Tarptautinės tradicinių šokių stovyklos organizatoriai: mūsų tikslas – vėl šokantys ir gyvenimu besidžiaugiantys žmonės

, ,

Vilniaus tradicinių šokių klubas, įkurtas Lietuvių etninės kultūros draugijos, rengia jau 16-ąją tarptautinę tradicinių šokių vasaros stovyklą, kuri vyks liepos 31 d. – rugpjūčio 4 d. Švenčionių rajone, prie Pailgio ežero.
Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuojamo renginio metu bus mokomasi šokių iš visų penkių Lietuvos etnografinių regionų, taip apibendrinant nuoseklų, pastaruosius 5 metus trukusį stovyklos keliavimą per etnografinius regionus (Dzūkiją (Dainavą), Suvalkiją (Sūduvą), Žemaitiją, Mažąją Lietuvą ir Aukštaitiją). Kaip ir kasmet, šokių stovykla bus tarptautinė, todėl joje dalyvaus ir svečiai iš užsienio, kurie mokys savo šalies tradicinių šokių. Stovyklos programa, kaip įprastai, pasipildys įvairių amatų, dainavimo ir muzikavimo mokymais, kurie vyks beveik visą stovyklos laiką. Stovyklos organizatoriai nepamiršta ir mažiausių jos dalyvių – vyks užsiėmimai su vaikais, kurių metu bus mokomasi ratelių ir žaidimų. Be to, bus galimybė patirti pernykštės stovyklos metu didelio pasisekimo sulaukusią naujovę –vakarais tarmiškai sekamas pasakas. Įvairius praktinius mokymus papildys etninės kultūros tyrėjų teorinės paskaitos, padėsiančios atskleisti stovyklos tematiką. Vakarais ir naktimis, kaip jau įprasta, vyks šokių vakaronės.
Etnomuzikologė Vera Venckūnaitė-Čepulienė kalbino XVI Tarptautinės tradicinių šokių stovyklos organizatorių komandos vadovus etnochoreologę, Lietuvių etninės kultūros globos tarybos pirmininkę doc. dr. Dalią Urbanavičienę ir šokių mokytoją, šokėją ir muzikantą Daumantą Čepulį apie šokių stovyklos tradicijas, tradicinių šokių perspektyvas ir reikšmę bei šiųmetės stovyklos ypatumus.

Fotogr. Marius Guščia

Kaip kilo mintis surengti stovyklą ir kuo siekiama tokiu renginiu?
Dalia Urbanavičienė: Vilniaus tradicinių šokių klubas susikūrė dar 2002-aisiais, tuomet pirmą kartą nuvykome į Latvijoje surengtą tradicinių šokių stovyklą ir susižavėjome idėja Nusprendėme, kad ir mes turime panašiai padaryti, o 2004-aisiais įvyko ir pirmoji tradicinių šokių stovykla Lietuvoje. Mums buvo svarbu, kad stovyklos veiklos neapsiribotų vien šokiais, tad iš karto įtraukėme ir įvairius amatus, vėliau atsirado ir dainavimas, kankliavimas, talentų vakaras ir kt. Viena naujesnių idėjų – kiekvienais metais keliauti vis į kitą Lietuvos etnografinį regioną ir skleisti tradicinių šokių idėjas po visą šalį, taip šokių stovykloje apsilankę žmonės pradeda kurti panašius judėjimus savo miestuose. Nors jau pati pirmoji stovykla buvo tarptautinė, pastaraisiais metais kviestinių mokytojų, muzikantų geografija labai išsiplėtė – neapsiribojame vien kaimynais latviais, baltarusiais, bet sulaukiame ir austrų, norvegų ir kt., o kartu auga ir vietiniai tradicinių šokių mokytojai.

Kuo išskirtinė šiųmetė stovykla?
Daumantas Čepulis: Bėgant metams stovykla labai pakito. Nors dar vadiname stovykla, bet iš tikrųjų tai jau festivalio mastai. O šiais metais daug dėmesio bus skiriama visoje Europoje smarkiai populiarėjančio naujo žanro Balfolk šokiams. Kviečiame Balfolk propaguotojus iš Čekijos, tačiau taip pat norime parodyti ir šio žanro ištakas, tad atvyksta visame pasaulyje žinomi mokytojai ir muzikantai iš Bretanės, kurie pristatys tradicinį Balfolk pagrindą. Taip pat kiekvieną dieną vyks vis kito Lietuvos etnografinio regiono šokių mokymai – stovyklos metu apžvelgsime visos Lietuvos šokius.
D. Urbanavičienė: Šiemetinės stovyklos tema – „Šeimos namai“. Tema skirta pasaulio lietuvių metams, labai kviečiame į stovyklą atvykti lietuvius, išsiblaškiusius po visą pasaulį. Iš čia ir bretonų šokių gausa – jie pasižymi rato figūromis, tarsi apjungsim viso pasaulio lietuvius. Taip pat daug dėmesio skirsime ir vaikams, šeimoms. Labai gaila, kad šiuolaikiniai tėvai nevisada žino, kaip galima užimti vaikus, tad stengsimės supažindinti su tradiciniais rateliais, žaidimais, žaidinimais.

Stovykloje iš tiesų gausu užsienio svečių, bet kam lietuviams mokytis kitų tautų šokių?
D. Čepulis: Šokis – lengviausia skirtingų tautų socializacijos ir bendravimo forma, o susipažinimas su kitomis tradicijomis neabejotinai pirmiausia ugdo ir toleranciją. Be to, šokiuose yra labai daug universalių techninių dalykų. Kadangi Lietuvoje nėra tradicinių šokių mokyklos, mes galime semtis patirties iš kitų tautų šokių mokytojų, ugdyti savo išprusimą. Kviečiame tikrus savo sričių profesionalus iš užsienio, tad lietuviai tikrai turi ko pasisemti iš jų.
D. Urbanavičienė: Šokio mokymo metodika – labai svarbu. Folklorinio judėjimo pradžioje visas dėmesys buvo skiriamas dainoms, o šokiai liko užribyje. Šokant tradicinius šokius buvo dingęs improvizacijos pojūtis, nes ir šokių aprašymai yra labai nekokybiški, pateikia tik vieną variantą, scenoje atlikimas sustabarėja. O mūsų judėjime – socialinis šokis, savaime atsiranda improvizacija. Mūsų šokėjai net ir ansambliuose tampa geriausiais šokėjais vien dėl šių savo įgūdžių. Bet mes visgi turime labai mažai tradicinių šokių mokytojų.

Fotogr. Marius Guščia

Kalbat tarsi apie savotišką šokių profesionalą, bet vyrauja nuomonė, kad tai yra liaudies šokiai, kuriuos gali šokti bet kas. Ar įmanoma pasiekti profesionalumo tradiciniame šokyje ir ar stovykla to siekia? Ar vis dėlto ji labiau atlieka socialinę funkciją?
D. Čepulis: Visgi šitas renginys, taip pat ir tradicinių šokių klubas remiasi socialinio šokio idėja, skatinamas bendravimas, bendruomenės susibūrimas. Bet profesionalumo siekia tie, kam yra įdomu. Žmonės atvažiuoja su įvairiomis intencijomis: vieni – su draugais, kiti – pasigilinti į šokio techniką, treti – pasisemti mokymo patirties. Profesionalumas atsiranda suinteresuotuose grupėse, nes iš viso stovyklose apsilankančio gausaus dalyvių būrio tikrai nemažai žmonių linkę gilintis. Užsienyje daug pavyzdžių, kaip gali vystytis tradicinis šokis: Norvegija, Vengrija, Airija, kitos valstybės – jų šokiai žinomi visame pasaulyje, Lietuvoje irgi taip galėtų būti.
D. Urbanavičienė: Kaimo žmonės irgi skyrė kas yra geras ir kas – blogas šokėjas. Tai buvo šeimos garbės reikalas, kad ypač duktė mokėtų gerai šokti. Jei sūnus nemoka vedžioti šokyje – jis slunkius. Dabar mes vadinam terminais „profesionalus“, „neprofesionalus“, o kaime buvo geras šokėjas arba ne. Gali kažkas pasakyti, kad, pavyzdžiui, ansamblis „Lietuva“ yra profesionalus, bet jų profesionalumas visai kitame – tai nacionalinis baletas. Nors dabar panašūs stilizuoto folkloro asnambliai kuria labai įdomius projektus, bet jų atlikimas neturi nieko bendro su ta stilistika, kuri susiformavo tradicijoje. Tokią stilistiką šiuolaikiniams žmonėms perprasti ir perimti labai sunku.

Fotogr. Marius Guščia

Daugumai atrodo, kad galima šokti arba choreografines kompozicijas dainų šventėse, arba jau tradicinius šokius, bet tuo užsiima tik tam tikri tradicijos, folkloro fanatikai. O koks dalyvis atvažiuoja į šokių stovyklą, kuo jis domisi?
D. Čepulis: Susirenka labai įvairūs dalyviai. Kartais žmogus atvažiuoja tik dėl pažįstamųjų rekomendacijų, nors ir niekada nešokęs, o vėliau įsitraukia ir tai tampa jo gyvenimo dalimi. Yra žmonių, kurie susikoncentravę tik į šokius ir net nesidomi tradicijomis, žino įvairių kultūrų šokius, šiuolaikinių šokių pavyzdžius. Yra skirtingi šokėjai, bet juos suvienija bendras dalykas.
D. Urbanavičienė: Šokis yra labai geras masalas – žmogus gali nekęsti folkloro, bet stovyklų metu šokio dėka jam tarsi atsiveria platesnis suvokimas apie etnokultūrą. Ypatingai traukia amatai, vėliau gali pradėti ir dainuoti, įsitraukiama palapsniui. Puiku, kad stovyklų metu labai svarbu ir bendravimas, bendruomeniškumas.

Stovyklos populiarumas labai auga – praeitais metais dalyvavo daugiau nei 400 dalyvių. Kas juos taip traukia ir ar jums tai patinka? Gal kaip tik norėtumėte apriboti dalyvių skaičių?
D. Urbanavičienė: Man tokia tendencija labai patinka, tik, aišku, tada reikia pasitempti organizatorių komandai. Mes vasaromis šokame S. Moniuškos skvere, tad esame gerai matomi visuomenei. Taip pat vyksta sklaida socialiniuose tinkluose. Svarbiausias mūsų reklaminis triukas, yra šokantys ir gyvenimu besidžiaugiantys žmonės, juk šokis atpalaiduoja, per šokį įvyksta apsijungimas. Kiekvienąkart į stovyklas atvyksta labai daug naujų žmonių, bet paskutinėje vakaronėje visi jau yra vieninga bendruomenė – bendruomeniškumas stovyklose irgi veža. Nuo pat pradžių turėjau slaptą tikslą, kad šokių stovyklos dėka žmonės vėl išmoktų linksmintis, atsirastų daug tradicinių šokių židinių, gal kadanors atsiras ir daugiau stovyklų.
D. Čepulis: Jei susirinktų visi, kurie bent kartą yra buvę stovykloj, jie niekaip netilptų stovyklavietėj. Kiekvienais metasi yra tradiciškai atvažiuojančių dalyvių, bet taip pat ateina ir nauji žmonės, įvairiais keliais atradę šokių klubą. Šių šokių ratas užsisukęs, bendruomenė gan didelė.

O kokie žmonės, institucijos organizuoja šokių stovyklą?
D. Čepulis: Organizatoriai – entuziastai, nes raginame prisijungti visus, kurie tik turi idėjų ir noro. Organizatorių komanda dažnokai keičiasi, nes toks savanoriškas darbas gerokai varginantis.
D. Urbanavičienė: Viskas išaugo tarsi iš Lietuvių etninės kultūros draugijos. Labai džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau entuziastingo jaunimo, nes ilgą laiką bijojau, kad be manęs viskas nuslobtų. Didžiausia mūsų svajonė – tradicinių šokių mokykla. Manau, kad to žmonėms labai reikia, o ir valstybė tuo labiau turėtų susidomėti, juk tai galėtų būti puiki turistinė prekė.

Minit ateities perspektyvas. Kas Lietuvoje gali išaugti iš tradicinio šokio?
D. Urbanavičienė: Didžiulis pasiekimas – projektas „Visa Lietuva šoka“, kurio be mūsų judėjimo gal niekada ir nebūtų įvykę. Labai reikia vaikus supažindinti su choreografiniu folkloru, nes kitaip jie praranda natūralaus bendravimo terpę, bijo net prisiliesti prie kito. Šokis, žaidimas, ratelis gali padėti gydyti ir įvairias negalias, mažinti atskirtį tarp socialinių grupių.
D. Čepulis: Tikslas – atgaivinti tai, kas vyko tradicijoje: šokiai per naktis, šokio dėka laiką smagiai leidžiantis jaunimas. Iš dalies tai jau ir vyksta – visoje Lietuvoje organizuojami naktišokiai, prie senbuvių šokėjų prisijungia ir vietiniai žmonės, kurie susidomėję ir patys ima gilintis. Jei tradicinių šokių judėjimas bus skatinamas organizauojant stovyklas, festivalius, naktišokius, Lietuvos kultūra bus palaikoma, jaunimas turės ką veikti.

Ar įmanoma, kad tradiciniai šokiai ateityje atsirastų ir mokyklose, aukštosiose mokyklose? Žinia, kad dabar atskiros etnochoreologijos disciplinos nėra.
D. Čepulis: Tai tolima perspektyva. Turi susiburti žmonės iš akademinės visuomenės, kurie turi suvokti dalyko svarbą. Žmonėms iš neakademinės bendruomenės tai įrodyti labai sudėtinga, kad ir rodant teigiamus pavyzdžius iš visos Europos.
D. Urbanavičienė: Lietuvos muzikos ir teatro akademija iki šiol daugiausiai veikė šioje srityje. Tačiau jei vėl atsigautų šokio pedagogikos studijos, čia turėtų atsirasti kuo daugiau tradicinio šokio, juk, pavyzdžiui, škotai, vengrai turi privalomas tradicinio šokio pamokas visose klasėse. Būtų puiku, jei dainų ir šokių ansamblių dalyviai pradėtų mokytis ir autentiškos šokio stilistikos.
D. Čepulis: Jei jie išmoktų tos manieros, tradicinio šokio sklaida taptų daug sklandesnė. Tokie šokėjai sugebėtų perteikti ir autentišką stilistiką, išmoktą iš įrašų ar pateikėjų.

Daugiau informacijos: www.facebook.com/Tradiciniu.sokiu.klubas

0 komentarai

Palikite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Laukiame jūsų nuomonės!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *