Liaudies muzikinės kultūros tradicijų įsisavinimo metodai

,
https://vk.com/club527493

Mėgėjiškas straipsnio vertimas. Sankt-Peterburgo valstybinės N.A.Rimskio-Korsakovo konservatorijos Etnomuzikologijos katedros dėstytojos, A.M.Mechnecovo folkloro ir etnografijos centro mokslininkės Galinos Lobkovos straipsnis “Методы освоения традиций народной музыкальной культуры” skelbtas mokslinių-praktinių konferencijų, rengtų tarptautinio folkloro festivalio “Pokrovskije kolokola” proga, “Сохранение народных традиций на основе экспедиционных исследований. Традиция и современность” (2010 rugsėjo 23) ir “Звук, жест, цвет в традиционной культуре и современных формах фольклоризма” (2011 rugsėjo 24) darbų rinkinyje – Vilnius, 2011

http://etmus.ru/category/kspeditsiya/

2011 m. ekspedicija Archangelsko k. Nuotraukos šaltinis.

Šiuolaikinėje kultūroje galima sutikti iš esmės skirtingus folkloro atlikimo būdus, kuriais siekiama atkurti liaudies muzikinės žodinės kultūros formas. Šie atlikimo būdai skiriasi ne tik dėl natūralaus tradicijos kitimo kelių ir vienų ar kitų krypčių vystymo įvairumo, bet ir kitų priežasčių. Metodų pasirinkimas ir rezultatai priklauso nuo kelių tarpusavyje susijusių veiksnių:
• Tikslų išsiaiškinimo (kokie tikslai nustatomi svarbiausiais veikloje);
• Žinių apie liaudies muzikinę kultūrą ir  įsigilinimo į jos esmę;
• Meistriškumo lygio.
Griežtai orientuojantis į sceninę veiklą, kai kurie liaudies muzikos atlikėjai ir ansambliai susiduria (kaip tai bebūtų paradoksalu) su paviršutinišku požiūriu į viską, kas yra iš tiesų liaudiška, jie nesupranta ir nepriima liaudies estetikos pagrindų. Tokio požiūrio pasekme tampa tvirtinimas, jog neišvengiamai privalu keisti, pritaikyti autentiškus dainuojamuosius ar instrumentinius pavyzdžius. To siekiama juos stilizuojant ir pritraukiant prie vienokių ar kitokių subjektyvių estetinių nuostatų, aktualių interesų (ideologinių ar kojunktūrinių) arba supaprastinant, nužeminant iki populiaraus-linksminamojo, „visiems suprantamo“ lygio. Dėl to po „liaudies meno“ ženklu šiandien gana agresyviai įjunka „suvenyrinės gamybos“  pseudoliaudiški produktai arba kičo pavyzdžiai, neturintys nieko bendra su kultūriniu palikimu.
Tuo tarpu etnomuzikologinėje sferoje, dėl iki mūsų dienų  išlikusių liaudies muzikinės kultūros tradicijų visapusiško tyrinėjimo, susiformavo nusistovėjęs istorinio gilumo ir platumo supratimas, grindžiamas savitų ir universalių ypatybių jungtimi. Liaudies daina šiandien priimama ne tik kaip meninė relikvija, bet ir kaip dvasinė substancija – gyvoji atmintis, liaudies dvasios, jos pasaulio ypatybių suvokimo, jausmų charakterio, gyvenimo siekių įsikūnijimas ir išraiška; arba, kitais žodžiais tariant, tai koncentruota energetiškai prisodrintos, ypatingą reikšmę turinčios informacijos forma, perduodama iš kartos į kartą žodiniu būdu – betarpiškame kūrybos procese.
XX a. eigoje mokslininkų ir entuziastų darbo dėka surinkta turtinga, daugeliu atvejų unikali folklorinė ir etnografinė medžiaga – ekspediciniai liaudies dainų ir instumentikos garso ir vaizdo įrašai, liaudies poezijos ir prozos pavyzdžiai, duomenys apie įvairias liaudies apeiginių-šventinių vyksmų formas, instrumentų kolekcijos, liaudies amatus ir kt. Bet tikrieji liaudies kultūros pavyzdžiai šiandien lieka nežinomi ir neprieinami didžiajai visuomenės daliai.  Publikuota ne daugiau 10-20% skirtinguose archyviniuose rinkiniuose turimos medžiagos; archyvinius vaizdo ir graso įrašus reikia skubiai restauruoti, skaitmeninti, dauginti. Atlikimo sferoje gyvai skambant galima išgirsti gal tik 1% iš „nepasiekiamose atsargose“ saugomų autentiškų liaudies vokalinės ir instrumentinės muzikos pavyzdžių!
