Įrašai

Vakarinės pamaldos Pirėnuose: nuo terminologijos link estetinio dainos idealo rekonstravimo

,

Muzikinio folkloro studijų reikmėms atliktas mėgėjiškas vertimas. 
Versta iš Jaume Ayats and Silvia Martinez „Vespers in the Pyrenees: From terminology to reconstructing the aesthetic ideal of the song“. European Voices II: Cultural Listening and Local Discourse in Multipart Singing Traditions in Europe, ed. Ardian Ahmedaja; Bohlau Verlag Wien,Koln, Weimar: 2009. Leidinys prieinamas internetu čia.

Santrauka

Dabartiniai tyrinėjimai, atlikti Pirėnų Katalonijos areale nuo 2006 liepos iki 2007 rugpjūčio atskleidžia, jog tradicinis daugiabalsumas bažnyčiose yra paplitęs tik tarp vyrų. Šių religinių giesmių tekstų kalba – lotynų, o jos pačios daugiausiai atliekamos per vakarines pamaldas arba kai kurias Didžiosios savaitės dienas. Jos skirtos dviems ar trims balsams (išskirtiniais atvejais – keturiems) ir paremtos ypatinga logika bei kai kuriomis ypatybėmis, kurios jas jungia su daugiabalsiu religiniu dainavimu, būdingu Korsikai.

Vidinė terminologija duoda galimybę susipažinti su specifinėmis charakteristikomis, apibūdinančiomis atlikėjus („cantador“), jų socialinį statusą ir choro išsidėstymą („dalt del cor“). Terminologija parodo ypatybes, kurios yra siejamos su partijomis ir dainavimo stiliumi, ypač – garsumu, tembru, pagražinimais ir tempu. Be to, suteikia informacijos apie repertuaro bruožus ir dainavimo struktūrą („veu“ ar „cant“, „escapar-se“, „marxar per lʼalt“, „distingir-se“).

Susitelkiant ties daugiabalsiu dainavimu, atlikėjų požiūris kiek skiriasi nuo akademinės perspektyvos. Jie laiko, jog tik pagrindinė partija atlieka fundamentalų vaidmenį struktūroje. Kiti balsai laikomi potencialia pagalba, kuri gali būti panaudota arba ne, atsižvelgiant į repertuarą, socialinį kontekstą ar išraiškos tikslus.

 

Skaityti toliau

Apie folklorą: pažinti, nebijoti, įprasminti

Visi yra girdėję apie Italijos bel canto, Artimųjų Rytų instrumentinės muzikos įmantrumus ar matę šokant airių šokius. Tačiau ar kiekvienas yra susimąstęs – iš kur kilo toks įdomus, patrauklus, profesionalus menas? Atsakymas į šį klausimą tiktų apibūdinti beveik bet kokio reiškinio ištakas. Tai – liaudies menas. Nuolat tobulinamas, tačiau nepraradęs esminių bruožų jis pasiekė didžiąją sceną bei tapo konkurencinga meno forma.

Na, o dabar verta pamąstyti: ką žinome apie savo – lietuvių – liaudies meną? Matyt, būsime girdėję ne vieną dainų ir šokių ansamblį, gal net patys mokykloje dainavę, šokę, groję viename iš jų. Žinoma, o kaip gi dar be įspūdingųjų dainų švenčių, tarsi vėl suburiančių išsiblaškiusią tautą! Tačiau kuo šis visiems pažįstamas ir visų pripažįstamas menas skiriasi nuo klasikinio, vakarietiškojo meno formų: sava kalba? sava gaida? savu sukiniu? Ar liktų kas nors, jei visa tai išnyktų?

Taip. Liktų balsas, tembras, maniera, melizma… Visa, kas sukuria savitumą, kas įprastą benratautišką melodiją ar šokio žingsnelį paverčia įdomiais. Taip pat visa, ką paprastai ignoruoja liaudies menu besižavintys profesionalai ir mėgėjai. Skaityti toliau