Vakarinės pamaldos Pirėnuose: nuo terminologijos link estetinio dainos idealo rekonstravimo
Muzikinio folkloro studijų reikmėms atliktas mėgėjiškas vertimas.
Versta iš Jaume Ayats and Silvia Martinez „Vespers in the Pyrenees: From terminology to reconstructing the aesthetic ideal of the song“. European Voices II: Cultural Listening and Local Discourse in Multipart Singing Traditions in Europe, ed. Ardian Ahmedaja; Bohlau Verlag Wien,Koln, Weimar: 2009. Leidinys prieinamas internetu čia.
Santrauka
Dabartiniai tyrinėjimai, atlikti Pirėnų Katalonijos areale nuo 2006 liepos iki 2007 rugpjūčio atskleidžia, jog tradicinis daugiabalsumas bažnyčiose yra paplitęs tik tarp vyrų. Šių religinių giesmių tekstų kalba – lotynų, o jos pačios daugiausiai atliekamos per vakarines pamaldas arba kai kurias Didžiosios savaitės dienas. Jos skirtos dviems ar trims balsams (išskirtiniais atvejais – keturiems) ir paremtos ypatinga logika bei kai kuriomis ypatybėmis, kurios jas jungia su daugiabalsiu religiniu dainavimu, būdingu Korsikai.
Vidinė terminologija duoda galimybę susipažinti su specifinėmis charakteristikomis, apibūdinančiomis atlikėjus („cantador“), jų socialinį statusą ir choro išsidėstymą („dalt del cor“). Terminologija parodo ypatybes, kurios yra siejamos su partijomis ir dainavimo stiliumi, ypač – garsumu, tembru, pagražinimais ir tempu. Be to, suteikia informacijos apie repertuaro bruožus ir dainavimo struktūrą („veu“ ar „cant“, „escapar-se“, „marxar per lʼalt“, „distingir-se“).
Susitelkiant ties daugiabalsiu dainavimu, atlikėjų požiūris kiek skiriasi nuo akademinės perspektyvos. Jie laiko, jog tik pagrindinė partija atlieka fundamentalų vaidmenį struktūroje. Kiti balsai laikomi potencialia pagalba, kuri gali būti panaudota arba ne, atsižvelgiant į repertuarą, socialinį kontekstą ar išraiškos tikslus.