Iškelti tikslai – liaudies vokalinės ir instrumentinės kultūros tradicijų išsaugojimas tikruoju jų pavidalu, priimtinumo mechanizmų atkūrimas ir nematerialaus liaudies kultūros paveldo pasiekiamumo naujoms kartoms užtikrinimas – reikalauja profesionalumo ir šiandien sudaro vieną iš svarbiausių etnomuzikologijos krypčių. Pagrindinis principas – siekti patikimai bei autentiškai atkurti liaudies tradicinės muzikos reiškinius remiantis pavyzdžiais, kuriuos pavyko užfiksuoti ekspedicijų metu. Šiam tikslui įtaką daro atlikimas, kaip neatsiejamos tradicinės kultūros dalies supratimas, o taip pat būtinybė kultūrinės tradicijos esmę pasiekti ne tiek protiškai, kiek per betarpišką liaudies dainos kalbos įsisavinimą, instrumentinio muzikavimo formas.
Liaudies dainos ar instrumentinės muzikos „suvokimo – įsisavinimo – atkūrimo“ procesas gali būti prilygintas naujos žodinės sistemos sukūrimo procesui. Daugeliu atvejų tenka remtis neparuoštų šiam darbui atlikėjų kolektyvų kūrybinėmis galiomis, taip pat dirbti miesto sąlygomis, kur jau daug kartų yra netekę galimybės natūraliai perimti tradicinės muzikinės kultūros formas (buitinė terpė ir perėmimo principai sugriauti). Reikalaujama pereiti keletą „pasinėrimo“ į garsinį liaudies muzikos pasaulį etapų:
– reikšmingos garsinės patirties kaupimas ir nuolatinis atnaujinimas bei praktinė bendravimo patirtis – kolektyvinis dainavimas ar instrumentinis muzikavimas (būtent gyvo bendravimo procese žmogus lengviausia pasiekia kalbos esmę);
– nuolatiniai postūmiai nuo imitacijos (atkūrimo pagal pavyzdį) iki sąmoningo muzikinio-kalbinio aparato valdymo; reikalaujama priimti ir suprasti intonacinio darinio muzikinės kalbos semantiką ir funkcijas, be ko liaudies dainos dainavimas ir instrumentinis muzikavimas liks tik garsiniu atspindžiu (panšu į teksto skaitymą nesuprantant žodžių);
– paprastų ir sudėtingų intonacinių „muzikinių-kalbinių“ darinių, nedainuojamų ar beveik nedainuojamų formų, instrumentinių kompozicijų įsisavinimas ir atkūrimas, bandymas įsigilinti į jų giluminę sudėtį, jų žanrinės prigimties supratimas, dainos / instrumentinio kūrinio įvaizdžio sukūrimas;
–  skirtingų atlikimo stilių, daugialypių atspalvių fonetinės ir tembrinės spalvos valdymas, prasmę turinčios ritminės-akcentinės ir derminio išsivystymo logikos pasiekimas; visiškas atlikimo meno, grindžiamo laisvu išraiškos priemonių sistemos valdymu įvaldymas, galimybė greitai keisti „kalbinę apyvartą“ (sintaksiškai išskiriamus darinius), varijuoti muzikiniame lauke, negriaunant bendro muzikinio audinio;
–  gebėjimas parodyti betarpišką muzikavimą daugiabalsumo (polifonijos) faktūros procese: vokalinėje praktikoje – įvairuoti muzikinės linijos varijavimo taisyklių pagrindu (skirtingos heterofonijos formos) arba savarankiškai varijuoti funkciškai sąveikaujant balsams (dvibalsumas, tribalsumas); instrumentinėje muzikoje – išskaldyti instrumento ir balso faktūras, derinti kelis instrumentus.
Liaudies muzikinės kultūros mokymasis prasideda ne nuo techninių užduočių sprendimo (balso pastatymas, kvėpavimo aparato lavinimas, grojimo būdų išmokimas), o nuo betarpiško skambėjimo suvokimo, garsinės patirties kaupimo, formuojančio nepakartojamą  vienos ar kitos dainuojamosios ar instrumentinės tradicijos įvaizdį. Taip pradiniame etape mokymas įgauna liaudies muzikos taisyklių suvokimo empirinį būdą. Šis liaudies dainos ar instrumentinio kūrinio „adaptacinis“ etapas yra būtinas, kadangi atlikėjai nėra tinkamai pasiruošę net tokiais atvejais, kai jie yra įgiję  muzikinį išsilavinimą (tik vienetai muzikos mokyklų Rusijoje dėsto visavertį liaudies muzikinės kūrybos kursą). Kartu kyla grėsmė sustoti ir apsiriboti tik šiuo empiriniu liaudies muzikos įsisavinimo būdu, kas gali būti leistina mėgėjams, bet pražūtinga profesionalams.
Kita ypatybė – visuotinai priimtų pedagoginio darbo metodų taikymas, dažniausiai susijęs su vakarų-europietiškąja, „akademine“ muzikine praktika, arba atlikimo technologijų absoliutizavimas (unifikavimas), kas nebūdinga žodinei muzikinei kultūrai, besiskiriančiai regioninių ir lokalinių atlikimo tradicijų įvairove.

Sankt-Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos folkloro ansamblis. Nuotraukos šaltinis.

Daugiametė veiklos patirtis Sankt-Peterburgo N.A.Rimskio-Korsakovo valstybinės konservatorijos folkloro ansamblyje, kurio įkūrėju ir vadovu nuo 1976 m. iki 2008 m. buvo profesorius, nusipelnęs Rusijos meno veikėjas A.M.Mechnecovas, leidžia nustatyti kelis esminius liaudies dainuojamosios tradicijos įsisavinimo metodus, taikomus darbe su dainuojančiu kolektyvu:
1. Dalyvavimas folkloro ansamblio veikloje yra tik viena iš lygiaverčių studento veiklos formų, vykdomų pagal Etnomuzikologijos skyriaus išsilavinimo programą[1], kuri nukreipta į nuosekliai gilėjantį ir įvairiapusišką vienos ar kitos dialektiniu savitumu pasižyminčios dainuojamosios tradicijos tyrinėjimą ir įsisavinimą,. Šia kryptimi vadovaujasi dauguma teoretinių paskaitų kursų, ja remiasi beveik visos studento savarankiško mokymosi ir praktinės veiklos formos: kasmetinis studentų dalyvavimas ekspedicijose; folklorinės ir etnografinės medžiagos sistematizavimas ir transkribavimas; diplominių darbų rašymas remiantis dokumentine (tiek surinkta pastaraisiais metais, tiek archyvine) medžiaga, kas leidžia studentui pasijausti ne tik prisidedančiu prie kultūrinio paveldo išsaugojimo, bet ir suprasti liaudies tradicinės kultūros gilumą ir turtingumą, naudojant profesionalų tipologinės analizės arsenalą.
2. Folkloro ansamblio kursas susijęs su dainuojamųjų tradicijų įvaldymu:
̶  įvaldymas prasideda nuo vieno etnografinio kolektyvo ar vienos lokalinės dainuojamosios tradicijos įsisavinimo visuose žanruose; daug dėmesio skiriama darbui su vietine tarme, nes kalbėjimo charakteris, dialekto ypatybės daro įtaką ir muzikiniam stiliui;

̶  vėlesniuose kursuose keliama sudėtingesnė užduotis – įvairių dainuojamųjų tradicijų ir stilių įsisavinimas, reikalaujantis meistriško balso aparato valdymo, galimybių „susiderinti“ pagal vieną ar kitą dainuojamąją manierą.
Vienas iš raktinių klausimų dainuojamųjų pavyzdžių įsisavinimo metodikoje – notacijos reikšmė. Būtina atsisakyti dainų ar instrumentinių kūrinių mokymosi iš natų ir atlikimo griežtai laikantis partijų, kadangi tai sutrikdo natūralų liaudies dainos „suvokimo-įsisavinimo-atkūrimo“ procesą, kuris visada buvo iš principo žodinis ir rėmėsi kitokiu pagrindu. Ir visgi liaudies dainos transkripcija ansamblio atlikėjui ir vadovui būtina kaip medžiagos pažinimo būdas – taip jis išsiaiškina visas melodijos subtilybes, variantų atsiradimą vystantis melodijai, daugiabalsio audinio organizacijos formas. Todėl kiekvienas  ansamblio dalyvis, pirmiau nei ima dainuoti, savarankiškai atlieka fonogramos notaciją. Transkripcija reikalinga ir vėlesniame ansamblinio darbo procese, koreguojant dainuojamosios formos įsisavinimą.
4. Etalonu, į kurį orientuojasi atlikėjas, yra ekspedicijų garso įrašai. Be to, rimta klaida folklorinio kolektyvo darbe yra bet koks formalus vienetinio dainuojamojo pavyzdžio kopijavimas ar įvairių išraiškos formų apdorojimas iki stereotipo (stilizacija). Vienetinio fakto absoliutizavimas – šiurkštus liaudies atlikėjo ar ansamblio vadovo vokalinės manieros kopijavimas – atveda prie dainos audinio „suakmenėjimo“. Dainavimas liaudies tradicijoje – tai visada kūrybinis procesas. Iš vienos pusės, būtina atskleisti kiekvieno atlikėjo individualias ypatybes – ieškoti patogios tesitūros, natūralaus tembro. Iš kitos – negalima užmiršti, jog skambėjimo kokybę daugeliu atvejų apsprendžia dainuojamojo pavyzdžio dialektinė ir žanrinė specifika, atlikimo aplinkybės (ta pati daina skirtingai skamba lauke, laukuose, uždaroje erdvėje). Todėl darbo metu reikalaujama įtraukti ne vieną, o daugelį įrašų, parodančių vieno ar kito pavyzdžio varijavimo ribas ar tradicijos savitumus, iš pažiūros skirtinguose dainų ar instrumentinių kūrinių pavyzdžiuose. Idealiu atveju, negali būti dviejų identiškų tos pačios dainos atlikimų – tam tikru mastu tai yra dainavimo meistriškumo indikatorius.
5. Koncertinė praktika nėra galutinis ir vienintelis folkloro ansamblio darbo tikslas, bet ji taip pat būtina ir iš dalies yra atlikėjų kolektyvo gyvybingumo patikrinimas. Sudarant ir atliekant koncertines programas, svarbus aspektas yra ir bendras meninis įspūdis, ir semantinio turinio gylis – papildoma sudedamoji dalis (kontekstas), kuri padeda geriau suprasti liaudies dainą ir jos istorinę-kultūrinę reikšmę. Taip, lygiai su programomis, pristatančiomis vieną ar kitą dainuojamąją tradiciją („Pinežo apylinkių dainos“), paremtos liaudies gyvenimo, apeigų atkūrimu ( „Rusiškos Prikamio vestuvės“), didelio dėmesio sulaukia koncertai-paskaitos, kuriuose atsiskleidžia muzikinio folkloro rinkimo ir mokymosi istorijos puslapiai (E.Liniovos, M.Piatnickio, V.N.Dobrovolskio veikla), rusų rašytojų ir kompozitorių požiūris į liaudies dainą (programos, skirtos Glinkos, Balakirevo, Rimskio-Korsakovo, Čaikovskio, Puškino, Gogolio, Šolochovo, Šuškino kūrybai).

Liaudies muzikinių tradicijų, kurios pritaikomos scenai, pasirinkimą lemia rėmimasis įprastų situacijų atkūrimu ir akustiškai švaria skambėjimo atmosfera. Mikrofonų atsisakymas, susijęs su „gyvo garso kultu“. Būtent taip atsiskleidžia tos savybės ir kokybės, kurios prigimtinai žmogui duotos ir kuriomis jis įgudusiai mokėjo naudotis tradicinės kultūros sąlygomis.
Tokiu būdu, iš vienos pusės, liaudies dainuojamųjų tradicijų įsisavinimas Etnomuzikologijos katedroje yra visos mokymo programos sudedamoji dalis. Ji leidžia studentams – šiuolaikiniams jaunuoliams – prasiskverbti į liaudies muzikavimo paslaptis, suprasti liaudies dainos vidinės sandaros dėsnius ir bendrus folkloro tradicijų egzistavimo principus. Iš kitos pusės – tai viršija grynai mokslo proceso tikslus ir užduotis. Per 35 Sankt-Peterburgo konservatorijos ansamblio aktyvios kūrybinės veiklos metus, profesionalaus darbo kolektyve mokyklą baigė ne viena muzikantų ir liaudies dainos mylėtojų karta. Ansamblio veikla padėjo pamatus kitų kolektyvų Peterburge ir kituose Rusijos miestuose veiklai. Iš esmės, folkloro ansamblis yra ta laboratorija, kurioje realizuojasi natūralūs liaudies tradicinės kultūros atkūrimo principai, „besiremiantys visuomeniškai svarbių folkloro funkcijų vystymusi šiuolaikinėmis sąlygomis ir jo egzistavimo sąlygomis“[2]

[1] Nuo 2011 01 14, remiantis Rusijos Federacijos Švietimo ir mokslo ministerijos įsakymu nr.14, personalo rengimo pagal „Etnomuzikologijos“ profilį programa įtraukta į federalinį aukštojo profesionalaus išsilavinimo standartą, pagal kryptį 073000 Muzikologija ir taikomosios muzikos menas (bakalauras ir magistras).

[2] A.M.Mechnecovas, E.A. Valevskaja. Konservatorijos muzikos ir etnografijos skyrius: Folklorininkų paruošimo programa // Folklorinių tradicijų išsaugojimas ir atgimimas. M., 1990. Psl. 106.

0 komentarai

Palikite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Laukiame jūsų nuomonės!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *