Disertacijos rengimo užkulisiai: pokalbis su ortodoksų giedojimo tyrinėtoja Margarita Moisejeva

,

Prieš mėnesį LMTA doktorantė Margarita Moisejeva apsigynė etnologijos krypties disertaciją pavadinimu „Krikščionių ortodoksų liturginis giedojimas Lietuvoje: tradicija ir kaita“. Disertacija buvo rengta 2014-2019 metais, jos mokslinis vadovas – doc. dr. Rimantas Astrauskas, mokslinė konsultantė dr. Aušra Žičkienė.

Tai pirmasis sistemingas Lietuvos ortodoksų giedojimo tradicijos tyrimas. Disertacijoje nagrinėjami klausimai – ar Lietuvoje egzistuoja savita lietuviška ortodoksų giedojimo tradicija? Ar istorinėje arba šiandieninėje perspektyvoje lietuviškumo apraiškos ortodoksų giedojime yra originalios ir savitos? Kaip ortodoksų giedojimo tradicijos atmainos Lietuvoje gali būti susistemintos?

Apie disertacijos rengimo niuansus Margaritą kalbina Indrė Kukulskytė-Nedzveckienė. Pačią disertaciją galite peržiūrėti čia.

Papasakok apie savo kelionę iki doktorantūros studijų. Kaip tu susidomėjai savo tyrinėjama tema, kaip nusprendei į ją taip gerai įsigilinti?

Iš pradžių aš studijavau džiazą, bet bakalauro studijų trečiame kurse užsinorėjau kažką keisti ir įstojau į etnomuzikologiją. Ten dėstytojai manęs klausė, ką aš norėčiau tyrinėti, tuomet pasirinkau temą apie ortodoksų giedojimą. Ši tema atėjo tarsi savaime, ilgai negalvojau – tiesiog pagalvojau, kuri muzikinė kultūra man būtų artima. Dėstytojai palaikė šią idėja, sakė, kad nėra kas Lietuvoje šią temą tyrinėtų. Be to, ši tema yra man artima nuo vaikystės – esu tikinti ortodoksė, nuo mažumės girdėjau ortodoksų giedojimą. Man buvo svarbu pasirinkti kažką, kas mane įkvepia, kas man yra įdomu. Studijuodama bakalaurą, domėjausi bizantiniu giedojimu – su juo susipažinti važiavau į Graikiją. Taip pat vykau į Rusiją, ten susipažinau su įvairiom senom sistemom, ženkliniu giedojimu. Ženklinis giedojimas – kuomet giedama ne iš natų, bet iš senovinių ženklų. Po bakalauro dėstytojai man siūlė tęsti tyrimus. Magistro darbą rašiau būtent apie Lietuvos ortodoksų giedojimą. Apsigynus darbą, vadovas man siūlė stoti į doktorantūrą. Prieš žengdama šį žingsnį ilgai galvojau, svarsčiau apie savo pasirinkimą. Dėl temos nekilo klausimų – buvo akivaizdu, kad turiu tęsti pradėtą darbą. 

Šiaulių šv. Petro ir Povilo ortodoksų bažnyčia. 1990 m. Margaritos Moisejevos krikštynos. Margarita su tėvais ir krikšto tėvais. Nuotr. iš M. Moisejevos asmeninio archyvo.

Ar tu pati praktikuoji ortodoksų giedojimą?

Ne, aš nesu giedojimo praktikė. Vaikystėje, paauglystėje šiek tiek esu giedojusi savo parapijoje Šiauliuose, vėliau Vilniuje Šv. Paraskevės parapijoje. Niekada nepretendavau tapti profesionalia giedotoja. Šiam giedojimui reikia labai lavinti balsą, o aš esu visai ne vokalistė. Visada buvau pianistė, muzikantė, tikrai ne vokalistė. Pradėjus tyrimą, nesakyčiau, kad kažkas pasikeitė. Mano tyrimas yra labiau teorinis. Aš tiriu įvairius istorinius dalykus, lyginu melodijas, bet aš lyginu jas muzikologijos principais. Aš negiedu ir nelyginu šitų melodijų kažkaip praktiškai. Nors ir parašiau disertaciją šia tema, aš neįgijau tokių praktinių žinių, kad pavyzdžiui, galėčiau dabar nueiti į bažnyčią ir vadovauti chorui. Tam reikėtų žinoti visų giesmių eiliškumą, mokėti gerai girdėti visus balsus, mokėti diriguoti. Viso to aš tikrai nemoku. Šitą dalyką aš žinau iš teorinės pusės. Dėl to aš savo darbą pavadinau „giedojimo tradicija“, o ne, pavyzdžiui, „giedojimo praktika“.

Šiaulių šv. Petro ir Povilo ortodoksų bažnyčia. 2020 m. Fotografavo Olesia Kononenko.

Be to, kad tu esi tyrinėtoja, tu taip pat esi ortodoksų giedojimo klausytoja?

Taip. Aš savo lauko tyrimuose pasirinkdavau stebėtojo vaidmenį. Visada buvau nuošaly, tiesiog įrašinėdavau, pati nedalyvaudavau. Tik kartą buvo vienas atvejis Telšiuose, kai choro vadovė paklausė, ar aš prisijungsiu, ten buvo mažai giedotojų, trūko balsų. Aš pasimečiau, nežinojau, kur dėti diktofoną, juk reikėjo įrašinėti, o pamaldos tuoj turėjo prasidėti. Galiausiai diktofoną padėjau toliau, kad įrašinėtų iš tolo. Taip, tą vieną kartą įrašas buvo daromas kartu su mano balsu. Matai, čia ir yra toks neatitikimas – kaip aš galiu save įrašinėti, pati būdama tyrėja? Turbūt tai yra labai natūralus dalykas, kad jeigu tu esi tyrėjas, tai tu dažniausiai viską stebi iš šalies. Nors, žinoma, būna įvairių tyrimų, tyrėjas gali pasirinkti skirtingus vaidmenis, pats dalyvauti procese. Bet mano atveju, aš nesu praktikas to dalyko, kurį tiriu. Aš pati toje bendruomenėje jau esu „iš vidaus“ kaip tikinčioji. O ortodoksų giedotojams aš esu „iš šalies“.

Tu važinėjai po skirtingas parapijas, jose būdavai kaip svečias, ar ne?

Taip, kai pradėjau savo tyrimą, aš nepažinojau beveik jokių žmonių, kurie vėliau tapo mano pateikėjais. Nežinojau nei kokie yra chorai, nei kokie chorų vadovai. Pradėjau savo tyrimą nuo Šiaulių parapijos, nes ji man buvo geriausiai pažįstama, ten 2010 m. atlikau pirmąjį įrašą. Vilniuje, berods, pirmiausia nuėjau pas kunigą Vitalijų Mockų, kuris seniau buvo Šv. Paraskevės parapijos kunigas. Man buvo įdomu, kad tai pirmoji lietuviška parapija. Tada jau jo klausiau, pas ką aš dar galėčiau nueiti. Jis mane nusiuntė pas kompozitorių Viktorą Miniotą.

Kaip žmonės reaguodavo, kai tu paskambindavai, pasakydavai, kad nori atvažiuoti daryti įrašus, klausytis, ar jie neišsigąsdavo?

Žinai, čia buvo labai pozityvi patirtis, nes beveik niekas neišsigąsdavo. Pavyzdžiui, kunigas Vitalijus Mockus – labai žinomas kunigas Lietuvoje, jis labai noriai sutiko duoti interviu. Tada kalbinau Viktorą Miniotą. Vėliau kalbėjausi su vyskupijos choro vadove Tatjana Skovorodko. Ji man labai daug papasakojo apie situaciją Lietuvoje, apie ortodoksų chorus. Ji man davė parapijų kontaktus, tarsi sudėliojo tokį konkretesnį žemėlapį. Visada pirmiausiai skambindavau parapijų kunigams, prisistatydavau, klausdavau, ar jis gali man duoti choro vadovo numerį. Tada skambindavau choro vadovui, klausdavau ar jis/ji nieko prieš, kad aš atvažiuosiu. Ir tik tada važiuodavau, niekada nevažiuodavau neįspėjusi. Vieną kartą per visus tyrimus pasitaikė toks atvejis, kai choro vadovė nežinojo, kad aš atvyksiu, gal buvo neperspėta. Ji sutriko, kai aš atvažiavau, neleido įrašinėti. Aš ją puikiai suprantu, negali iš gatvės žmogus staiga pasirodyti ir sakyti, kad  „aš dabar čia įrašinėsiu“. Bet šiaip visi sutikdavo mane priimti, nebuvo jokių neigiamų reakcijų. Dar buvo tokių klausimų – ar čia vyskupijos tyrimas? Aš jiems sakydavau, kad čia tikrai joks vyskupijos tyrimas, tiesiog aš esu studentė, rašau apie tai darbą, kad man yra įdomu. Užtikrindavau, kad viešai tikrai niekur neskelbsiu, kas čia gieda.

Šiaulių šv. Petro ir Povilo ortodoksų bažnyčia. 2015 m. Pamaldų metu. Nuotr. iš M. Moisejevos asmeninio archyvo.

Kaip suprantu, interviu imdavai daugiausiai iš choro vadovų?

Taip, tik iš chorų vadovų. Giedotojų prašydavau užpildyti anketas, o su chorų vadovais aš norėdavau pasikalbėti išsamiau. Klausdavau, kas jiems tas ortodoksų giedojimas, kas ten svarbu, kas nesvarbu, kokias naujoves jie pastebi, kaip jie gieda savo parapijose. Tai buvo tikrai išsamūs interviu, valandos ar dviejų trukmės.

Ar nebuvo tokių atvejų, kad chorų vadovai tave laikytų eksperte ir klaustų – o gal tu žinai kaip geriau, gal tu žinai kaip gieda ten kur nors Maskvoje?

Nebūdavo, kad klaustų „kaip čia geriau“, bet, kai aš sakydavau tam tikrus mokslinius terminus (pavyzdžiui, aš sakydavau „daugiabalsis giedojimas“, o jie sakydavo „partesinis giedojimas“), tada jie sakydavo ai, mes čia nelabai žinom, čia Jūs geriau žinot, o mums tai nelabai svarbu. Aš pastebėjau, kad jiems svarbiau pats giedojimas, teisingas atlikimas, o ne teoriniai dalykai ar terminai. Nors buvo ir profesionalių choro vadovų, turinčių daug vadovavimo chorui patirties, jie jau kalba kiek kitokiom temom.

Kokia tavo disertacijos rašymo patirtis nuo temos pasirinkimo iki gynimų? Kokius paminėtum procesus, gal etapus?

Man patinka viską suplanuoti, gerai apgalvoti. Manau, kad atliekant tyrimą tai yra svarbu, nes kitaip pabaigoje gali būti blogai. Temą aš jau žinojau prieš stojimą, įstojusi susidariau darbų planą, pradėjau nuo naujos literatūros tyrimų. Po to dariau lauko tyrimus – pradėjau skambinti kunigams, chorų vadovams, važinėjau į parapijas. Paskui važiavau į stažuotes, konferencijas, rašiau straipsnius. Vėliau medžiagą apibendrinau. Disertacijos tekstą rašiau kartu su straipsniais. Visiems rekomenduočiau straipsnius rašyti taip, kad paskui juos būtų galima įdėti į disertaciją, kad jie taptų teksto dalimi. Siūlyčiau teksto rašymo nepasilikti vien pabaigai. Aš rašiau labai nuosekliai, nuo pirmų metų, kai ką naudojau iš magistro darbo. Teksto rašymas man labai panašus į grojimą muzikos instrumentu: anksčiau parašytas tekstas, kaip ir muzikinis kūrinys, turi susigulėti galvoje, kad po kurio laiko galėtų būti permąstytas, palygintas su dabartinėmis turimomis žiniomis ir patirtimi. Kitaip tariant, aš diskutuoju pati su savimi, su savo anksčiau parašytais tekstais, tai labai įdomu.

Tavęs besiklausant, atrodo, kad tau viskas nuo pradžių buvo aišku ir paprasta, kad tu tiesiog susiplanavai žingsnį po žingsnio ir laikeisi savo plano. Ar keitėsi tavo emocinis santykis su tyrimu, ar buvo taip, kad, pavyzdžiui, tam tikru metu viskas vyksta sklandžiai, o kitu metu jau nebesupranti, kam viso šito reikia?

Jeigu žiūrėtume iš psichologinės pusės, iš pradžių aš buvau labai pakylėta, kaip ant sparnų. Žiūrėdavau į ketvirtakursius ir negalėjau suprasti, kodėl jie taip stresuoja – juk jie tiria sau įdomią temą. Bet po to aš susilaukiau vaikų, reikėjo derinti vaikų priežiūrą su darbu, viską suspėti. Tie sunkumai pradėjo jaustis, bet ne dėl tyrimo, o dėl išorinių aplinkybių. Be vyro, be gimininių, nebūčiau galėjusi su tuo susidoroti, labai padėjo pagalba iš išorės. Pirmais, antrais metais nebuvo jokių dvejonių dėl tyrimo. Emociniai svyravimai prasidėjo ketvirtame kurse. Tada aš ir supratau – va, ketvirtas kursas atėjo, va kaip tie ketvirtakursiai jaučiasi. Tuo laiku labai daug žmonių peržiūri tavo darbą, daugybė dėstytojų, mokslininkų pateikia pastabas. Tu turi į pastabas atsižvelgti, taisyti savo darbą. Tada ima atrodyti, kad viskas griūva, turi kažkaip suvaldyti situaciją. Paskutiniai metai man tikrai kėlė iššūkių. Visiems, kurie stoja į doktorantūrą, rekomenduočiau psichologiškai pasiruošti tam momentui, skirti daugiau laiko sau, gal atrasti hobį, kur galėtum išsikrauti, gal pakalbėti su psichologu.

Kaip susitvarkyti su šita pastabų gausa? Juk žmonės, peržiūrintys darbą yra iš skirtingų sričių, matyt, kartais tos pastabos gali net ir prieštarauti viena kitai? Kaip tvarkytis su tuo, kai suvoki, kad gal ir ne visas pastabas gali išpildyti?

Aš manau, kad pagrindinis atsakymas yra tai, kad teisingo ir tobulo darbo nėra. Vis tiek kažkokios temos bus mažiau, kitos daugiau. Reikia savo darbą priimti. Panašiai kaip ir kalbant apie save – tu gali iki begalybės save tobulinti, niekada nebūsi visiškai tobulas, taip ir su darbu. Kartais svarbu turėti ir savo poziciją, savo nuomonę. Bet tavo pozicija turi būti daug kartų patikrinta. Ji neturi būti tokia – aš ginu, nes aš taip manau, ir viskas. Turi gebėti savo mintis apginti, argumentuoti. Vis tiek ir per gynimą visi turės savo nuomonę, reikia tam tiesiog būti pasiruošus. Nežiūrint šių sunkumų, vis tiek reikia nebijoti įvedinėti naujoves, siūlytimokslines alternatyvas. Tai labai svarbu, ypač mūsų amžiuje, kai nėra kažkokios cenzūros ar panašiai. Turime galimybę pateikti pasauliui savo mintis, savo požiūrį į tam tikrą tyrimo objektą. Todėl rašydami tyrimą, būkime drąsūs, o jeigu suklystame – pripažinkime savo klaidas.

Tavo darbe susipina skirtingos disciplinos: (etno)muzikologija, istorija, etnologija, sociologija. Kaip tau pavyko jas suderinti? Tarpdiscipliniškumas yra pagirtinas dalykas, bet ir gali būti klampus, gali jame užstrigti.

Taip, kaip dariau aš, nesiūlyčiau kitiems. Geriau rinktis siauresnes temas. Bet, mano atveju, šios temos nebuvo nagrinėjęs niekas Lietuvoje ir aš vis tiek turėjau pateikti kontekstą, tiek istorinį, tiek šiandieninį. Aš savo darbą pradėjau nuo tyrimo ir visiškai negalvojau apie tai, kokias mokslo kryptis aš ten įpinu. Po to, jau rašymo pabaigoje viską pradėjau dėlioti į stalčiukus. Tiesiog tyriau tai, kas man atrodė svarbu, mokslo krypčių derinimas vyko natūraliai. Vienintelė kryptis, kuri man buvo svarbi nuo tyrimo pradžios, tai buvo etnologija, etnomuzikologija. Man buvo svarbu suprasti, kodėl aš rašau darbą būtent šioje disciplinoje. Aš supratau, kad ortodoksų giedojimą iš etnologinės pusės pasaulyje labai mažai kas tiria. Paprastai tiria iš religinės, muzikologinės, istorinės pusės, bet ne etnologinės. Kodėl? Juk tai toks pat kultūrinis, religinis reiškinys kaip ir visi kiti.

Mikniškių ortodoksų bendruomenės Dievo Motinos ikonos Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas bažnyčia. 2018 m. Nuotr. iš M. Moisejevos asmeninio archyvo.

Kaip tu atsakei sau į šį klausimą – kodėl tu rašai šį darbą būtent etnologinės krypties?

Aš dariau lauko tyrimus, naudojau pateikėjų terminologiją, norėjau jos nekeisti. Be to, pačiam pavadinime yra pavartota tokia sąvoka kaip tradicija. Žodžių junginys ortodoksų giedojimo tradicija vartojamas labai retai. Dažniausiai visi sako: ortodoksų giedojimas, bažnytinis giedojimas, pamaldinis giedojimas, giedojimo praktika. O aš pasirinkau tyrinėti tradiciją, bandžiau suprasti kokia ji. Tai man buvo įdomiausias dalykas – suprasti, kas ta tradicija, kaip ji pasireiškia ortodoksų giedojime, kaip ji keičiasi. Kai pradėjau rašyti darbą, nežinojau šių atsakymų, buvau tokiame ieškojimo kelyje. Galiausiai tyrimo pabaigoje išsiaiškinau, kad viskas yra kitaip, nei maniau iš pradžių. Tokie atradimų momentai būna nepamirštami. 

Koks buvo tas klausimas, į kurį ieškojai atsakymo? Ar ortodoksų tradicija Lietuvoje egzistuoja, o gal jos net nėra?

Konkrečiai – ar yra savita ortodoksų giedojimo tradicija Lietuvoje. Aš žinojau, kad yra tam tikri savitumai, bet abejojau, ar juos tikrai galima vadinti savita tradicija. Po tyrimo pasirodė, kad taip, egzistuoja savita tradicija! Tai toks atpildas už tą ilgai darbą, kai tu penkis metus sėdi, kažką rašai rašai… Buvo ir dar tokių įsimintinų momentų, pavyzdžiui, kai istorijos archyve tyriau XIX amžiaus dokumentus. Labai įdomu skaityti senus dokumentus ir atrasti nežinomų faktų – visi galvojo vienaip, o dokumentai rodo, kad buvo kitaip! Tada aplanko toks geras jausmas, kad tu kažką atradai. Istorinių šaltinių tyrimas man buvo vienas įdomiausių dalykų. Nors tai, žinoma, yra labai ilgas, monotoniškas procesas, tau reikia peržiūrėti krūvą bylų, kol kažką randi.

XVII a. giesmynas. Vilnios Cherubinų giesmė. (Naujojo Valaamo vienuolynas, Suomija, VAL-103).

Kaip būna, kai tu kalbi apie savo tyrimą su kitais žmonėmis, ar neatrodo, kad kiti nesupranta, kuo tu užsiimi? Ar rasdavai, su kuo iš esmės pasikalbėti šiom mokslinėm temom?

Tyrimo metu netgi kai giedotojams kažką sakydavau, kartais jie manęs nesuprasdavo, o įsivaizduok, ką reiškia kalbėti su žmonėmis, kurie iš viso yra ne ortodoksų bažnyčioje? Taip, susikalbėti kartais būdavo sunku, bet tai yra natūralu. O kam aš rašau tokį darbą? Juk aš ir rašau jį tam, kad žmonės sužinotų, kažką naujo paskaitytų. Bet kai aš sutinku žmogų, kuris mane supranta, kuris supranta visokius niuansus, kuris gali man patarti ar mes galim pasiginčyti, tai labai geras jausmas. Net kai aš skaitau pranešimus konferencijose, aš neturiu grįžtamojo ryšio, aš nežinau, kiek žmonių supranta mane, o kiek ne. Bet visgi tai, kad aš Lietuvoje esu viena, kuri tiria ortodoksų giedojimą, yra liūdna. Iš vienos pusės, tai gerai – turiu daug medžiagos tyrinėjimui. Iš kitos pusės – tikrai norisi turėti su kuo pasitarti, padiskutuoti. Pavyzdžiui, kai važiavau į Rusiją arba į Suomiją, sutikau daug ortodoksų giedojimo specialistų, pajutau, kaip gerai bendrauti su žmonėmis, kurie gerai išmano mato tyrinėjamą temą. Tada būna lengviau surasti bendrus ryšius, rasti atsakymus, ieškoti priežasčių.

Kaip tau pavyko derinti vaikų auginimą ir darbo rašymą? Nemažai moterų sprendžia tą klausimą – vienos nutaria, kad vaikų lauksis tik apsigynusios disertaciją, kitos mano, kad rašyti geriausia, kai vaikai jau užaugę. Tavo atveju, abu vaikai gimė disertacijos rašymo metu, derinai mažų dukrų auginimą ir rašymą.

Žinai, man sunku atsakyti į šitą klausimą. Galiu pasakyti, kad tikrai buvo sunku. Kartais atrodydavo, kad savo vaikams skiriu per mažai dėmesio, kad jie tokie maži, o aš, pavyzdžiui, turiu išvažiuoti į stažuotę užsienyje. Nėra lengva suderinti mokslinę karjerą ir mažylių auginimą. Man padėdavo vyras, močiutės, seneliai, brolis, vyro sesė ir kiti giminaičiaio jie visi dirbantys. Jie vaikus galėdavo prižiūrėti tik savo nedarbo metu, taigi aš galėdavau dirbti tiktai tada, kai man leisdavo aplinkybės. Niekada apie tai nesusimąstydavau, bet dabar galvoju, kad gal tai irgi raktas į produktyvumą – kai suvoki, kad laikas, skirtas darbui yra ribotas. Tada stengiesi iškart padaryti kuo daugiau.

Ar jau turi tolimesnių planų, susijusių su savo tyrimais? Ar dabar tiesiog laikas atsikvėpti?

Aš visada galvojau, kad, kai baigsiu disertaciją, tada pasiilsėsiu. Bet aš dabar baigiau disertaciją ir vis tiek taip nėra, vis tiek sukasi naujos mintys, idėjos. Gal čia aš taip negaliu sustoti? Rodos, vos atsiskaičiau, o jau kitą dieną jau kažką naujo sugalvojau. Tikrai idėjų turiu daug, negaliu sustoti. Dabar ieškau tolimesnių galimybių, stipendijų, projektų. Mokslinė veikla man patinka, manau, kad turiu daryti tai, kas man patinka. Visgi šitam tyrimui aš paskyriau vienuolika metų. Būtų keista staiga tai paleisti ir, pavyzdžiui, imtis kokio verslo. Tai sunkiai įsivaizduočiau, būtų lyg neteisinga. Šiuo metu taip pat užsiimu pedagogine veikla, dirbu Rokiškio STEAM centre mokytoja.

Ar turi kokių nors patarimų esamiems ar būsimiems doktorantams?

Patarčiau dirbti kuo sistemingiau. Nors tai ir yra sunku, bet labai svarbu. Aš neįsivaizduoju, ką rimto ir gerai apmąstyto galima parašyti pabaigoje per keletą mėnesių. Geriausia rašyti nuo pat pradžių, plėtoti savo mintis, nuolat permąstyti tai, kas parašyta.

Svarbu nebijoti daryti klaidas, nes tokiu būdu irgi mokaisi. Pavyzdžiui, kai aš važiavau į tarptautinę ortodoksų giedojimo asociaciją Suomijoje ir ten turėjau skaityti pranešimą, labai jaudinausi, ten buvo suvažiavę mokslininkai iš viso pasaulio. Tuo metu mane palaikė mintis, kad viskas gerai, net jei aš ir klystu. Jei klystu, man pasakys, patars. Svarbu nebijoti klysti, nes iš tų klaidų vėliau gali susiklostyti labai geri dalykai.

Labai svarbus yra psichologinis pasiruošimas. Rašant disertaciją gali būti įvairių nuosmukių, pakilimų, jų gali būti daug, reikia tam pasiruošti. Verta pagalvoti, kas tau gali padėti sunkesniu metu, galbūt kokia nors veikla. Pavyzdžiui, man atsipalaiduoti labai padeda muzikos klausymas.

Labai verta savo tyrimui ieškoti tokio objekto, kuris tave įkvepia, motyvuoja. Ir, aišku, būti drąsiems savo tyrimuose, ieškoti naujų idėjų, kelių ir galimybių.

 

 

0 komentarai

Palikite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Laukiame jūsų nuomonės!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *