Centrinės Javos gamelano ansamblio muzika

Kviečiu iš arčiau susipažinti su gamelano muzika – mistiškais, karališkais, savitai organizuotais Centrinės Javos dvaro (kraton) garsais ir jų kontekstu. Skaitydami būtinai kartu ir klausykite šios muzikos, taip tikrai bus lengviau ją pajusti ir gal, bent iš dalies, suprasti.

Javos sala ir gamelanas

Indoneziją sudaro apie 17 000 salų, iš kurių didžiausios – Sumatra, Sulavesis, Kalimantanas (Indonezijai priklausanti Borneo salos dalis), vakarinė Naujosios Gvinėjos dalis, Java. Gyventojų čia apie 240 mln., apie 300 etninių grupių, daugiau nei 700 kalbų, iš kurių viena valstybinė – indoneziečių. Tai, kad tokia didelė teritorija, apgyvendinta daugybe skirtingų kultūrinių grupių buvo apjungta į vieną valstybę, nulėmė tai, kad šios salos tris su puse šimtmečio priklausė Nyderlandams. Politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai dominuojanti Indonezijos sala yra Java, kurioje yra ir valstybės sostinė Džakarta. Javos salos plotas – 139 000 kvadratinių kilometrų, o gyventojų skaičius – apie 140 mln. Tai gausiausiai gyvenama sala ir viena tankiausiai apgyvendintų vietų pasaulyje. Saloje dominuoja gausiausia šalyje javiečių etninė grupė. Java buvo XIII-XVI a. egzistavusios Madžapahito imperijos centras. XVI-XVIII a. centrinėje Javoje kūrėsi ir po kitas Javos dalis plėtėsi Mataramo sultonatas. Olandų kolonializmo metu Java buvo administracinis valdomų teritorijų centras. Šis vaidmuo išliko ir nepriklausomos valstybės metais.

XIX a. centrinėje Javoje buvo du pagrindiniai dvarai kraton – Surakartoje ir Džogdžakartoje. Surakartos rūmų valdytojas vadinamas Susuhunanu, o Džogdžakartos – Sultonu. Abiejuose iš šių miestų yra po antraeilį dvarą – Surakartoje Mankunegaran, o Džogdžakartoje – Paku Alaman.
Kuomet kalbama apie Indonezijos muziką, pirmiausia minimas gamelanas – bronzinių gongų, metalofonų bei kitų instrumentų ir vokalo ansamblis. Nuo XX a. pr. buvo įvestas terminas karavitanas, apjungiantis instrumentinę gamelano muziką ir vokalą. Gamelanas egzistuoja įvairiose Indonezijos salose: Javoje, Balyje, Kalimantane, Lomboke, bet žymiausias iš jų yra Centrinės Javos gamelanas. Ši dvaro muzika, gerokai išplitusi už dvaro ribų, laikoma nacionaliniu Indonezijos bei regioniniu Javos paveldu. Gamelano galima mokytis valstybiniuose menų institutuose, mokyklose.
Javos Hindu karalystėse gamelano ansambliai turėjo svarbią simbolinę funkciją – tai buvo ritualiniai objektai, įrodantys dieviškąją galią, karalių valdžios teisėtumą. Be to, muzika, atliekama gamelano ansamblio, atkartojo kosminę tvarką, kurios palaikymas buvo Javos karalių tikslas. Vėliau gamelano muzika buvo grojama per musulmoniškas šventes, siekiant javiečius atversti į islamą.
Gamelano terminas turi kelias reikšmes. Manoma, kad jis kilęs iš javiečių kalbos žodžio gamel, reiškiančio veiksmažodį „suduoti“, taip pat gamel gali reikšti tam tikro tipo plaktuką. Tai nurodo pagrindinį grojimo būdą suduodant instrumentus.

Instrumentai

Dvi pagrindinės gamelano instrumentų grupės yra gongai ir metalofonai. Gongai gali būti plačiakraščiai horizontalūs – bonangas barungas, bonangas penerusas, kenongas, ketukas-kempjangas – arba kabantys vertikalūs – didysis gongas agengas ir mažesni kempuliai. Gamelano gongai viduryje turi bumbulus, kurie nulemia gongo skambėjimo aukštį. Metalofonai – genderas, slentemas, kelių rūšių sarongai – sarongas demungas, sarongas barungas ir sarongas pekingas. Metalofonų plokštelės sudėliotos taip, kad kairėje būtų žemiausias tonas, o dešinėje – aukščiausias. Tiek gongų, tiek metalofonų garsas ilgai aidi, todėl muzikantai, užgavę instrumentą plaktuku, pirštais ar plaktuku jį užslopina, kad garsai nesilietų į vieną aidinčią visumą. Garso slopinimas netaikomas gongui agengui ir kempuliams.
Be gongų ir metalofonų, centrinės Javos gamelano ansamblyje dar yra dviejų stygų fidelis rebabas, bambukinė fleita sulingas, medinis ksilofonas gambangas, citra, moterų ir vyrų vokalas. Šie instrumentai ir vokalas ne palaiko struktūrą, kaip gongai ir metalofonai, bet švelniu garsu kuria sudėtingesnes, dažnai improvizuojamas melodijas.
Nors dabar gamelano ansamblį sudaro įvairūs instrumentai – tiek garsiai skambantys gongai ir metalofonai, tiek švelnaus garso rebabas, sulingas, vokalas, Hindu-Javos laikotarpio šaltiniuose nėra nurodoma, jog šie instrumentai grodavo kartu. Tikėtina, kad iki vėlyvų Javos istorijos amžių egzistavo dviejų skirtingų tipų ansambliai: tylesni instrumentai grodavo kamerinę muziką. Net ir šiais laikais kaimo šokių su arklių imitacijomis muzikantai naudoja tik garsiai skambančius instrumentus: horizontalius ir vertikalius gongus, metalofonus, būgnus.
Gamelano instrumentų pavadinimai dažnai yra jų skleidžiamų garsų verbalizavimas. Žemas besitęsiantis gongo garsas tariamas gong. Horizontalių gongų rinkinio kenongo antrasis skiemuo nong taip pat žymi aukštą skleidžiamą garsą. Horizontalaus gongo ketuko antras skiemuo tuk žymi trumpą, iškart plaktuku užslopinamą garsą.

Notacija

Nors gamelanas turi savitą notacijos sistemą, net ir šiais laikais mokymasis groti daugiausiai yra ne skaitant užrašytus kūrinius, bet stebint grojančius muzikantus ir juos atkartojant. XIX a. pr. apie Javos istoriją rašęs anglas Thomas Stramford Rafflesas mini, kad javiečiai neužrašo muzikos kūrinių – jie saugomi įsimenant ir kitoms kartoms perduodami iš klausos. Dabartinė notacijos sistema yra atsiradusi iš olandų mokslininkų bei kolekcionierių, susidomėjusių Javos muzikine kultūra, ir dvaro muzikantų bendradarbiavimo XIX-XX a. Po įvairių bandymų buvo nutarta, kad geriausia gamelano kūrinius žymėti grupuojamais skaitmenimis, atitinkančiais slendro ir pelogo tonus. Pentatoninės slendro dermės tonai žymimi skaitmenimis 1, 2, 3, 5, 6, heptatoninio pelogo – 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7. Šie skaitmenys, atitinkantys skirtingus tonus, verbalizuojami tariant antrą skaitmens javiečių kalba skiemenį: 1-siji, 2-loro, 3-telu, 4-papat, 5-lima, 6-enam, 7-pitu. Virš skaitmens pridedant tašką, žymima aukštesnė oktava, du taškus – dar aukštesnė ir t.t. Atitinkamai žemesnę oktavą žymi taškas, padėtas po skaitmeniu. Užrašomas melodinis pagrindas balunganas skirstomas į keturių natų elementus, vadinamus gatra, pvz., 1612 1615 ir t.t.

Derinimas

Javoje egzistuoja dvi pagrindinės derinimo sistemos: slendras ir pelogas. Slendras yra pentatoninė dermė, intervalai tarp jos tonų yra apytiksliai lygūs – vidutiniškai 240 centų. Pelogas – heptatoninė dermė, atstumai tarp jos tonų itin nevienodi, gali svyruoti nuo 80 iki daugiau nei 300 centų. Visgi nėra griežtų derinimo normų ar aiškios sistemos. Dažnai akcentuojama, kad Javoje jokie du gamelanai neskamba vienodai, instrumentų rinkinio derinimas priklauso nuo meistro. Dėl šios priežasties vieno ansamblio instrumento negalima perkelti į kitą.
Paprastai pilnas centrinės Javos gamelano komplektas turi abiejų derinimų, slendro ir pelogo, instrumentus, sudėtus šalia. Jei kūrinys grojamas slendro dermėje, muzikantai groja atitinkamais instrumentais, jei pelogo – muzikantai persėda prie šios dermės instrumentų. Dviejų skirtingų dermių instrumentai išdėstomi devyniasdešimties laipsnių kampu vienas kito atžvilgiu. Etnomuzikologė M. Kartomi rašo, jog dvigubas rinkinys egzistavo ne visada. Anksčiau tam tikroms teatro formoms buvo naudojamas tik vieno tipo gamelanas. Net ir dabar kaimuose, ypač neturtingesnėse vietovėse, yra aptinkami vieno derinimo instrumentų komplektai.

Grojimas: melodija, ritmas/tempas, struktūra

Etnomuzikologas H. Spilleris grojimo gamelanu būdą vadina polifonine stratifikacija, nes tą pačią melodiją skirtingi instrumentai interpretuoja skirtingai, skirtingu tankumu, intensyvumu. Išskiriami keturi instrumentiniai sluoksniai: struktūrinis, melodinio pagrindo, įmantrios, sudėtingesnės melodijos bei ritminis. Autorius muzikinę stratifikaciją gretina su socialiniu Javos susiskirstymu, kuriame kiekvienas visuomenės sluoksnis turi savo vaidmenį, pareigas ir privilegijas. Įdomu, kad gamelano orkestrą sudarantys instrumentai itin skiriasi grojimo sudėtingumu. Vienais instrumentais gali groti pradedantieji, vos pirmą kartą pamatę gamelano ansamblį, kitų įvaldymui prireikia bent keleto praktikavimosi metų.

Grojimas gamelano ansamblyje – tai bendruomeninis muzikavimas, nes atskirų instrumentų partijos nėra savarankiškos, kiekviena jų yra papildanti visumos dalis. Gamelano kūriniai atliekami ciklais, tas pats kūrinys nuo pradžios iki galo gali būti kartojamas daugybę kartų. Vieno ciklo pabaigą žymi didžiojo gongo agengo dūžis.
Būgnas kendangas tam tikrais ritmais vadovauja gamelano tempo lėtinimui, greitinimui, perėjimui į kitą dalį, ar kūrinio užbaigimui. Be to, jei gamelanas akomponuoja šokiui ar lėlių teatrui, kendangas reaguoja į šokėjų ar lėlių judesius, juos akcentuoja, išryškina.
Metalofonai sarongas demungas ir sarongas barungas, suderinti per oktavą, bei kitas metalofonas slentemas groja pagrindinę kūrinio melodiją, melodinį modelį balunganą. Kuomet kūrinys užrašomas, paprastai užrašomas tik balunganas. Muzikantai, grojantys ne sarongais, pagal tam tikras taisykles žino, ką jiems groti, kaip prisitaikyti prie melodijos.
Gamelane egzistuoja sistema, kuri nusako tonų kategorizavimą, ji vadinama pathet, javiečių kalba reiškia apriboti. Pathet nurodo, kurie tonai yra svarbesni, o kurie mažiau svarbūs. Slendro dermėje yra pathet nem (2, 5, 6) , pathet sanga (5, 1, 2), pathet manyura (6, 2, 3), pelogo – pathet lima (5, 1), pathet barang (5, 6, 2), pathet nem (5, 6, 2).

Socialinis kontekstas

Pasirodymų nuotaika paprastai būna neformali: tiek muzikantai, tiek klausytojai sėdi ant grindų, gali šnekučiuotis, užkandžiauti, rūkyti. Javoje laikomasi tam tikro su muzikos instrumentais susijusio etiketo: su jais elgiamasi pagarbiai, draudžiama žengti per jų viršų. Kartais šalia gongo degamas smilkalas. Šios taisyklės ir pagarba susijusi su dvasiniais tikėjimais, instrumentų sakralumu.
Gamelano pasirodymai gali vykti įvairiomis progomis: per šeimos šventes (vestuves, apipjaustymo ceremonijas), kalendorinėmis, religinėmis progomis, bet kokiomis kitomis progomis, kai atsiranda užsakovas. Gamelanas gali akomponuoti šokio, teatro pasirodymams, gali būti ir tiesiog muzikinis pasirodymas. Šiais laikais daugėja grojimo gamelanu kontekstų, jis skamba per valstybines šventes, per radiją. XX a. gamelano kompozitoriai pasidarė mažiau anonimiški, labiau žinomi. Nemažai eksperimentuojama, kuriama menų institutuose, kur studentai kuria naują choreografiją, pasakojimus, lėlių teatro versijas bei naujus muzikinius garsus, stilius ir technikas. Atsiranda įvairių grupių, eksperimentuojančių su tradiciniu gamelanu, jungiančių šią muziką su kitais moderniais stiliais. Į šį kūrybinį procesą įsijungia ir Vakarų kompozitoriai bei muzikantai.

Literatūros sąrašas

BROUGHTON, Simon, ELLINGHAM, Mark, World Music: Latin and North America, Caribbean, India, Asia and Pacific, Volume 2, Rough Guides, 2000, 720 p.
KARTOMI, Margaret J., Music in Nineteenth Century Java: a Precursor to the Twentieth Century. In: Journal of Southeast Asian Studies, Vol. XXI, No. 1, National University of Singapore. 1990, p. 1-34.
PICVANCE, Richard, A gamelan manual: a player‘s guide to the central Javanese gamelan, Jaman Mas Books, 2005, 260 p.
RAFFLES, Thomas Stramford, The History of Java, Volume 1, London, 1817, 479 p.
SPILLER, Henry, Gamelan: The Traditional Sounds of Indonesia, Volume 1, ABC-CLIO, 2004, 395 p.
WEISS, Sarah, Listening to an earlier Java: aesthetics, gender, and the music of wayang in Central Java, Leiden: KITLV Press, 2006, 195 p.
Muzikos enciklopedija, I tomas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, 560 p.