Pietryčių Azijos muzikinė kultūra

Pietryčių Azija – tai nuo XX a. išskiriamas regionas, apimantis valstybes, esančias į pietus nuo Kinijos, į rytus nuo Indijos, į vakarus nuo Naujosios Gvinėjos ir į šiaurę nuo Australijos. Pietryčių Azijos subregionas sudarytas iš žemyninės ir jūrinės (salyno) dalių. Šiam regionui priskiriamos šalys: Kambodža, Laosas, Mianmaras, Tailandas, Vietnamas, Malaizija, Brunėjus, Rytų Timoras, Indonezija, Filipinai ir Singapūras. Visos šios šalys, išskyrus Rytų Timorą, priklauso politinei ekonominei ASEAN[1] asociacijai. Šiuolaikinės valstybių sienos labiau atspindi naujas geopolitines realijas nei ilgalaikes kultūrines ribas. Dauguma Pietryčių Azijos valstybių yra etniškai, lingvistiškai heterogeniškos, valstybių sienos dažnai yra istoriniai atsitiktinumai ir nesutampa su etninėmis ir kultūrinėmis sritimis. Pavyzdžiui, Indonezijos valstybė atsirado salynui gavus nepriklausomybę nuo Nyderlandų, o Filipinai kaip salų grupė buvo suvienyta ispanų karaliaus sūnaus Felipe.[2] Pietryčių Azijai būdingas tropinis klimatas, karštis, drėgmė, tarpusavyje besikeičiantys sausasis ir lietaus sezonai.

Manoma, jog pirmieji regioną apgyvendino austroneziečiai, dar vadinami proto-malajais ar deutero-malajais. Jie apgyvendino rytinę žemyninės Pietryčių Azijos dalį, o vėliau buvo stumiami į pietus austroazijatų. Austroneziečių kilmės tautos dabar apgyvendinusios Malaiziją, Indoneziją ir Filipinus. Trys pagrindinės austroazijatų grupės buvo monai, khmerai ir viet-muongai. Monai XVI a. buvo asimiliuoti birmiečių ir tajų, dabar keletas tūkstančių jų gyvena prie Mianmaro ir Tailando sienos. Khmerų imperija, egzistavusi IX-XV a., buvo užkariauta kaimynų, o dabar iš jos yra likusi Kambodžos karalystė. Viet-muongai dabar yra apgyvendinę Vietnamą.[3] Lingvistinis ir etninis Pietryčių Azijos paveikslas yra labai sudėtingas, susidedantis iš daugelio grupių. Vienas paprastesnių būdų orientuotis šioje įvairovėje – suskirstyti vietines kalbines grupes į austroneziečius ir ne-austroneziečius. Beveik visos austroneziečių kalbos egzistuoja salynų ir pusiasalių dalyje, o ne-austroneziečių – žemyninėje regiono dalyje. Nei vienos iš šių grupių kalbinės teritorijos neapsiriboja Pietryčių Azija. Austroneziečių kalbos plačiausiai geografiškai paplitusios pasaulyje ir apima daugelio Ramiojo vandenyno salų kalbų. Ne-austroneziečių kalbų grupė, kurią sudaro keturios ar penkios kalbų šeimos, išsitęsia į Azijos gilumą, siekia Himalajų kalnyną.[4] Ne-austroneziečių kalbas galima skirstyti į austroazijatų, tajų-kadajų ir sino-tibetiečių.

Specifiniai regiono muzikos bruožai

Pietryčių Azijos muzikinė kultūra yra labai įvairi, tačiau galima pastebėti tam tikrus visam regionui būdingus bruožus, peržengiančius kalbos, etninių grupių, teritorijų ribas. Išskirtinis Pietryčių Azijos muzikinis bruožas – tai įvairaus dydžio horizontalūs ir vertikalūs gongai, turintys iškilimą viduryje. Šis iškilimas idiofonams suteikia konkretų toną, kurio neturi plokšti Rytų Azijos gongai. Dėl aiškių tonų atsiranda galimybė gongus suderinti, sudaryti jų ansamblius, išgroti melodijas.[5] Kiti visam regionui būdingi instrumentai –  ksilofonai, bambukinės fleitos. Manoma,[6] kad ksilofoną reikėtų kildinti būtent iš Pietryčių Azijos. Mediniai ir bambukiniai, kabantys ir horizontalūs ksilofonai aptinkami visame regione. Seniausi iki šiol atrasti Pietryčių Azijos instrumentai – akmenų ksilofonai, vadinami litofonais. Šių didelių suderintų akmeninių plokščių rinkiniai buvo atkasami Vietname nuo maždaug 1950 m. Išskirtiniai skirtingose Pietryčių Azijos vietose rasti instrumentai – bronziniai būgnai, plokščiu ir įmantriai išraižytu viršumi, datuojami IV a. p. m. e.[7] Seniausieji regiono instrumentai turi bendrumų su dabartiniais dėl savo formos, medžiagos, iš kurios jie pagaminti.

Regiono muzika dažnai apibūdinama kaip skambi, aidinti, gaudi. Matyt, labiausiai dėl to, kad žinomiausia ir labiausiai pastebima šių vietovių muzika – tai bronzinių gongų, metalofonų muzika, atliekama instrumentinių ansamblių. Indonezijoje šie ansambliai vadinami gamelanu, Filipinuose – kulintang, Tailande – pi phat. Įprasta ansamblių instrumentinė sudėtis: kabantys gongai, būgnai, ksilofonai, metalofonai, horizontalieji gongai, kurie gali būti išdėlioti viena arba dviem eilėmis, ratais. Papildomi instrumentai gali būti fleitos, citros, vyriškas ar moteriškas vokalas. Svarbus šių ansamblių bei daugelio kitos Pietryčių Azijos muzikos bruožas – grojimo cikliškumas. Kūriniai atliekami dvidalių ritmų frazėmis, ciklais. Šie ciklai paprastai pabaigiami didžiojo gongo, akcentuojant ne pirmąją, bet paskutiniąją dalį. Mažesni kabantys gongai ar horizontalieji gongai frazes dalina į mažesnius vienetus. Taip sukuriama aiški struktūra, pagrindas metalofonais ar kitais instrumentais atliekamai melodijai. To paties kūrinio ciklai gali būti atliekami skirtingu tempu bei ritminiu tankumu.

Pietryčių Azijoje turtingos vokalinės tradicijos. Egzistuoja nemažai epinio pasakojimo dainuojant tradicijų. Paprastai vienas dainininkas-pasakotojas dainuoja visą naktį, papasakodamas epizodą iš gerai žinomos pasakos. Malaizijoje, Kelatan provincijoje, atlikėjas dainuoja ir pasakoja tarikh selampit pasakas, kuriose vaizduojami liaudies herojaus Selampit nuotykiai. Šis bardas sau akomponuoja dvistygiu fideliu rebabu. Pantun Sunda, vakarų Javoje atlikėjas pasakoja istorijas iš Sundos mitologijos, sau pritardamas kacapi, laivo formos citra. Panašios meno formos aptinkamos ir Laose, Tailande, Filipinuose, kuomet pasakotojas-dainininkas, sau pritardamas kokiu nors instrumentu, apdainuoja vietinius herojus ir mitus.[8]

Regione egzistuoja gausybė skirtingų derinimo sistemų, kurių daugumą sudaro pentatoninės ar heptatoninės darnos. Tiek pentatoninėse tiek heptatoninėse darnose atstumai tarp tonų gali būti apylygiai (kaip Javos slendro ar Tailando klasikinės muzikos) arba varijuoti nuo maždaug 100 iki 400 centų. Dermės Pietryčių Azijoje beveik visada pentatoninės arba turinčios penkių tonų pagrindą, t.y. iš septynių tonų pagal tam tikras taisykles naudojami penki (pvz., Javos pelogo atvejis).[9]

Kultūrinės įtakos regione

Dėl savo geografinės padėties, prekybinių kelių, kolonizacijos Pietryčių Azijos regionas buvo įvairių kultūrinių įtakų kryžkelė. Ryškiausios įtakos atėjusios iš Indijos ar Kinijos, Artimųjų Rytų ir Europos. Skirtingose valstybėse šios įtakos matomos įvairiu intensyvumu: Vietname ryškiausia Kinijos įtaka, Filipinuose – Vakarų. Įvairiais pirmojo tūkstantmečio laikotarpiais skirtingose Pietryčių Azijos vietose kūrėsi induistinės karalystės, atnešusios induizmą ir budizmą, vėliau susimaišiusį su vietiniu animizmu. Indijos kultūros įtaka regione matoma dėl atėjusios ir plačiai naudojamos induistinės ir budistinės literatūros, epų, adaptuotų indiškų žodžių vartojimo, šokių pobūdžio, kuomet iš simboliniais judesiais perteikiamos emocijos, pasakojimai.

