Įrašai

Autentiško folkloro atlikimo maniera ir šiuolaikinė atlikimo praktika

Mėgėjiškas ukrainiečių tyrėjos L. N. Kušlik straipsnio “Манера исполнения аутентичного фольклора и современная исполнительская практика”, skelbto leidinyje “Фольклор: проблемы сохранения, изучения и пропаганды. Тезисы Всесоюзной научно-практической конференции” В 2-х частях. Ч. 1. – Москва: 1988, vertimas. Originalų tekstą galima rasti čia.
Norėčiau šį tekstą pristatyti kaip itin aktualų lietuvių folkloro atlikėjams. Prieš 30 metų L. N. Kušlik glaustai ir tiksliai apibrėžtos problemos lietuvių folkloro atlikėjų tarpe nebuvo ir nėra nagrinėjamos. Daugelį šalių, buvusių Sovietų Sąjungos sudėtyje palietė folkloro stilizacija, tačiau Lietuvą aplenkė “folklorinio balso” unifikacija, kuri itin paplito kai kuriose kitose šalyse. Paradoksalu, tačiau būtent šiose šalyse, kaip prieštaravimas, kilo lokalių dainavimo tradicijų pažinimo judėjimas. Toks judėjimas Lietuvą irgi aplenkė.
Autorė ansamblius, folklorą atliekančius unifikuota stilistika ar nesilikančius tradicijos taisyklių čia įvardina kaip mėgėjiškus. Na, o tradiciją išmanačius ir jos besilaikančius – folkloriniais ar folkloriniais-etnografiniais. Akivaizdu, jog keliamos problemos paliečia tiek folkloro terpėje naudojamą terminiją, tiek apskritai požiūrį į folklorą, jo autentiškumą ir kviečia visų pirma pažinti pirminę tradiciją. Taip pat reikėtų pastebėti, jog L. N. Kušlik kritikuoja ne tik unifikuotą ir savo mokyklą sukūrusią sistemą, bet ir folkloro ansamblius, negebančius ir nesiekiančius deramai perteikti lokalių tradicijų su visomis jai būdingomis ypatybėmis.
Žemiau pateikiami pavyzdžiai – folkloro ansamblio”Drevo” autentiška maniera atliekama liaudies daina ir  taip pat save folkloro ansambliu vadinantis “Veseli Muzyky” bei jo unifikuota ir stilizuota tradicija. Šios iliustracijos gali padėti suvokiant kardinalius dviejų stilių skirtumus.

Folkloras vis dažniau skamba scenoje, festivaliuose, peržiūrose, radijuje, televizijoje, tačiau jo atlikimo manierų autentiškumas dažnai kelia nepasitikėjimą. Šiuo metu susiklostė tokia situacija, kuomet dauguma autentiškų, ar  save įvardijančių folkloriniais, folkloriniais-etnografiniais, kolektyvų, nepaiso pagrindinių liaudiškojo atlikimo dėsningumų. Neabejotina, jog būtina į autentišką folklorą ir su folklorizmu susijusius muzikinės buities reiškinius žvelgti diferentiškai. Bet iš praktikos žinoma, jog iki šiol didelė dalis specialistų, muzikantų, vis dar neskiria folklorizmo nuo autentiško folkloro. Nenuostabu, jog daugelis vadovų, klausytojų, meno mylėtojų sutapatina šiuos reiškinius, folklorizmo ypatumus projektuoja į autentišką liaudies kūrybą. Tai galioja tiek repertuarui, tiek atlikimo manierai. Būtina atskirti autentiškos atlikimo manieros ypatumus ir iš esmės ne folklorinių kolektyvų „folklorizuoto“ liaudies repertuaro atkūrimo tradicijas. Skaityti toliau