikinė veikla, dainavimas, turi būti paremta būtent savojo krašto liaudies muzika. Pasak muziko, liaudies muzikos skambesys ugdo dvasią, turtina emociškai ir stiprina muzikos poreikį. Liaudies daina turėtų tapti tarsi vaiko gimtąja kalba bei saviraiškos priemone. Z. Kodaly skatino gerą meninį skonį diegti anksti, nes tuomet vaikas jį išlaikys visą gyvenimą (Jautakytė, 2009).

Lietuvių liaudies dainų tyrinėtojos Pranė Jokimaitienė (1970) ir Jurga Sadauskienė (2012) pastebi vaikų folkloro repertuaro bruožų ryši su mažųjų psichologinėmis savybėmis. Tautosakininkė P. Jokimaitienė atkreipia dėmesį į lietuvių liaudies vaikų dainų estetikos specifiką: čia tampriai susijusi fantazija ir realybė. Turėdami lakią vaizduotę bei patirtį, neapribotą racionalių gyvenimiškų žinių, vaikai laisvai jungia tikrovę ir iliuziją. Šis vaikų folkloro repertuaro bruožas pastebimas dainose apie gamtą, gyvūniją – jose gamtos reiškiniai (pvz., saulė, vėjas) bei pažįstami paukščiai, gyvūnai (pvz., žvirblis, vilkas) suasmeninami, jiems suteikiami žmogiški bruožai. Tokią dainų logiką paaiškina psichologų padarytos išvados apie tai, kad ankstyvojo amžiaus tarpsnio vaikams būdingas animizmas. J. Sadauskienė įvardija vaikų repertuaro poetinio teksto ypatybes – jose pastebima personifikuotų veikėjų gausa, darbų įvardijimai, kai kuriais atvejais – priežastinio ryšio bei siužeto nebuvimas. Pasak autorės, toks spartus ir judrus vaizdų mainymasis atitinka vaiko smalsumą, domėjimąsi ir kartu paviršutiniškumą, negebėjimą ilgiau sutelkti dėmesio prie vieno dalyko.

Albina Katinienė (1990) akcentuoja idėjinę muzikinio ugdymo folkloru pusę. Pasak autorės, ankstyva vaikų pažintis su muzikiniu folkloru turtina jų asmenines savybes: dvasinį pasaulį, tautinę savimonę, ryšį su protėviais, savo krašto istorija. Pedagogės teigimu, mokytojas, besirūpinantis mažųjų muzikine kultūra, sensoriniais, muzikiniais gabumais bei dvasine kultūra, muzikinio auklėjimo pagrindu turėtų laikyti lietuvių liaudies muziką.

Vaikų muzikinio folkloro repertuaro pedagoginės galimybės. Lietuvių liaudies vaikų dainoms būdingas melodikos konservatyvumas, intonacijų archajiškumas, siauri intervalai, pustonių nebuvimas. Muzikos pedagogas bei etnomuzikologas Eirimas Velička (2005) teigia, jog vaikų dainos vertingos būtent dėl jų archajiškumo, nes šių dainų melodika ir siužetai atitinka vaikų suvokimo ir muzikinės raiškos galimybes. Tercijos, kvartos ar kvintos apimties melodijas mažiems vaikams nesunku intonuoti.[3] Senovinio intonavimo bruožai taip pat būdingi ir kitiems dainuojamosios tautosakos žanrams – sutartinėms, kalendorinėms ir darbo dainoms. Pedagogas teigia, jog vaiko muzikiniams žaidimams tinka įvairūs smulkiosios tautosakos žanrai: mįslės ir minklės, patarlės ir priežodžiai, skaičiuotės ir greitakalbės, paukščių balsų mėgdžiojimai ir kt.

Smulkiąją tautosaką galima įvairiai taikyti vaikų muzikinių gabumų lavinimui. Pavyzdžiui, greitakalbes ir skaičiuotes, lavinančias artikuliaciją ir dikciją, galima naudoti tempo ir ritmo pajautimo mokymui. Iš pradžių jas galima tarti lėtai, o po to – vis greičiau ir greičiau. Vaiko balsą, intonacijos raiškumą lavina išraiškingas patarlių ar mįslių sakymas. Tą pačią mįslę ar patarlę galima tarti vis kita intonacija – teigiamąja, klausiamąja, šaukiamąja. Balso diapazono lavinimui tinka pasirinktos patarlės tarimas įvairių gyvūnų balsais, kaskart sakant ją skirtingu aukštumu: pvz., kaip meška, vilkas, lapė, paukščiukas (Velička, 2005).

E. Velička (2012) taip pat aptaria smulkiosios tautosakos (mįslių, patarlių, skaičiuočių, greitakalbių) panaudojimo galimybes ugdant vaikų ritmikos suvokimą. Pedagogas teigia, jog kai kurios patarlės ir mįslės gali pasitarnauti mokant ritmo darinių, metrų, pauzių. Ritminiam ugdymui tinkamus smulkiosios tautosakos pavyzdžius galima parinkti atsižvelgiant į jų formą, skiemenų skaičių, akcentų išsidėstymo periodiškumą, ilgųjų ir trumpųjų skiemenų kaitą Pavyzdžiui, patarlę laukas akylas, miškas ausylas galima paversti į ritminę formulę – ti ti ti ta ti, ti ti ti ta ti. Ankstyvajame amžiaus tarpsnyje mįslių bei patarlių ritmingą sakymą galima jungti su kūno perkusija – plojimu, pliaukšėjimu, trepsėjimu.

Vaikai nuo mažumės domisi ne tik dainavimu, bet ir „grojimu“ jį supančiais daiktais bei vaikiškais muzikos instrumentais. Taip jie mokosi skirtingais būdais (mušimu, barškinimu, pūtimu, braukimu) išgauti įvairius garsus. Vaikui eksperimentuojant, lavinami jo motoriniai įgūdžiai, koordinacija, tembrinė klausa, formuojasi ritmo pojūtis. Ankstyvajam instrumentiniam muzikavimui puikiai tinka gamtoje ar namuose randami objektai: akmenukai, pagaliukai, riešutų kevalai, žirniai. Vaikas gali pūsti molinę švilpynę ar lūpinę armonikėlę, pirštais braukti per kanklių ar gitaros stygas (Velička, 2005).

E. Velička (2012) pastebi, kad archajiškos liaudies muzikos formos primena vaikų kūrybą – pagrindinė jų raiškos priemonė yra melodinio motyvo, frazės ar melodinės eilutės kartojimas. Ši savybė turi analogijų su vaiko kalbos raida. Visų pirma vaikas pradeda tarti vienskiemenius žodžius, o pradėjęs tarti dviskiemenius, paprastai jungia du vienodus skiemenis (ma-ma, da-da, ba-ba). Vaikų muzikiniame folklore (žaidinimuose, erzinimuose, gyvūnijos pamėgdžiojimuose) gausu to paties žodžio pakartojimų (zyru zyru, viru viru, kukū kukū) arba poetinio ritmo ieškojimų (lapė-snapė, vilkas-pilkas). Muzikologė Živilė Ramoškaitė (2007) pastebi, kad pasikartojančių trumpų žodelių, ištiktukų kartojimas žaidinimuose lavina gebėjimą tarti skiemenis bei žodžius.

Vaikams, dar nemokantiems kalbėti ir dainuoti, itin parankūs gali tapti gamtos garsų, gyvūnų bei paukščių pamėgdžiojimai. Imituodami šiuos garsus mažieji mokosi tarties, intonavimo, lavina kalbinę ir muzikinę klausą. Pramokę kalbėti ir laisviau judėti, mažyliai gali patys atlikti dainelių fragmentus, mėgdžiodami suaugusįjį, joms pritaikyti įvairius imitacinius judesius, šokti ratelius. Dažnas siauro diapazono dainelių patogiais intervalais kartojimas padeda vaikams įtvirtinti ir įsiminti muzikinių garsų, intervalų vaizdinius. Muzikos pedagogė A. Katinienė (1990) pastebi, kad sinkretinio pobūdžio muzikinio folkloro žanrai skatina įvairialypį vystymąsi – estetinį (muzika, eiliuotas tekstas), fizinį (judesiai), dorovinį (veiksmai, atliekami kolektyve) bei intelektualinį (žinios, žodynas, eigos įsiminimas).

A. Katinienė savo knygoje Vaikučiams pabiručiams (1990) muzikinio folkloro kūrinėlius, skirtus vaikams, metodiniais tikslais klasifikuoja pagal amžių. Muzikiniam ugdymui iki trejų metų autorė siūlo lopšines, žaidinimus, nesudėtingus gyvūnijos apdainavimus, kuriuos galima atlikti su imitaciniais judesiais (Katins rans), dialogo formos daineles (Kur buvai, Jonai), gamtos garsų pamėgdžiojimus (Karr karr karr – sūrio darr), ratelius (Pasėjau žilvitį). Pasirenkant kūrinėlius svarbu atsižvelgti į jų ugdomąją funkciją – žodyno turtinimą, poetinį turinį, judesio galimybes. Sinkretinį lopšinių žanrą, apjungiantį žodį, judesį ir muziką, galima taikyti ne tik vaikų migdymui, bet ir muzikinių užsiėmimų metu – jungti su vaikų sūpavimu sūpynėse, ritmišku vaikščiojimu ar lingavimu. M. Montessori metodikoje lopšinių dainavimas taikomas ritmiškam lėtam vaikų vaikščiojimui viena linija, taip ugdant jų pusiausvyrą, tempo pojūtį (Shvets, Aaron, 2016).

Apžvelgę įvairių mokslininkų ir pedagogų tekstus, matome, jog muzikinio folkloro repertuaro taikymas ankstyvajame muzikiniame ugdyme padeda formuoti tinkamus vaiko muzikalumo pagrindus, lavina kalbinius, smulkiosios ir stambiosios motorikos įgūdžius. Nuo mažumės supažindinant su lietuvių liaudies muzika bei tautosaka, turtinama vaiko dvasinė kultūra, stiprinamas tautinis identitetas bei prigimtinės kultūros suvokimas.

ANKSTYVASIS MUZIKINIS UGDYMAS FOLKLORU. TYRIMAS

Darbo autorė jau keletą metų vesdama kassavaitinius muzikos užsiėmimus dirba su ikimokyklinio amžiaus vaikais keliuose privačiuose Vilniaus darželiuose. Muzikos pamokėlėse dominuoja  muzikinio lietuvių folkloro repertuaras, tačiau neapsiribojama vien tik juo. Kalbiniam ir ritminiam lavinimui naudojami smulkiosios tautosakos žanrai, gamtos garsų pamėgdžiojimai. Vaikai mokosi dainelių su imitaciniais judesiais, kūno ritmika, pirštukų žaidimų, ratelių, muzikinių žaidimų, groja įvairiais vaikiškais instrumentais (švilpynėmis, dūdelėmis, barškučiais, akmenukais, pagaliukais, ksilofonais, kartais – klavišiniais bei styginiais instrumentais). Užsiėmimuose svarbus sinkretinis ugdymo pobūdis – muzikos, žodžio bei judesio vienovė. Muzikinės veiksenos keičiamos dažnai atsižvelgiant į 1,5-3 m. amžiaus tarpsnio psichologines ypatybes, teikiama svarba šiltam, pasitikėjimu ir pagarba grįstam emociniam santykiui pamokų metu.[4]

Pasak įvairių mokslininkų, tyrinėjančių ankstyvąjį amžiaus tarpsnį bei muzikinio ugdymo reikšmę jo metu, vaikams nuo pat gimimo turi būti sudaroma kuo turtingesnė muzikinė aplinka – gyvos muzikos ir įrašų klausymas, gyvas dainavimas, pačių vaikų judėjimas pagal muziką kartu su suaugusiaisiais, grojimas įvairiais muzikos instrumentais. Akivaizdu, kad didžiausia atsakomybė tenka tėvams. Tačiau dauguma tyrime dalyvavusių 1,5-3 m. darželius lankančių vaikų turi vieną savaitinę muzikos pamokėlę, didžiąją laiko dalį praleidžia su muzikinio pasirengimo neturinčiomis auklėtojomis, o namuose muzikinis ugdymas taip pat nevykdomas. Panaši situacija yra daugumoje vaikų darželių, nebent juose diegiama muzikos specializacija arba muzikinis ugdymas integruojamas į kasdieninę vaikų veiklą (pvz., Valdorfo, Montessori ugdymo koncepcijas taikančiuose darželiuose).

Tyrimo tikslas – išsiaiškinti, ar kassavaitinės lietuvių folkloru grindžiamos įvairios muzikinės veiklos daro įtaką 1,5-3 m. vaikų psichofizinei raidai. Tyrime dalyvavo 27 respondentai, lankantys vaikų darželius. Jų amžius įvairuoja nuo pusantrų iki trejų metų. Didžioji dalis vaikų (20) lankė darbo autorės muzikinius užsiėmimus, likę (7) nelankė, nes jų tėvai nebuvo pasirinkę papildomo muzikinio ugdymo. Nedidelė dalis vaikų (3) buvo papildomai ugdomi namuose. Tyrimo pagrindas – vaikų pasiekimų aprašai, kuriuose atskleidžiami jų savarankiškumo, socialiniai, emociniai, pažinimo, kalbos ir bendravimo, judėjimo, žaidybiniai bei kūrybiškumo gebėjimai. Kasdien su vaikais dirbančios auklėtojos šiuos aprašus pagal standartizuotą klausimyną[5] pateikė du kartus – vasario ir gegužės mėnesiais. Tyrimo metu analizuoti vaikų pasiekimų aprašai bei tirtas muzikinio ugdymo poveikis jų psichofizinei raidai.

Kaip žinia, vaiko socialinius, kalbinius, kūrybinius ir kt. gebėjimus lemia daugybė įvairių veiksnių – genetika, auklėjimas, ugdomoji aplinka, socialiniai-emociniai santykiai su suaugusiaisiais ir kt. Tačiau šio darbo rėmuose pamėginsime atsiriboti nuo gausybės sunkai pamatuojamų aspektų bei susitelksime ties folkloro įtaka, daroma vaiko raidai.

Nors pasiekimų vertinimas skaitine išraiška atrodo kiek neteisingas, nes taip tarsi parašome „pažymį“ vaiko asmenybei, abibendrinimo ir vertinimo tikslais tenka tai padaryti. Kiekvienas vaiko pasiekimas buvo įvertintas balu ir išvesti skirtingų pasiekimų grupių (savarankiškumo, socialinių, pažinimo ir kt.) vidurkiai. Pavyzdžiui, jei tiriamas vaikas geba savarankiškai pavalgyti, jam skiriama 10 balų, jei iš dalies – 5, o jei dar negeba – 0.[6] Tokiu principu įvertinti visi tiriami vaikų gebėjimai.

Tyrimo duomenys rodo, kad užsiėmimų nelankančių vaikų gebėjimai yra žemesnio lygio, nors jų pasiekimų pokytis kai kuriais atvejais yra didesnis (socialinių ir emocinių bei kūrybiškumo gebėjimų). Taip gali būti ne tik dėl to, kad jie nesimoko muzikos, bet ir dėl to, kad jų amžiaus vidurkis mažesnis. Užsiėmimus lankančių vaikų amžiaus vidurkis tyrimo pradžioje – 2 m. 3 mėn., o nelankančių – 1 m. 10 mėn. Tam, kad pasiekimų vertinimas būtų korektiškesnis, atsižvelgsime į vaikų amžių. Palyginsime užsiėmimus lankančių ir nelankančių vaikų pasiekimų vidurkius, suskirstę juos į dvi grupes: iki dvejų metų ir virš dvejų metų.

Lyginant pamokas lankančių ir nelankančių 1,5-2 m. amžiaus vaikų pasiekimų vidurius, akivaizdu, jog muzikuojančių vaikų iki dvejų metų įvairių sričių gebėjimai yra ženkliai geresni. Lygindami dvejų metų sulaukusių vaikų rezultatus vėlgi matome panašų rezultatą – muzikos pamokas lankantys tyrimo dalyviai labiau pažengę visose srityse. Mažiausią skirtumą matome tarp su judėjimu susijusių gebėjimų, o didžiausias skirtumas pastebimas tarp vaikų kūrybiškumo gebėjimų vidurkių.

Tyrimo metu norėta išsiaiškinti, kurie vaikai gauna muzikinį ugdymą už darželio ribų. Sužinota, jog trys mergaitės muzikos dar mokosi namuose, o viena iš jų lanko papildomas muzikos pamokas. Kadangi mergaičių amžius kiek skiriasi, vienai iš jų tyrimo pradžioje buvo vos pusantrų metų, vertinimui pasirinkti dviejų mergaičių virš dvejų metų pasiekimų rezultatai. Jų vidurkiai palyginti su kitų muzikos pamokas darželyje lankančių, dvejų metų sulaukusių vaikų pasiekimais.

Tyrimo rezultatai rodo, kad papildoma muzikine veikla užsiimančių mergaičių gebėjimai beveik visose srityse lenkia vaikų, muzikos pamokas gaunančių tik darželyje, pasiekimus. Tiesa, galime atkreipti dėmesį į tai, kad papildomai muzikos besimokančių mergaičių pažanga tyrimo laikotarpiu buvo mažesnė. Tačiau galime daryti prielaidą, kad jų pasiekimai jau yra labai aukšto lygio, tad gebėjimų ir įgūdžių pokytis natūraliai mažėja.

Tyrime dalyvavę vaikai muzikinius užsiėmimus lanko skirtingą laikotarpį. Vieni darželius pradėjo lankyti vos prieš kelis mėnesius, o kiti ugdymo įstaigas lanko jau daugiau nei metus. Tiriant vaikų pasiekimus, svarbu atsižvelgti ir į muzikos mokymosi trukmę. Kadangi vieneri metai 1,5-3 m. amžiaus tiriamiesiems yra nemažas, didelius pokyčius jų gyvenime atnešantis laiko tarpas, pasirinkta palyginti vaikų, muzikos pamokas lankančių mažiau nei metus ir daugiau nei metus, pasiekimus. Tyrimo duomenys parodo, jog ilgai muzikos besimokantys dvejų metų sulaukę ugdytiniai demonstruoja geresnius pasiekimus beveik visose srityse.

Apibendrinę tyrimo rezultatus galime teigti, jog ankstyvasis muzikinis ugdymas daro teigiamą įtaką tiriamų vaikų psichofizinei raidai. Kuo ilgiau ir intensyviau vykdytas muzikos mokymas, tuo ugdytinių pasiekimai pažangesni. Geriausius gebėjimus ir įgūdžius demonstruoja vaikai, ilgai lankantys muzikinius užsiėmimus bei gaunantys papildomą muzikinį ugdymą namuose. Muzikos nelankančių tyrimo dalyvių įvairių pasiekimų rezultatai prastesni nei lankančiųjų.

IŠVADOS

  • Apžvelgus žymiausias raidos teorijas bei psichologų tyrimus, išsiaiškinta, jog 1,5-3 m. amžiaus tarpsniu sparčiai formuojasi savarankiškumo, emociniai, socialiniai, motoriniai įgūdžiai. Tobulėjant vaikų mąstymui, jie tampa vis kūrybiškesni, lavėja jų kalbiniai gebėjimai. Antraisiais gyvenimo metais formuojasi antrinės emocijos, vaikai ima suvokti save. Nuo 18 mėn. vaikai vis labiau domisi socialiniais santykiais su bendraamžiais, nors iki tol teikdavo pirmenybę bendravimui su artimais suaugusiaisiais. Minėto amžiaus tarpsnio vaikams labai svarbus aktyvus judėjimas, žaidimas – taip sudaromos prielaidos vystytis stambiosios ir smulkiosios motorikos gebėjimams.
  • Ankstyvojo amžiaus tarpsnio psichofizinės raidos ypatybės ir vystymosi poreikiai nulemia ir muzikinio ugdymo pobūdį. Į tai atkreipė dėmesį įvairių epochų muzikos pedagogai ir psichologai: J. A. Komensky‘is, J. J. Rousseau, M. Montessori, E. Gordonas, C. Orffas ir kiti. Ankstyvasis muzikinis ugdymas turėtų apimti kuo įvairesnes veiklas, stimuliuoti vaiko klausos, regos, lytėjimo pojūčius. Muzikos turėtų būti mokoma sinkretiškai: ne tik susitelkiant į melodijos ir ritmo turinį, bet ir jungiant garsą, judesį, žodį į vieną visumą. Vaikai turi būti mokomi per žaidimą, skatinant teigiamas emocijas, atsižvelgiant į jų prigimtinį smalsumą. Grodami, dainuodami, judėdami pagal muziką vaikai turėtų patirti džiaugsmą, jaustis tarsi žaisdami – taip formuojasi giluminis muzikos pajautimas, muzikalumo pagrindai, skatinamas psichofizinis tobulėjimas.
  • Nemažai muzikos pedagogų (C. Orffas, Z. Kodaly, E. Velička, A. Katinienė ir kt.) kaip ankstyvojo muzikinio ugdymo pagrindą siūlo pasirinkti folkloro repertuarą. Tai paranku dėl įvairių priežasčių. Visų pirma, svarbi vertybinė pusė: anksti susipažįstant su savo krašto muzika, stiprėja kultūrinis identitetas, turtėja dvasinis pasaulis, formuojasi geras muzikinis, estetinis skonis ir muzikos poreikis. Kita priežastis naudoti muzikinį folklorą – tai pedagoginės galimybės. Pasitelkiant vaikų folkloro repertuarą, metodiškai gali būti mokoma muzikinės kalbos, formuojami taisyklingo intonavimo pagrindų, ritmo suvokimo, įvairių garso išgavimo būdų. Sinkretinis kūrinėlių atlikimas skatina žodžio, muzikos ir judesio visumos suvokimą, lavina kalbinius ir motorinius įgūdžius.
  • Tyrimo metu norėta išsiaiškinti, ar ankstyvasis muzikinis ugdymas teigiamai veikia vaikų psichofizinę raidą. Šiam tikslui įgyvendinti buvo pasirinkta kiekybinio metodo strategija: tirti 27-ių 1,5-3 m. amžiaus vaikų, lankančių ir nelankančių darbo autorės muzikinius užsiėmimus, pasiekimai, įvertinti skaitine išraiška. Kaip tyrimo medžiaga naudoti vaikų psichofizinių įgūdžių bei gebėjimų aprašai. Lyginimo ir priežastingumo analizės metodais aiškintasi, kaip skiriasi vaikų, besimokančių ir nesimokančių muzikinio folkloro, duomenys, atsižvelgiant į jų amžių, mokymosi trukmę ir intensyvumą. Atliktas tyrimas patvirtino darbo pradžioje išsikeltą hipotezę, kad ankstyvasis muzikinis ugdymas folkloru daro teigiamą įtaką vaikų psichofizinei raidai, t.y., padeda vystytis savarankiškumo, socialiniams, emociniams, pažinimo, kalbos, judėjimo, žaidybiniams ir kūrybiškumo gebėjimams. Pastebėta, kad kuo ilgiau ir intensyviau vaikai mokosi muzikos, tuo geresnius rezultatus jie demonstruoja.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

  1. Akhtar S. Comprehensive Dictionary of Psychoanalysis. Karnac books, 2009.
  2. Amsterdam B. Mirror Self-image Reactions Before Age Two. Developmental Psychobiology, 10, 1972, p. 282-293.
  3. Campbell P. S., Scott-Kassner C. Music in Childhood: Enhanced Edition. Cengage Learning, 2009.
  4. Comenius J. A. The Great Didactic. and C. Black, 1896.
  5. Dalcroze E. J. Rhythm, Music and Education. G. P. Putnam’s Sons, 1921.
  6. Eckerman C. O., Davis C. C., Didow S. M. Toddler‘s Emerging Ways of Achieving Social Coordinations with a Peer. Child Development, 60, 1989, p. 440-453.
  7. Erikson E. Childhood and Society. Random House, 2014.
  8. Gordon E. E., Taggart C. C., Bolton B. M., Valerio W. H., Reynolds A. M. Muzikos žaismas: ankstyvosios vaikystės muzikos mokymo programa. Vilnius: Kronta,
  9. Gordon, E. A Music Learning Theory for Newborn and Young Children. GIA Publications, 2003.
  10. Harris M. Music and the Young Mind: Enhancing Brain Development and Engaging Learning. R&L Education, 2009.
  11. Jareckatė, S. Muzikinis ugdymas Vakarų Europoje ir Lietuvoje: teorija ir praktika nuo antikos laikų iki XX a. pradžios. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2006.
  12. Jautakytė, R. Ankstyvasis muzikinis vaikų ugdymas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2009.
  13. Jokimaitienė P., Lietuvių liaudies vaikų dainos. Vilnius: Vaga, 1970.
  14. Katinienė A. Vaikučiams pabiručiams. Kaunas: Šviesa, 1990.
  15. Lewis M. The Emergence of Human Emotions. Handbook of Emotions, 1993, p. 223-235.
  16. Mačiau mačiau kukutį. Velička E. Vilnius: Kronta, 2005.
  17. Montessori M. The Montessori Method. Courier Corporation, 2012.
  18. Piaget J. The Child’s Conception of the World. Rowman & Littlefield, 2007.
  19. Rinkevičius Z. Muzikos pedagogika. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2005.
  20. Rinkevičius Z. Rinkevičienė R. Žmogaus ugdymas muzika. Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2006.
  21. Rousseau J.-J. Émile: ou, De l’éducation. Didot l’aîné, et de F. Didot, 1817.
  22. Sadauskienė J. Lopšinių ir žaidinimų terapinė vertė. Tautosakos darbai XLIII, 2012, p. 49-69.
  23. Santrock J. W. Boston: McGraw-Hill, 1998.
  24. Shvets M., Aaron R. The Rhythm of Learning: Discovering the Power of Music in Montessori Education. BookBaby, 2016.
  25. Steiner R. MUSIC: Mystery, Art and the Human Being. Rudolf Steiner Press, 2016.
  26. Vaikų dainos. Ramoškaitė Ž. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007.
  27. Velička E. Etninė muzika ir vaiko intonacinio mąstymo raida. Priedas: Mokslo darbai,, 2008, Nr. 37, p. 61-67.
  28. Velička E. Etninė muzika ir vaiko muzikalumo raida. Žvirblių takas. 2012, Nr. 6, p. 11-16.
  29. Velička E. Ritmo mokymasis remiantis smulkiąja tautosaka. Žvirblių takas. 2012, Nr. 5, p. 11-16.
  30. Vygotsky L. S. Mind in Society: The Development of Higher Psychological Processes. Harvard University Press, 1980.
  31. Walker R. Music Education: Cultural Values, Social Change and Innovation. Charles C Thomas Publisher, 2007.
  32. Žukauskienė R. Raidos psichologija: integruotas požiūris. Vilnius: Margi raštai, 2012.

[2] Ankstyvuoju muzikiniu ugdymu laikomas muzikinis ugdymas, vykdomas nuo gimimo iki trejų metų.

[3] Plačiau apie įvairių tautų archajinio folkloro intonacijų tinkamumą ankstyvajam muzikiniam ugdymui žr. straipsnius: Velička. E., Etninė muzika ir vaiko intonacinio mąstymo raida. Tiltai. Priedas: Mokslo darbai, 2008, Nr. 37, p. 61-67 bei Velička E. Etninė muzika ir vaiko muzikalumo raida. Žvirblių takas. 2012, Nr. 6, p. 11-16.

[4] Pamokos plano pavyzdį rasite 1-ame priede.

[5] Vaikų pasiekimų aprašo klausimyną rasite 2-ame priede.

[6] Visus tyrimo metu naudotus duomenis rasite suvestinėje 3-6-ame prieduose (konfidencialumo tikslais vaikų vardai pakeisti).