Kai kuriais atvejais apie instrumento kilmę galima spręsti iš jo pavadinimo. Induistinių statinių raižiniuose galime pamatyti gnaibomus styginius instrumentus su dėžės formos rezonatoriais. Daugelis Pietryčių Azijos gnaibomų styginių instrumentų vadinami panašiai[10] į sanskrito žodį kacchapa, kuris nurodo tam tikrą medžio rūšį. Gali būti, jog virvėmis įtempiami būgnai taip pat atkeliavę iš Indijos.[11] Šie instrumentai ne taip tinkami regiono klimatui kaip bambukas ar bronza, bet asociacijos su indų ideologijomis[12] muzikantus skatina labiau pasistengti juos gaminant ir išlaikant.

Iš Artimųjų Rytų per Indiją atkeliavo viena iš sėkmingiausių atvežtinių religijų – islamas. Kartu su juo atėjo ir naujos muzikinės technologijos. Persų-arabų strykinis instrumentas rebabas greičiausiai yra daugelio panašių pavadinimų ir panašios formos styginių instrumentų su odos rezonatoriais prototipas. Vienas iš rėminio būgno[13] pavadinimų rebana taip atėjęs su islamu. Tikriausiai jis kilęs iš arabiško žodžio „Rabbana“, kuris reiškia „Mūsų Viešpats!“. Šiuo žodžiu pradedamos daug musulmoniškų maldų. Europos kolonizatoriai taip pat atvežė savo instrumentų, pavyzdžiui, smuiką ar pučiamųjų orkestrus, gerai įsitvirtinusių Pietryčių Azijos regione.[14] Visos muzikinės įtakos, instrumentai, pavadinimai, atlikimo būdai Pietryčių Azijoje savaip pritaikomi.

Muzikiniai ir sociokultūriniai bruožai

Muzika ir muzikinė veikla yra viena reikšmingiausių žmogaus raiškos priemonių. Muzika, kurios žmonės klausosi ir atlieka, parodo kas jie tokie, kaip jie mąsto ir suvokia supantį pasaulį. Tankiai apgyvendintos Pietryčių Azijos šalių muzika atspindi bendruomeniškumo svarbą. Paprastai muzikiniuose ansambliuose yra svarbu ne „sužibėti“, bet gerai „įsilieti“ į visumą; svarbu galvoti ne apie tai, kaip sugroti įdomią, išskirtinę partiją, bet kaip padaryti, kad ta partija kuo geriau skambėtų kontekste. Bendradarbiavimu ir atidumu muzikantų grupėje siekiama harmoningos muzikos. Kitas svarbus Pietryčių Azijos muzikinis bruožas yra „susirišimas“, kryžminis ritmas.[15] Kiekvienas muzikantas groja paprastą ritminį ostinato, garsas atskiriamas tylos pauzėmis.  Muzikantai savo partijas atlieka skirtingu metu, kad kiekvienas atliktų garsą tuomet, kai kiti laiko pauzę. To rezultatas yra tarpusavyje susipinančių garsų srautas, sukuriantis įdomų sudėtingą muzikinį kūrinį. Muzikinis „susipynimas“ sietinas su socialiniais bruožais, socialiniu susisaistymu, bendradarbiavimo poreikiu. Pietryčių Azijoje glaudaus bendradarbiavimo reikalauja sudėtinga irigacinė sistema, reikalinga ryžių auginimui. Šeimos, auginančios ryžius gretimuose plotuose, pakaitomis rūpinasi vandens kiekiu ir ryžių priežiūra.[16] Dar vieną sąsają tarp muzikavimo bei socialinių aspektų galima įžvelgti regionui būdinguose ansambliuose iš gongų, metalofonų, melodinių instrumentų. Jų instrumentinė stratifikacija gali būti lyginama su Pietryčių Azijoje vis dar ryškia socialine stratifikacija. Didysis gongas atitinka dvasinį, politinį lyderį, o mažesni gongai ir metalofonai – žemesnius, bet funkcionuojančiai visuomenei taip pat svarbius socialinius sluoksnius.[17]

Būdingiausios instrumentų gamybos medžiagos regione yra bambukas ir bronza. Instrumentai, pagaminti iš bambuko labai tinka šiam regionui, nes jų gamyba nereikalauja daug pastangų ir laiko, jie gali būti greitai pakeičiami, kuomet suyra. Greitai augantis ir itin paplitęs regione bambuko augalas pritaikomas patiems įvairiausiems tikslams: buityje, statybose, kulinarijoje. Bambukiniai ksilofonai, dambreliai ir idiochordinės citros Pietryčių Azijos kultūrose buvo reikšmingi tūkstančius metų. Visgi organinės medžio ar bambuko medžiagos greitai suyra drėgno ir karšto tropikų klimato sąlygomis. Priešingai nei organinės medžiagos, bronza gerai išsilaiko drėgnoje aplinkoje. Tačiau bronzinių instrumentų gamybai reikalinga sudėtinga gamybos technologija ir brangios žaliavos. Nėra tiksliai aišku, ar bronzos lydymo technologija buvo išrasta Pietryčių Azijoje, ar atkeliavo iš Kinijos, tačiau bronzos tradicija čia gyvuoja jau kelis tūkstančius metų. Galbūt dėl bronzos tvirtumo buvo manoma, kad ji turi mistinių galių.

Bambukas ir bronza priklauso skirtingiems materialiosios technologijos tipams ir kartu atspindi skirtingas kultūrines įtakas. Bambukas reprezentuoja pirmuosius Pietryčių Azijos gyventojus, taip pat pirmuosius protomalajus, kurie migravo iš Taivano į pietus. Bambukiniai instrumentai dažnai siejami su animistinėmis ceremonijomis, susijusiomis su žemdirbyste ir vietinių dvasių nuraminimu. Bronzos technologija – atvirkščiai, siejama su tankiai gyvenančiomis bendruomenėmis, turinčiomis išvystytą žemdirbystę, socialinę stratifikaciją. Dėl išteklių ir meistrų poreikio, bronziniai instrumentai lengviausiai buvo prieinami elitui. Jei bambuko muzika siejama su žemdirbyste, bronzinių instrumentų muzika siejama su ceremonijomis, skirtomis palaikyti hierarchinę kosmoso tvarką, kuri atsispindi ir skirtyje tarp aukštesnės ir žemesnės socialinių klasių. Taigi, bambuko ir bronzos muzika atitinka ne tik kultūrinių įtakų, bet ir socialinius sluoksnius.[18]

Muzikos klasifikavimas ir santykis su kitais menais

Vakaruose įprasta įvairias muzikos formas skirstyti į kategorijas: klasikinė, liaudies, populiarioji, religinė muzika. Pietryčių Azijoje toks skirstymas yra gana problematiškas, priklauso nuo autoriaus, pagrindimo, apsibrėžtų ribų. Įvairiuose tekstuose siūlomi alternatyvūs grupavimo būdai, įvedamos naujos, regionui labiau aktualios kategorijos: dvaro, ritualinė, kaimo muzika. Tai vėlgi problematiška, nes dvaro muzika gali būti atliekama ir už dvaro ribų, apeiginė muzika gali turėti ir linksminamąją funkciją. Kuomet renkamasi vartoti terminą „klasikinė“ muzika, paprastai kalbama apie tam tikrus būdingus bruožus. Pietryčių Azijos klasikinėje muzikoje didelę svarbą turi muzikiniai instrumentai. Kai kurie jų gali būti įmantriai dekoruoti, o grojimas jais reikalauja ilgamečio įdirbio, sudėtingų techninių įgūdžių. Šios muzikos repertuaras platus, jį muzikantai turi įsiminti ilgai praktikuodamiesi, gebėti atlikti jį įvairiomis progomis. Kad muzikantai galėtų skirti pakankamai laiko praktikavimuisi, jie turi būti materialiai apsirūpinę. Todėl klasikinė muzika dažnai siejama su aristokratija ar pasiturinčiu elitu. Kai kuriose Pietryčių Azijos šalyse – Mianmare, Tailande, Kambodžoje, Indonezijoje – gana aišku, kas tai yra klasikinė muzika. Kitose šalyse tai nėra taip akivaizdu dėl istorinių, politinių ar ekonominių priežasčių.

Liaudies muzika paprastai laikoma kaimo muzika, atliekama neprofesionalų, dažniausiai siejama su konkrečia funkcija: ritualu, festivaliu, kasdiene veikla. Dėl bambuko prieinamumo plačiai naudojami bambukiniai instrumentai: fleitos, barškučiai, dambreliai, nedidelės liutnios, ksilofonai. Kaimuose taip pat grojama plokščiais ir cilindriniais gongais su bumbulais, bet grojimo jais būdai ne tokie sudėtingi, kaip dvaruose ar miestuose. Kaimo tradicijose taip pat gausu vokalinės muzikos, žodžių žaismo, poezijos.[19] Ritualinė, gydymui ar kitiems aiškiems tikslams skirta muzika kartu gali būti skirta ir pasilinksminimui. Stiprėjanti vidurinioji klasė Pietryčių Azijos regione domisi tiek klasikine, tiek liaudies muzika, šiek tiek sumažina socialinį muzikinį susiskirstymą, mažėja skirtumai tarp miesto ir kaimo, todėl muzikinis kategorizavimas tampa vis labiau sąlyginis.

Ne mažiau sąlyginis kartais yra muzikos atskyrimas nuo kitų menų – šokio, teatro, pasakojimo. Pakankamai dažnai jie visi susilieja į vientisą atlikimo menų funkcinę visumą, egzistuoja kartu, vienas kitą papildydami reikšmėmis, garsais, spalvomis, judesiais. Muzika ir šokis ar muzika ir teatras dažnai naudojami ritualams atlikti. Ritualinei muzikai pasitelkiami bambukų instrumentai, būgnai ar gongų ansambliai. Muzika veikia kaip mediumas, pagalbininkas susisiekiant su dvasių pasauliu ar sukuriant sakralią erdvę. Teatro pasirodymuose tam tikri muzikiniai intarpai padeda žiūrovams suprasti, kokia dabar spektaklio vieta, kada prasidės veiksmas, kada vyksta kova ar įeina tam tikras veikėjas. Žiūrovas, stebėdamas muzikos bei šokio simbolinius elementus, gali sekti pasakojimą, istoriją.[20] Pasitelkiant šokį teatriniuose pasirodymuose rodomos kovos, pasakojimo dalys ar, naudojant simbolinius gestus, dialogai.[21] Pietryčių Azijoje muzika nėra savitikslė, ji egzistuoja plačiame sinkretiniame kontekste kartu su kitais menais.

[1] ASEAN – Association of Southeast Asian Nations.

[2] MILLER, Terry E., WILLIAMS, Sean. The Garland Handbook of Southeast Asian Music. Routledge, 2008. P. 4.

[3] Southeast Asian arts, In: Encyclopaedia Britannica. Prieiga per internetą: http://www.britannica.com/EBchecked/topic/556535/Southeast-Asian-arts.

[4] WINZELER, Robert L. The Peoples of Southeast Asia Today: Ethnography, Ethnology, and Change in a Complex Region. Altamira Press, 2011. P. 11.

[5] Plg. SADIE, Stanley. The New Grove dictionary of music and musicians. Volume 24. Sources of instrumental ensemble music to Tait. Macmillan, 2001. P. 95.

[6] MILLER, Terry E., WILLIAMS, Sean. The Garland Handbook of Southeast Asian Music. Routledge, 2008. P. 56-57.

[7] Ibid. P. 58.

[8] Ibid. P. 13.

[9] SADIE, Stanley. The New Grove dictionary of music and musicians. Volume 24. Sources of instrumental ensemble music to Tait. P. 97.

[10] Filipinuose kudyapi, Vakarų Javoje kacapi, Tailande krajappi, Sumatroje hasapi.

[11] MILLER, Terry E., WILLIAMS, Sean, op. cit. P. 66.

[12] Besivystančiai aukštesniajai klasei buvo patrauklios kartu su induizmu ateinančios idėjos apie socialines klases, kosmoso organizaciją ir karalių kaip žemiškojo ir dieviškojo pasaulio tarpininką.

[13] Medinis apvalus rėmas iš vienos pusės aptempiamas oda.

[14] SPILLER, Henry. Focus – Gamelan Music of Indonesia. Taylor & Francis, 2008. P. 12.
Žr. dokumentinį filmą apie žemyninės Pietryčių Azijos bambukinių instrumentų muziką: Musique aux pays des bambous, rež. Patrick Kersalé. Prancūzija: Lugdivine, 2009.

[15] Plg. vokalinės muzikos terminas hoketas (lot. hoketus) – polifonijos technika, gretimų balsų melodija pertraukiama pauzėmis.

[16] Ibid. P. 4, p. 16.

[17] MILLER, Terry E., WILLIAMS, Sean. The Garland Handbook of Southeast Asian Music. P. 9.

[18] SPILLER, Henry. Focus – Gamelan Music of Indonesia. P. 11.

[19] Southeast Asian Musics: An Overview. In: The Garland Handbook of Southeast Asian Music. P. 6-8.

[20] SPILLER, Henry. Gamelan: The Traditional Sounds of Indonesia. Volume 1, ABC-CLIO, 2004. P. 35-36.

[21] BRANDON, James R.. Theatre in Southeast Asia. Cambridge: Harvard University Press, 1967. P. 142.

Šis įrašas – tai autorės 2014 m. apginto magistro darbo apie Centrinės Javos Banjumas regiono muzikinę kultūrą dalis. Visą magistro darbą skaitykite čia.

0 komentarai

Palikite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Laukiame jūsų nuomonės!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *