Savaitgaliui – į Dieveniškes
Dieveniškės – tai visiems neblogai pažįstamas Lietuvos anklavas į Baltarusijos teritoriją, apie kurį sklando įvairūs gandai. (Pavyzdžiui, kad braižant žemėlapį toje vietoje buvo padėta Stalino pypkė, kurios niekas neišdrįso patraukti, todėl tiesiog apibrėžė ją – štai jums ir Dieveniškių anklavo atsiradimo istorija). O iš tiesų, tai Šalčininkų rajone esantis daugiakalbis, daugiakultūris kraštas, išsiskiriantis sudėtinga istorija, kurios aplinkybės formavo ir iki šiol formuoja kartu sugyvenančių lietuviais ar lenkais, ar baltarusiais save laikančių vietinių kasdienybę.
Aš Dieveniškių krašte atsiradau gana atsitiktinai – ieškodama temos savo kursiniam darbui ir paskatinta čia apsilankyti puikiai vietoves pažįstančios ir daugybę lauko tyrimų apylinkėse atlikusios etnologės Ingos Butrimaitės. Jau pirmo apsilankymo metu susipažinau su dar rusenančia dainuojamąja tradicija, puikiomis dainininkėmis ir pašnekovėmis. Nuo to laiko praėjo daugiau nei treji metai, remdamasi Dieveniškių dainuojamąja tradicija apgyniau savo bakalauro darbą, o vis norisi ten grįžti, vėl ir vėl klausyti dainų, pasakojimų, juoktis ir ašaroti.
Paskutinėmis birželio dienomis kartu su mažąja Mare, kolege Emilija Vaiginyte ir kompozitore Juta Pranulyte susikrovėme vaizdo kameras, diktofonus, fotoaparatus, užrašų knygeles ir pajudėjome Baltarusijos pasienio link. Skaityti toliau