Rytis Ambrazevičius: smalsu pažinti savo balso galimybes

, ,

Pernai Lietuvos mokslo premija apdovanoto dr. Ryčio Ambrazevičiaus interesų lauke – ne tik muzikos akustika, už kurios tyrimus mokslininkas ir gavo apdovanojimą: ne mažiau svarbios ir įdomios sritys jam – muzikos psichologija bei etnomuzikologija.
Domėjimasis folkloru ir tradicinis muzikavimas R. Ambrazevičiui – ir darbas, ir hobis: jis vadovauja folkloro ansambliams, yra folkroko grupės „Atalyja“ narys ir jau virš 20 metų veda įvairius dainavimo kursus.
Liepos 21–27 d. Kauno rajone, gamtos apsuptyje įsikūrusioje Sadauskų sodyboje vyko tarptautiniai Tradicinio dainavimo kursai – pirmasis tokio pobūdžio renginys Lietuvoje, subūręs geriausius šios srities žinovus iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir Serbijos. Kursų dalyvių laukė intensyvi ir įvairiapusė programa, kurios centre – įvairių tautų tradicinio dainavimo pažinimas ir praktika, o šalia – pažintis su tradiciniais skirtingų tautų šokiais, amatais, kas vakarą vykę tiek tradicine, tiek šiuolaikine kryptimis žengiančių folkloro kolektyvų pasirodymai.

Šią programą sudarė ir kursams vadovaus R. Ambrazevičius, papasakojęs apie kursų išskirtinumą, tradicinio dainavimo iššūkius ir nerimstantį smalsumą pažinti balso galimybes, atrasti jo savitumą.
Kviečiame prisiminti jau įvykusius kursus ir pokalbį apie juos.

 

Fotogr. Marius Guščia

– Papasakokite apie šių kursų formatą. Kuo jie išsiskiria tarp kitų į tradicijas ir folklorą orientuotų renginių?
– Tai pirmasis Lietuvoje tokio tipo renginys, kurio centre – tradicinis dainavimas, o kitos veiklos tampa kontekstinėmis. Istoriškai susiklostė, kad folklorinis judėjimas Lietuvoje visų pirma tapo nacionalinio identiteto, netgi tam tikro protesto išraiška. Sovietiniais laikais buvo svarbu parodyti, jog esi lietuvis, kad tau svarbi tautinė kultūra, o vienas iš tos kultūros dėmenų yra dainos.  Šių kursų pagrindas – folklorinis dainavimas kaip manieros, stilistikos, vokalo technikos visuma. Lietuvoje tokių renginių beveik nėra, kadangi daugumoje kursų ar stovyklų (pvz., Romuvos) mokomasi įvairių dalykų – muzikavimo, dainavimo, amatų…

– Paminėjote dainavimo stilistiką, dėmesį techniniams dainavimo niuansams – kalbate apie ilgą laiką besiformavusį tradicijos klodą. Tačiau kuo tai gali būti aktualu šiuolaikiniam žmogui, kuris, atrodo, orientuojasi į kintantį pasaulį, naujoves?
– Pirmiausia man įdomu suprasti, kas anksčiau vyko su balsu ir muzika, o taip pat – ieškoti savo balso galimybių. Juk yra įdomu pajausti, pavyzdžiui, džiazo vokalo techniką ir stilistiką –  taip ir tradiciniame dainavime norisi suvokti, kiek yra įvairiausių spalvų, o liaudiškas balsas nėra paprastas rėkimas. Balso lavinimas taip pat plečia ir mąstymo galimybes. Žinoma, kyla ir trivialios mintys – tradicinė kultūra yra pagrindas, mūsų šaknys, tačiau tai nėra tik gražūs žodžiai. Galima pažvelgti į tai pragmatiškai – ilgus šimtmečius gyvenę žmonės iškristalizavo tam tikras vertybes, rado gyvenimo prasmę, tad kodėl mums tuo nepasinaudojus? Na ir kas, kad kai kurie dainų žodžiai dabar nebevartojami ar nebeegzistuoja tokios gyvenimo situacijos. Svarbu, kas už tų tekstų slypi.  Be to, dar smalsu tarsi persikūnyti į kitą žmogų (angl. tai vadinama embodiment), kai dainuoji tam tikru balsu, pagal tam tikrus tekstus ir pan. Daug dalykų kyla iš smalsumo, iš noro pajusti balso galimybes, jį naudoti įvairiai, tarsi kalbant viena kalba persijungti į kitą – galime būti daugiakalbiai muzikine prasme. Taip pat norisi jaustis tarsi nenutrūkstamo vyksmo grandimi tarp praeities ir ateities. Nepalikti to, kas gyvavo anksčiau, nes esame modernūs, užaugę „ant asfalto“, bet išgryninti esmę ir perduoti ją gyvuoti toliau.

Fotogr. Marius Guščia

– Daugeliui, o ypač – folkloro atstovams, labai rūpi kopijavimo aspektas – tradicinio dainavimo mokymasis imituojant. Ar kursuose bus kopijuojamos senos „bobutės“?
– Kopijavimo klausimas yra įdomus: jeigu kalbėtumėme apie tai, kaip tradicijoje vyksta dainavimo perėmimas, tai jis vyksta kopijavimo būdu, bet gal ne tiek sąmoningo, kiek pasąmoningo. Tiesiog žmogus pradeda nuo jaunystės dainuoti negalvodamas, kad reikia taip ar kitaip nustatyti balsą, dažniausiai jis tiesiog stengiasi prisiderinti prie dainuojančių kaimo profesionalų, kad neišsiskirtų, kad jo balsas daugeliu parametrų atitiktų grupę.  Šiais laikais toks kopijavimas taip pat būtų labai patogus, tačiau nebeturime šaltinių (kaimo dainininkų). Todėl lieka variantas, kuomet klausomės archyvinių garso įrašų ir bandome dainuoti drauge. Šiaip ar taip, kopijavimas yra pirminis to stiliaus mokymosi būdas. Aišku, ties tuo nereikėtų sustoti, bet toliau vystyti dainavimo automatizmą, jausti, kad aš nedainuoju kaip tas kitas žmogus, o dainuoju savo balsu. Lygiai kaip savo artikuliacija aš kalbu angliškai, rusiškai, lietuviškai. Tam tikra technika aš dainuoju aukštaitiškai, dzūkiškai ar kitaip, bet tai yra mano balsas – štai ko turime siekti. Mokytojai naudoja įvairius metodus, pratimus, kurie gali šį procesą palengvinti ir pagreitinti.  Kalbant apie dainavimo autentiškumą, jis yra dvilypis: kaip atitikimas originalui, stiliui ir kaip atitikimas pačiam sau (dainuoji tuo stiliumi, bet vis tiek savitai).  Kursai skirti Baltijos šalių folklorui – greta lietuvių dalyvaus ir latviai, estai, taip pat serbai, ukrainiečiai. Bet neretam gali kilti klausimas – jei aš esu lietuvis / latvis / estas ar kt. ir turiu savo folklorą, kodėl turiu domėtis kitomis tautomis ir kiek aš galiu priartėti prie jų tradicijų? Vėlgi turėčiau panašų atsakymą – tai smalsumas: ką tu gali daryti su savo balsu? Pavyzdžiui, man prieš 20 metų buvo labai įdomu dainuoti karaokę, nes staiga pajutau, kad galiu dainuoti visai kitaip, persijungti į kitą muzikinį mąstymą. Aišku, mums svarbu jaustis ir savo kultūros atstovais, orientuotis į mūsų tradicinį dainavimą, jo perėmimą ir t.t. Bet kodėl gi nebūtų įdomu padainuoti serbiškas dainas, juolab, kad sąskambiai kartais panašūs į sutartines, arba pajusti, kaip balsai pinasi ukrainietiškame daugiabalsume? Tai tiesiog savo balso galimybių plėtimas.

Fotogr. Marius Guščia

– O kursų dalyvis turėtų būti susijęs su folkloru ir dainavimu? Ar kiekvienas, atėjęs į kursus, gali išmokti dainuoti folklorą?
– Kursų dalyvis turi būti nusiteikęs įdomybių savo balse patirčiai ir jis nebūtinai turi būti susijęs su folkloru. Aišku, galima būti motyvuotam ir tuo, kad esi atsakingas už grandį tarp praeities ir ateities, savo tautinę kultūrą. Tačiau kursų dalyviais gali būti ir žmonės, kuriems įdomus garsovaizdis (angl. soundscape) ir savo balso galimybių praplėtimas. Bet taip pat reikia, kad žmogus gebėtų valdyti savo balsą. – O kaip matote tradicinio dainavimo ateitį Lietuvos kultūros kontekste? Ar šie kursai galėtų prisidėti prie bendros nuomonės apie folklorą kaitos?  – Galima pasiūlyti netolimose šalyse vyraujantį modelį. Pavyzdžiui, Skandinavijoje yra „susisluoksniavimas“ – veikia folkloro klubai, kurių nariai žino, kad dainuoja sau. Lygiai kaip įprastas dainavimas gali būti įvairaus lygio – yra primadonos ir yra mėgėjų choreliai, toks yra ir tradicinis dainavimas. Galbūt Lietuvoje tokiam modeliui susiformuoti padėtų ir tokie kursai, kuriuose tradicinis muzikavimas būtų lygiavertis kitiems muzikos stiliams – operiniam, džiaziniam, choriniam, roko ir kt. dainavimo stiliams.  Pas mus to nėra, nes folklorinis judėjimas prasidėjo kitaip: dainuok melodiją ir žodžius, o kaip dainuosi – nesvarbu. Todėl visai natūralu, kad vadinamasis elitas tai supranta kaip žemo lygio mėgėjų kultūrą, o iš dalies dėl to kaltas ir pats folklorinis judėjimas, leidęs dainuoti bet kaip. Profesionaliame lygyje labai svarbi yra stilistika ir jei su folkloru nesusijęs žmogus pajustų regioninius skirtumus ne tik dėl teksto, bet ir dėl paties dainavimo, jam iškart pasidarytų smalsu, jis imtų galvoti, kad galbūt tai nėra paprasta ir mėgėjiška, bet profesionalu, rimta.

– Gal turite kokių linkėjimų kursų dalyviams, su kokia nuostata jie turėtų važiuoti į šituos kursus?
– Pasikartosiu – ieškoti naujų patirčių. Tikėtis patirti, ką jie gali

Fotogr. Marius Guščia

daryti su savo balsu, kaip jų balsas skamba dainininkų grupėje, ypač – susidūrus su kita muzikine kultūra. Taip pat – persikūnijimo patirtys: kaip aktorius vaidindamas ir išlieka savimi, ir yra vaidmenyje, taip netikėtai galima patirti, kaip ukrainiečiai jaučiasi dainuodami. Linkiu šių patirčių, kurios nutiks per repeticijas, bet taip pat ir kitokių – bus nemažai žmonių, bendravimo, dalinimosi savo įžvalgomis, idėjomis. Visada galima atrasti kažką naujo bendraujant su kitais dainininkais ir dainavimo instruktoriais. Taigi linkiu gerų, įdomių patirčių, gero laiko, gerų pusiau atostogų.

 

Tradicinio dainavimo kursai: https://www.traditionalsingingcourse.com/

0 komentarai

Palikite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Laukiame jūsų nuomonės!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *