Kai apsilankai kokybiško folkloro koncerte: renginio „Ožiai, klavišai ir garmoškė“ apžvalga

,

Sausio 4 dieną, pažymėdami metų ir savo studentiškų vargų pabaigos pradžią, trys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedros studentai: Aušrinė Lasytė, Agnietė Baltramonaitytė ir Marius Mockevičius, surengė koncertą „Ožiai, klavišai ir garmoškė“. Tikslas – kurso „Folkloro ansamblio vadovo praktika“ atsiskaitymas, o rezultatas toks, kad norisi apie jį rašyti.

Visuomet jaukioje „Miesto laboratorijoje“ susispraudė didžiulė minia žmonių. Vedėjui Mariui koncerte kartojant „Braška lizdas“, buvau pamiršusi, kad šitaip vadinasi netrukus pasirodysianti grupė ir tik galvojau, kaip taikliai apibūdinama susidariusi situacija, nes salė braškėjo per siūles. Kodėl tai svarbu? Nes velniškai gerai, kad šitiek žmonių išgirdo tai, kas vyko sausio 4-osios vakarą. Bet pradėkim nuo pačių pradžių.

Kursas, kurio proga buvo surengtas koncertas „Ožiai, klavišai ir garmoškė“, – tik vienas iš nedaugelio, į kurio atsiskaitymą studentai, deja, bet vis dar gali pasirinkti, kaip žiūrėti. O ši trijulė pažiūrėjo labai rimtai – tikrai ne kiekviena etnomuzikologų laida rengia koncertus ir ne kiekviena laida rengia kokybiškus koncertus. Apskritai, etnomuzikologų studentija yra retai matomas reiškinys bendrame Vilniaus ar Lietuvos folkloro paveiksle, todėl šis jų pasirodymas – labai svarbus.

 

Vakarą pradėjo aukštaitiškų dainų virtinė – Aušrinės Lasytės vadovaujamų etnomuzikologių būrys „Opka“ pristatė Ukmergės rajono Skuolių kaimo dainas. Nuostabiai varijuojantys balsai ir jų dėka mirgantis daugiabalsumas, subtiliai vis pasigirstančios aukštos aukštaitiškos gaidelės, gražiai slystančios melizmos ir frazių pabaigos – tai, kas įsiminė labiausiai. Didis džiaugsmas užplūsta, kai galima girdėti tokį aukštaitišką grožį, nesuspraustą į įprastus folkloristinius rėmus. O kokiu nuostabiu akcentu tapo vienos iš Skuolių pateikėjų dukros, atvykusios paklausyti koncerto, pasisakymas! Apie jos vaikystėje skambėjusias dainas ir ją mažą – bėgiojančią ir sekiojančią vyresniuosius…

Nesu aukštaitiško folkloro specialistė, bet lyg ir galima buvo paieškoti kiek skanesnės aukštaitiškos tarties, ypač gražių balsių, o kartu su tuo galėjo savaime atsirasti ir kiek kitoks balso formavimas. Drįsiu pakalbėti ir apie dramblį kambaryje, kuris tikrai egzistuoja, tik gal dar niekada nebuvo įvardintas raštu. Tai – lygaudiškas skambesys. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto „Rasos“ gimnazijos folkloro studija „Lygaudė“ – tai savotiška folkloro mokykla, pažadinusi meilę folklorui daugybei jaunuolių, paleidusi į pasaulį gausų būrį dainuojančių, šokančių, grojančių ir improvizuojančių žmonių. Ir koncerte pasirodžiusių merginų būrio neaplenkė šitos mokyklos kuriamas skambesys. Jis karts nuo karto išlįsdavo atliekant puikias Skuolių dainas: nosinis garsų nutęsimas ir įvažiavimas į garsus, ryški ir gal kiek gausoka priebalsių vokalizacija, pernelyg juvelyriška melizmatika, balsių patampymas. Bet! Kaip visa tai nublanksta prieš tokį išieškotą, gilų tradicijos perėmimą. Koks ryškus buvo bendras dainavimo energijos, susidainavimo pojūtis! Atrodo, kad merginoms buvo gera dainuoti, kad jos jau tolokai pažengė, perimdamos lokalią tradiciją, kad joms gerai žinomi melodijos ir balsų variantai. Buvo justi, kad dainas galėtų atlikti estetiškai dailiai ir nugludintai, bet pasirenka atlikti autentiškai, nes būtent toks skambesys joms pamažu tampa savas ir nepakeičiamas. Mažai kas žino, kiek pastangų ir laiko reikalauja būtent toks priėjimas.

 

Kitas pasirodymas – Agnietės Baltramonaitytės projektas „Braška lizdas“, apjungęs Dieveniškių krašto dainas, jų interpretacijas ir elektroninę muziką. Nesu elektroninės muzikos gerbėja, todėl šioje srityje mano vertinimai apsiriboja „palietė-nepalietė“ kategorijomis. Ir kai kas, stebėtina, tikrai palietė! O gal net norėjosi ir daugiau? 

Parinktos dainos – labai įvairios ir be galo gražios. Įdomiausia man buvo scenoje išgirsti pasakų dainuojamuosius intarpus – kokie tai žavūs kūrinėliai ir kaip gerai susiklauso

Prieš pasirodymą atlikėjai pristatė, kad, net ir kurdami interpretacijas, stengėsi išlaikyti dainavimo manierą, t. y. dermės, balso formavimo, ritmo traktavimo, melizmatikos ir kitas ypatybes. Ne visai pritarčiau, kad ši užduotis buvo iki galo išpildyta, bet kai tai pavykdavo, suskambėdavo nepaprastai gražiai. Ypač darnos variantai, ritminis pavarijavimas – kaip gerai jie suskamba kontraste su pastoviais elektroniniais garsais. Nugirsdavau ir skaniąsias nosines priebalses, švelnias frazuotes. Gal kiek labiau pritrūko tembrinio panašumo (ir į Dieveniškes, ir tarpusavyje), melizmatikos atlikimo būdo (bet juk vėl turime reikalą ir su lygaudiškojo skambesio mokykla). Nesu tikra, ir ar visur buvo tinkamai parinktas atlikimo aukštis.

Įdomus ir pats pasirodymo konceptas: kartais skambėjo daugiau harmonizuotos dainos, kartais – visai nepakeistos, kartais – su daugiau ar mažiau elektronikos. Mano skoniui būtų priimtiniau jas net sujungti į vieną siuitą be tarpų ir klausytojų plojimų – tarsi norėjosi, kad muzikinė mintis tęstųsi ir daugiau man papasakotų, o ir kūrinių išbaigtumas nekeltų klausimų. 

Pagirtina, kad atlikėjai paieškojo įvairesnių atlikimo grupėje būdų – programą labai paįvairino solo, duetai, o tada taip gerai ir stipriai suskambo visas ansamblis. Publikos ovacijos ošė po kiekvieno kūrinio, bet buvo galima justi, kokios jos gausios po dainų, kuriose buvo apjungta viskas: ne tik atlikimo niuansai, bet ir tvirtas dainavimas bei pačių atlikėjų mėgavimasis tuo, ką daro. Puikūs atlikėjų duomenys, darniai suskambantys balsai ir (pagaliau!) įdomesni harmonijos aranžuotėse pasirinkimai, besiskleidžiantys elektroniniai garsai ir trykštantis entuziazmas – na, tik pirmyn! 

 

Vakarą užbaigė Mariaus Mockevičiaus suburto kvarteto „Vilniaus kaimo kapela“ pasirodymas, kuriame groja du jaunosios ir du vyresniosios kartos atstovai. Vyresnieji – tai du smuikininkai. Juos būtų įprasta vadinti pateikėjais – savo kaimuose užaugusiais ir ten groti išmokusiais pirminės tradicijos tęsėjais. Abu jie, nors vienas kilęs iš Kalvarijos, o kitas – iš Raseinių krašto, jau daug metų gyvena Vilniuje ir čia groja folkloro ansamblyje „Vilnelė“.  Bet kiek laiko prireikė, kol juos kažkas ištraukė į kitokią šviesą ir jų grojimą leido pažinti daug platesnei auditorijai! Gėda, kad tik dabar ir tik tiek. Džiugu, kad pagaliau bent kažkas!

Salė ūžė nuo džiaugsmo ir šokių siautulio, o muzikantai (ypač ypatingieji smuikininkai) tiesiog tryško džiaugsmu groti. Pasirodymo metu jautėsi visų atlikėjų lygiavertiškumas, o tai irgi gražiai išsipildė muzikoje, skalsioje įvairiausių įtakų. Daugelio kitų tautų ir žanrų muzikos ragavę jaunieji muzikantai, pripildę savo atlikimą lietuvių tradicijai ne visuomet būdingais papuošimais, tačiau, gerai pažindami ir lietuvišką tradiciją, kuria naujas jos interpretacijas. Ši sintezė tarsi pagimdė naujovišką kūrinį, apjungiantį senųjų muzikantų tiesų bei nenugludintą grojimą ir jaunųjų muzikantų interpretacijas, leisdama jiems būti partneriais muzikoje.

 Visgi, nesu tikra, koks tikslas tinkamesnis šiam kvartetui. Norėtųsi, kad jaunieji atlikėjai kiek daugiau įsiklausytų į vyresniųjų atlikimo manierą, labiau pasidomėtų ir jų jaunystės laikų kapelų sudėtimi. Neabejoju, kad smuikininkai bent apibendrintai galėtų papasakoti ir apie grojimo armonika, būgnu subtilumus. Tuomet jau visi kartu galėtų paieškoti gal kiek paprastesnių, bet labiau jų reprezentuojamą tradiciją atspindinčių atlikimo būdų. Tad, sekant, tarkim, kaimynų lenkų, palaikančių panašaus grojimo su pateikėjais tradicijas, pavyzdžiu, norėtųsi daugiau įsiklausymo, net repertuaro išgryninimo.

Vyresniųjų smuikininkų atliekamas repertuaras jau iš vėlyvesnio instrumentinio folkloro sluoksnio, bet toks nepaprastai žavus bei esantis čia ir dabar, vis dar gyvas ir mums pasakote pasakojantis. Mūsų kartą pasiekusi tradicija ir jos lobių pateikėjai – itin vertinga medžiaga, brangintina, puoselėtina, sektina. 

Groti su pateikėjais, šokti pagal jų muziką, bendrauti ir tiesiogiai iš jų mokytis – tai, ko itin trūksta skurdžiai lietuvių instrumentinio ir dar skurdesnei choreografinio folkloro mokykloms. Be abejo, tokia praktika buvo taikoma didžiųjų folklorinių ekspedicijų laikais, bet kiek ten buvo tradicijos perėmimo ar bent jau bandymo ją perimti – kitas klausimas. „Vilniaus kaimo kapelos“ pavyzdys parodo, kad net ir turėdami tik tradicijos trupinius, entuziastingi muzikantai gali kurti naujus ir įdomius reiškinius, savo svoriu ateityje galinčius prilygti ir jau išnykstančiai tradicijai. 

 

Kaip vieną didžiausių vakaro pliusų įvardinčiau tai, kad suskambėjo archyvai: šalia katedros kabineto durų esančios muzikinio folkloro archyvo durys pagaliau tapo varstomos. Suskambo muzika, kurios buvo mokomasi ne pasiėmus dainynus (ar išvis nusiklausius iš 15-tos interpretacijos), bet išgirdus įrašytą ar net gyvą originalų pateikimą. Kaip svarbu, kad suskamba dar niekur negirdėti kūriniai, kurie kadaise nugulė lentynose, o dabar vėl grįžta į apyvartą, sėkmingai pildydami visų klausančiųjų suvokimą apie tai, kas yra lietuviškas folkloras.

Man buvo naujiena mėgautis lietuviško folkloro atlikėjų koncertu, girdėti pastangas kiekvienam kūriniui suteikti neiškraipyto savitumo. Apskritai, buvo įdomu klausyti. Tenka pripažinti – tai retai nutinka, nes įprastai visos dainos ar instrumentinė muzika, atliekama lietuvių folklorininkų, skamba vienodai, nors gali skirtis regionai, laikotarpiai, žanrai ir pan. O čia jaučiausi apsilankiusi tikrai aukšto lygio koncerte, kurio net ir kiekviena dalis klausant atskirai būtų buvusi tokia pat įdomi, kaip ir sujungtos viename koncerte.

Nuostabu yra girdėti, kaip senųjų dainininkų ir muzikantų kūryba prabyla jauniesiems savo formomis, leisdama pažinti kitokius atlikimo būdus. O tie jaunieji sugeba perimti nenugludindami autentiškumo ir neperdarydami į šiems laikams priimtinas estetines klišes. Užaugo etnomuzikų karta, kuriai pagaliau (kaip gera tai rašyti!) yra savaime suprantama ne tik išmokti melodijas bei tekstus, bet ir pažinti atlikimo visumą. Karta, kuri net ir improvizuodama, interpretuodama visų pirma stengsis pažinti pirminius šaltinius. Ne viskas idealu, dar ne viskam suformuoti įgūdžiai, bet kryptis jau labai džiugina.

 

Na, o liūdniausia, kad tokio koncepto ir lygio koncerto greičiausiai nebūtų įvykę, jei prie jo būtų prisidėję dėstytojai. Tai rimta Etnomuzikologijos katedros problema, kurią reikia kuo greičiau spręsti, – kodėl tokio lygio koncertuose nepasirodo dėstytojų vadovaujami studentų kolektyvai? Kodėl vis mažėja studentų pasirodymų, o juos kviečiant koncertuoti galima išgirsti nedviprasmiškų komentarų apie jų atlikimo kokybę? Kodėl pusmetį pasidarbavusių studentų koncertai gerokai pranoksta keturis metus kartą per savaitę vykstančių folkloro atlikimo paskaitų rezultatus? Iš tiesų,  esu dėkinga dėstytojams už išugdytą kritišką žvilgsnį, pati patyriau katedros teikiamą naudą, bet… ją reikia mokėti atrasti. Bėda, kad jei esi prastesnis ieškotojas, pabaiga gali būti ne tokia graži. Belieka tikėtis, kad šios laidos užduotas tonas atvers naujus paieškų kelius jaunesniems studentams ir skatins juos dirbti savarankiškai, sekant pirmtakų pėdomis.

O pabaigai aš linkiu ir meldžiu, kad tik šie iš reikalo atsiradę perspektyvūs ansambliai tęstų savo veiklą. Šis koncertas suteikė daug naujų vilčių ir tikiuosi, kad ne man vienai. Lietuvoje taip trūksta kokybiško, bet nenugludinto, naujai suprasto, bet gerbiančio tradiciją, energingo, bet nesudarkančio autentiškai gaivališko folkloro. Jis turi skambėti Lietuvoje, pasaulyje, uždaruose ir atviruose ratuose, už stalo ir ant scenos. Koncerte „Ožiai, klavišai ir garmoškė“ aš pajutau, kad šita misija gali būti įmanoma.

Žemaitiškas dainas įsimylėjusi Alminų šeima

,

Artėjant pirmajam lietuvių dainuojamojo folkloro festivalio-konkurso „Grįžulai“ jubiliejui, jo dalyvė ir laureatė Teresė Pučinskaitė-Barkauskienė pakalbino kitus jo laureatus – nuostabų šeimyninį kvartetą iš Žemaitijos. Pokalbis sukosi apie dainavimo šeimoje tradicijas, ypatingą žemaitiškų dainų skambesį, gimtuosius Alminų Platelius ir daug kitų įdomių temų.  Skaityti toliau

Teresė Pučinskaitė-Barkauskienė: Ir vis gręžiu save, ir vis gręžiuosi, kol patampu… grįžule

,
Žiemą nuskambėjo jau 4-ieji „Grįžulai“–lietuvių dainuojamojo folkloro festivalis-konkursas, kviečiantis atsigręžti į tradiciją, įvertinti jos grožį, ją suprasti ir tęsti.Viena iš dalyvių ir konkurso laureačių – Teresė Pučinskaitė-Barkauskienė – dalinasi savo mintimis apie dainavimą ir apie tradicinę dainą, vis dar gyvuojančią joje ir jos šeimoje.
Grįžulai… Šitas žodis keliauja iš pat giliai – mano gerklomis, gomuriu ir slysteli nuo liežuvio galo, palikdamas ir šiurkštumo, ir šnypštimo, ir švelnumo pojūtį. Tai tokios įvairiaskambės šio festivalio-konkurso dainos: spalvingos, rupios, raminančios… Akys žvelgia į Grįžulus ir mato reikšmines žodžio dalis:šaknį ir priesagą, sudarančias kamieną,ir galūnę. Tai tokie šio renginio dalyviai – vieni iš kitų ir vieni su kitais augantys: tėvai ir vaikai, trys vienos šeimos kartos ar bendraminčiai, kurie dėl panašaus žvilgio į pasaulį jau yra tapę savotišku į šeimą panašiu dariniu. Protas apčiuopia žodžio reikšmę – grįžti (grinžti – archajiška forma). Ji rodo kryptį ten, kur kažkada vienaip ar kitaip jau buvai. Tai tokia šio festivalio-konkurso, pasakyčiau – reiškinio, esmė: tapti grįžulu, nusekti ta kryptimi, kurią rodo įrašuose gyvi senųjų pateikėjų balsai.

Skaityti toliau

Atlikėja Jogailė Jurkutė: dainas renkuosi pagal tai, kaip greitai įsijungusi įrašą sustingstu iš grožio

Jogailė Jurkutė – tai jaunoji lietuvių folkloro atlikėja. Dar lopšyje pradėjusi niūniuoti tradicines melodijas, šiandien Jogailė folkloro pasaulyje žinoma kaip puiki solistė, o taip pat folkloro ansamblio „Mindrė“ narė. Jogailę galima pastebėti festivaliuose „Skamba skamba kankliai“, „Baltica“, įvairių miestų šventėse, o kartais – ir besisukant šokių vakaronėse.
Mane Jogailė žavi savo paprastumu – nors laikau ją viena geriausių lietuvių folkloro atlikėjų, visuomet tenka stebėtis jos kuklumu ir darbštumu. Besigilindama į įvairiausias dainavimo tradicijas, nuolat dirbdama su gausia archyvine medžiaga, ji savo patirties ir gabumų niekada nesureikšmina. Todėl belieka pasitenkinti per retai pasitaikančiais jos solo pasirodymais folkloro švenčių metu… Belieka tikėtis, kad greitu metu sulauksime vis daugiau atlikėjos darbų ir koncertų!

Kviečiu susipažinti su Jogaile ir panirti į jos folkloro pasaulį. O kartu – pasidžiaugti pokalbį iliustruojančiais puikiais jos atlikimo pavyzdžiais.

Šiek tiek papasakok apie save: kaip susipažinai su folkloru? Kokią vietą jis dabar turi tavo gyvenime?

Mano santykiai su folkloru jau tikriausiai pereitų į kategoriją „ilgalaikiai“. Gimiau folklorininkų šeimoje ir,

galima sakyti, jo dėka. Tėvų draugystė ir vėlesnė bendra mylima veikla dalyvaujant folkloro ansamblyje

„Jievaras“ prasidėjo nuo vieno šokio S. Daukanto aikštėje, „Skamba skamba kankliai“ festivalio metu. Visą ankstyvąją vaikystę mane supo folkloras: namuose tokia muzika grodavo iš dabar jau egzotika tapusių plokštelių ir kasečių, per tėvų gimtadienius gyvai dainuodavo susirinkę bičiuliai, su tėvais dalyvaudavom ansamblio repeticijose ir festivaliuose. Gal dėl to ir dabar, dalyvaujant festivaliuose, man ypatingai smagu matyti „vystyklinius“ mažiulius ritmingai tūpčiojančius priešais sceną – pati buvau viena tokių. Ankstyvoje vaikystėje folkloras niekada nebuvo kažkas, į ką jaučiausi stumiama. Tai tiesiog buvo mano tėvų pasirinktas gyvenimo būdas, kuriame mes, trys sesės (Jogailė turi 2 seses – Eivilę ir Rimtautę – aut. past.), dalyvaudavom visiškai be jokio spaudimo.

Šie aspektai – aplinka ir jokio primetimo – matyt, natūraliai vedė link to, kad paauglystės metais kilo noras prisijungti prie vyriausios sesės organizuojamų neformalių folkloro pasidainavimų draugų būryje. Dar po kelių metų, nutrūkus minėtiems pasidainavimams, atkeliavau į naujai susibūrusį ansamblį „Mindrė“, įkurtą grupelės bendraminčių paauglių. Kadangi prie „Mindrės“ prisijungiau pavasarį, prieš pat „Skamba skamba kankliai“ festivalį, dar dabar atsimenu jaudulį ir nepaprastą džiugesį dėl to, kad atsidursiu „kitoj pusėj“ – t. y. stovėsiu scenoje, jau nebe priešais ją. Man tai buvo ypatingas virsmas, gal net kažkiek simbolinis. „Mindrėje“ gyvenu jau 11 savo metus ir, kai geriau pagalvoju, nelabai apsiverčia liežuvis tai vadinti hobiu. Kai taip natūraliai jis srūva ir užpildo visus mano gyvenimo tarpelius, o dainose perteiktas pasaulėvaizdis tampa  artimesnis – vis sunkiau tai mechaniškai atskirti nuo savasties.

Savo specialybe pasirinkai psichologiją. Kodėl? Kaip sekasi suderinti tai su pomėgiu folklorui?

Atrodo, būtų labai gražu, jei į tokį klausimą galėčiau atsakyti papasakodama kokią „romantišką“ istoriją apie tai, kaip seniai seniai supratau, kad tai mano tikrasis kelias. Deja, mano istorija visai neromantiška. Atsitiktinai atsidūrusi psichologijoje neatsitiktinai joje likau. Paskutinėse gimnazijos klasėse ketinau studijuoti kraštovaizdžio architektūrą ir, kadangi tuomet kaip tik buvo daug sujudimo atkūrinėjant nykstančius Lietuvos dvarus, svajojau, kaip būtų šaunu, jei pavyktų kartu su pastatais atgaivinti ir puikiuosius dvarų parkus. Likus metams iki stojimo sužinojau, kad ši studijų programa Lietuvoje panaikinama. Nemaloni situacija, antro pasirinkimo net nebuvau apmąsčiusi. Kadangi labai nenorėjau palikti viso, ką turėjau čia, ir vykti į užsienį, sumąsčiau, kad stosiu į Vilniaus universitetą tam, kad įgaučiau tokį bendresnį aukštąjį išsilavinimą ir ramiai pagalvočiau, ką gi čia toliau daryti. Tuomet vienintelės studijos kur galėjau stoti buvo psichologija. Nežinojau ko tikėtis, ėjau atvira, be jokių išankstinių lūkesčių ir įsitikinimų. Tai padėjo priimti pačią discipliną tokią, kokia ji yra. Taip ir susigyvenome. Norėjau tęsti mokslą toliau. Tada tapau psichologe. Bet su šiuo vardu dar reikia susigyventi, jį priimti ir, turbūt labiausiai, pateisinti. Derinti specialybės su folkloru, nejaučiu, kad reikia. Abudu nesikerta ir jau turi savo užtarnautą vietą mano gyvenime. Tik dabar, atsakinėdama į klausimą, pagalvojau, kad folkloras buvo vienas iš tų dalykų, kuris sulaikė nuo išvažiavimo ir likau studijuoti čia psichologijos. Tai ačiū jam!

Esi folkloro ansamblio “Mindrė” narė, tačiau taip pat dažnai pasirodai ir kaip solistė. Kuo tau asmeniškai skiriasi ansamblinis ir solinis tradicinis dainavimas?

Turbūt, dainuodama viena jaučiuosi kiek ramesnė. Gal paradoksalu, bet manau, kad pasirodant su ansambliu jaučiu stipresnę atsakomybę. Manau, kad kiekvienas dalyvaudamas ansamblyje yra atsakingas už tai, ką visi kartu, sudėdami po balsą, po natą sukuria. Man ta atsakomybė sukelia kažkiek įtampos, nesinori apvilti bičiulių. Galbūt čia būtų vieta dar kažko pasimokyti man pačiai, kad tokia įtampa būtų labiau valdoma.

Folklorinė tradicija – tai kultūra, tačiau šiuolaikiniam žmogui gana sunku perprasti tos kultūros visumą ir neretai išsirenkami tam tikri fragmentai. Turiu omenyje, kad, pavyzdžiui, tradicinė daina labiau suprantama kaip meno kūrinys, o ne praeities kultūrinės visumos dalis. Kaip pati suvoki liaudies dainą ir kiek stengiesi ieškoti jos kontekstų bei pritaikymo šiandieniniame gyvenime?

Labai pritariu minčiai, kad tikrai nėra lengva perprasti visumą! Vien tik teksto suvokimo gebėjimų čia tikrai nepakanka… Kad sugebėtume tai pilnai padaryti, turbūt turėtume regėti pasaulį to meto žmonių akimis. Nėra paprasta, visų pirma, dėl to, kad folkloras nėra kažkas statiško. Tai iš kartos į kartą perduodama mūsų žmonių kūryba, ne autorinis kūrinys, kurio autorių ir parašymo datą žinome. Mano supratimu, ir paskirtis folkloro visai pakitusi: mąstau, kad dainas labiau tiktų suprasti kaip tautos Vedas. Kalbant plačiau, tradicinėje kultūroje (turiu minty tiek dainuojamojoje ir sakytinėje tautosakoje, tiek tradicinėje šokimo kultūroje) juk sukaupti ištisi klodai patirties, žinių ir mūsų žmonių atradimų apie tai, kaip gi „veikia“ šitas pasaulis ir kaip turėtume jame veikti mes, kad galėtume visi kartu darniai funkcionuoti. Tam tikra prasme, tai ir socialinių normų perdavimo būdas. Viskas sudėta, viskas „surašyta“, tad apmaudu, kad tikrai ne visada lengva tai suprasti. Bet tai nereiškia, kad nesinori! Žinoma, folklore perteikiamas pasaulėvaizdis, atrodo, stipriai skiriasi nuo dabartinio, bet man šioj vietoj atminty iškyla visai kitame, profesinės literatūros, kontekste neseniai perskaityta mintis „kuo viskas labiau kinta, tuo labiau panašėja“. Nemanau, kad viskas, kas užkoduota yra nebeaktualu šiandieniniam žmogui, nes mano supratimu ten gan universalūs (laiko prasme) dalykai. Mintis apie neaktualumą gali kilti nebent labai tiesiogiai žiūrint į folklorą, pvz., skaitant pažodžiui dainų tekstus, kurie iš tiesų knibždėte knibžda simbolių. Man labai žavus tas kalbėjimas simboliais. Galvoju, kad jis liudija apie puikius intelektinius mūsų žmonių gebėjimus ir jų jausminio pasaulio sudėtingumą.

Man pačiai mokantis dainų norisi kuo daugiau suprasti apie kontekstą. Tiek kiek galiu – ieškau informacijos. Paprastai domiuosi, ar nėra užrašytų pateikėjo pasakytų komentarų, kokiomis aplinkybėmis daina buvo dainuojama; ar įmanoma rasti mano pateikėjų nuotraukų, užrašytų jų pasakytų minčių. Smalsu pamatyti, kaip žmogus atrodo, kartais žiūriu, kokioj vietovėj jis gyveno. Kažin, ar tai gali pagilinti supratimą apie dainos atlikimo specifiką, tiesiog ilgai klausantis žmogaus balso norisi pažvelgti ir į patį žmogų, su juo susipažinti.

Taip pat, norėjau plačiau pakalbėti apie tai, kaip suprantu folkloro „paskirtį“. Trumpai užsiminiau, kad nemanau, jog tai „pramoginis reikalas“, skirtas „patiekti scenoje“ ir palinksminti žiūrovus. Turėtų skambėti keistai iš koncertuojančio žmogaus, ar ne? Vis dažniau keliu klausimą: kokia jo vieta? Ar folkloras tiesiog vienas iš daugelio muzikos atlikimo stilių, įvaldomas kaip ir bet kuris kitas ir skirtas scenai? Ar tai kažkas asmeniško, ar skirto bendruomenei? O gal reikėtų tiesiog skirti: kas scenai tinkama, kas ne? Kol kas turiu tik daug klaustukų. Kita vertus, pati būdama scenoje jaučiu, kad sunku atlikimo metu bendrauti su publika, ją įtraukti taip, kaip įprastai tai yra suprantama. Norisi tikrai susitelkti į tai, ką darai, „apsikloti“ tuo, „įsipatoginti“. O tai, tikiu, lemia menkesnį kontaktą su žiūrovais. Būtų labai jauku, jei pavyktų rasti kažkokį kompromisą, kuris leistų pasidalinti su žmonėmis tuo, kas svarbu, ką darau, į ką gilinuosi, bet tai atlikti tokia forma, kuri sušvelnintų buvimo „apšviestoje scenoje ant pakylos“ jausmą ir sumažintų nematomos ribos „mes – jūs“ jausmą.

Taip pat, esu atradusi ir kitokį asmeninį santykį su liaudies dainomis. Neseniai klausiausi puikios tinklalaidės, kurioje Urtė Karalaitė kalbino mano ansamblietę ir bičiulę dr. Astą Skujytę – Razmienę (https://www.karalaite.com/astaskujyte). Mano dėmesys užkliuvo už vienos konkrečios laidoje išsakytos minties: Asta kalbėjo apie tai, kad viena ir galimų liaudies dainų funkcijų gali būti suprasta kaip emocijų reguliacijos strategija. Stabtelėjau, nes tai kažką atliepė manyje. Juk neretai ir pati, jausdama didesnį nerimą ir būdama viena, kas reiškia, kad negaliu su niekuo apie tai pasikalbėti – jaučiu norą dainuoti. Ir jei tik aplinkybės leidžia – tai darau. Nesinorėtų išgąsdinti aplinkinių. Kažkas tame yra raminančio. Sunku papasakoti, kas vyksta, bet daina (-os), kurios (-ių) tuo metu noriu, ateina pati (- čios), o aš jaučiu pokytį „išsidainavusi“.

Tavo atlikime galima išgirsti įvairių tradicinio dainavimo manierų elementų. Gal galėtum plačiau papasakoti, kaip mokaisi dainos? Kaip pavyksta įsisavinti tam tikrus elementus? Gal net turi patarimų norintiems įsigilinti į dainavimo tradiciją?

Man tai yra siekiamybė – ne skambėti kaip prasta pateikėjos (-o) atlikimo parodija, o kiek įmanoma labiau „prisijaukinti“ skirtingus regioninius dainavimo ypatumus. Atrasti nors kruopytę to „archajiško skambesio“, kurį girdžiu ir kuriuo taip žaviuosi. Iš natų skaityti nemoku, tad vienintelis būdas išmokti dainų – klausytis archyvinių įrašų. O kartu esu tokio mokymosi būdo šalininkė, kadangi manau, jog tokiu būdu galime susipažinti su pilnesniu vaizdu – ne tik melodija ir tekstu, bet ir visu dainos vokaliniu ir jausminiu išpildymu, atlikimo manieros niuansais. Dainas pasirenku pagal tai, kiek ilgai trunka, kol įsijungusi įrašą „sustingstu iš grožio“ ir kaip stipriai susiraukia antakiai bandant suprasti „kas ten vyksta? Kaip ji taip padaro su savo balsu?“. Čia mano kriterijai. Pats mokymasis vyksta gan paprastai, čia nėra jokių stebuklų: tiesiog daug sykių klausau įrašą, bandau išgirsti ir suprasti, kaip taria žodžius, kaip formuoja balsą. Vis labiau suprantu žodžių tarimo ir balso skambesio sąsajos prasmę. Kartais, kai galvoju, kad jau tikrai girdžiu, kas toje manieroje ypatingo, ką verta perimti, bet net nenutuokiu, kaip tai išpildyti, ką daryti su savo balsu, kad pasiekčiau tokio skambesio, jaučiuosi tikrai bejėgiškai. Tada tiesiog bandau. Giedu kartu su pateikėja, stabdau įrašą ir bandau „pagauti“ tą skambesį. Man svarbu vis sugrįžti prie įrašo, nes po kiek laiko galvoje labai lengvai įsigyvena mano pačios melodinės interpretacijos, kurios gali būti labai nutolusios nuo to, ko aš siekiu. Čia sunkiausia dalis: kiek labiau pamiršti save ir kiek įmanoma labiau įsiklausyti į pateikėją. Žinoma, visai savo matymo ir interpretacijos nepavyks išvengti, bet man, bent kol kas, to norisi.

Tiesa, kai pradėjau giedoti solo (prieš 8 ar 9 metus) turėjau kiek kitokį įsitikinimą ir kitokį „darbo metodą“: iki pasirodymo nė karto nebandydavau balsu dainuoti dainos, tik daug daug sykių klausydavau, o tada vienintelį kartą tą dainą sudainuodavau taip, kaip ji man jau būdavo „nugulusi“, ir daugiau jos niekada nebedainuodavau. Dabar, kai labai įdomu ir rūpi perimti atlikimo stilistiką, toks mano ankstesnis būdas atrodo gan juokingas, bet tada mąstydavau, kad jei daug sykių repetuodama dainuosiu, daina „išsikvėps“. Taip pat, norėdavosi, kad daina pereitų per mano „filtrą“, tad nesijaudindavau, jei kartais kokį žodį ištardavau ne iki galo tarmiškai. Toks buvo įdomių eksperimentų laikas.

Nesu toje stadijoje, kad galėčiau formuluoti patarimus, nebent pasiūlymą tikrai įsiklausyti į archyvinius įrašus. Be jokių išankstinių nuostatų. Jei man, paauglei, kas būtų pasakę, kad ateis metas, kai klausysiu neretai labai stipriai traškančių senučių įrašų išsižiojus iš grožio – būčiau skaniai pasijuokus. Bet tas skambesio grynumas, tas balso tikrumas, dainavimo manieros „neužterštumas“ kitkokiais muzikos žanrais ir dainavimo technikomis mane keri. Daug atiduočiau, jei galėčiau nusikelti ten ir atsisėsti prie pateikėjų.. O jei dar kas leistų pabendrauti su jomis skirtingais amžiaus tarpsniais!

Pastaruoju metu kokybe džiugina naujai pasirodę tavo atliekamų dainų įrašai Youtube kanale „UPE“, kurį kuria Edvinas Slipkauskas. Kaip kilo ši idėja?

Prieš kelis metus aptikau, kad kai kurios kaimyninės tautos Youtube platformoje turi savo kanalus, kuriuose dalinasi tikrai aukštos kokybės (ir atlikimo, ir technine prasme) vaizdo ir garso folkloro įrašais. Mane patraukė tai, kaip rimtai yra žiūrima į atlikimo tradiciją, kaip stipriai stengiamasi nenutolti nuo autentiško skambesio tuo pačiu viską pateikiant ypatingai paprastai, kasdieniškai. Tarsi tradicija būtų nusikėlusi į šiuos laikus ir tiesiog nusileidusi su visu savo skambesiu į šiuos šiuolaikinius žmones. Buvo labai gera tai matyti, norėjosi tokios pačios pagarbos ir mūsų folklorui. Kad tie, kurie norėtų juo pasidomėti pirmąkart, matytų jį taip pat rūpestingai ir su meile pateiktą, kaip tai daro kaimynai. Mąstau, kad labai svarbu tai, kaip mes, folkloro atlikėjai, kuriems jis brangus, jį pristatom. Kažkuria prasme, jau pats viešinimo faktas rodo, kad mums tai svarbu ir kad mums tai atrodo verta kitų dėmesio. Kokybės aspektas – rodo mūsų pagarbą savo darbui.

Žinoma, nėra drąsu fiksuoti, „įamžinti“ savo atlikimą, nes atrodo, kad dar „per anksti“, dar reiktų labiau padirbėti, jį „pašlifuoti“, bet tokiu atveju tikriausiai niekas niekada neišvystų dienos šviesos.

Tam tikra prasme, tokių įrašų viešinimas tai ir parodymas, kaip galima žiūrėti į folklorą. Kad nebūtinai su juo „žaisti“, „paskaninti“ šiuolaikinės muzikos prieskoniais. Jis gali būti „pakankamas“ ir toks – grynas, nuogas, be papildomų dėmesį nukreipiančių sprendimų. Klausant autentiškų įrašų man retai kyla mintis, kad ten kažko trūksta.

Žinau, kad mėgsti ne tik dainuoti, bet ir šokti tradicinius šokius? 

Panašiu metu, kai ėmiau dalyvauti folkloro ansamblyje „Mindrė“, ėmiau pamažu įsitraukti ir į tradicinius šokius, lankytis Vilniaus tradicinių šokių klube. Ansamblyje tik dainavome, tad šokiai buvo visiškai ne sceninis reikalas, o labiau socialinis, kuriame galėjau būti su labai gausiu būriu savo bendraminčių rato žmonių. Šokiai tapo tam tikra bendravimo forma, o mokymasis estetiškai ir sklandžiai judėti teikė džiaugsmą, nes nereikėjo siekti rezultato, kurį reiktų parodyti scenoje. Dabar keletą metų esu stipriai atitrūkusi nuo šios veiklos, tačiau dažnai atsimenu laikotarpį, kai šokiai reiškė labai daug ir užėmė didelę dalį laisvalaikio. Džiaugiuosi, kad praleidusi visą savo paauglystę toje bendruomenėje, turėjau galimybę ten augti ir bręsti.

Ar skiriasi tavo požiūris į tradicinį šokimą ir tradicinį dainavimą? Domiesi įvairių tautų šokiais, o koks tavo santykis su kitų tautų dainavimu? Ar domina kitokių dainavimo tradicijų perėmimas?

Tie aspektai, kuriuos įvardinau kaip man svarbius dainavime, man atrodo ne mažiau svarbūs ir šokime. Konteksto, prasmių ir simbolikos – ir tradiciniuose šokiuose, manau, nors vežimu vežk. Tačiau kol kas šokiai manyje aptilę.

Na, o dėl gilinimosi į kitų tautų dainavimo tradicijas, mąstau taip: kitų tautų folkloro pažinimas, dainavimo manieros mokymasis yra svarbus ne tik dėl to, kad labai įdomu pažinti, kas yra bendra, o kas kitoniška, bet ir dėl to, kad tai labai praplečia atlikimo gebėjimų spektrą.  Pati labai myliu įvairių tautų folklorą, labai dažnai jo klausausi ir žaviuosi. Maloni šiluma ir bendrumas užlieja atradus panašius siužetus dainose, artimą mūsiškei simboliką. Kita vertus, manau, kad perimti kitos tautos dainavimo tradiciją yra dar sunkiau, nei savąją. Vien dėl to, ką jau aptarėme: sunku prisikasti prie konteksto ir pasiekti visuminį suvokimą bei pajautimą. Man asmeniškai atrodo, kad stiprus ribojantis veiksnys – kalba. Galiausiai, jaučiu, kad siekiant perimti savąją tradiciją man iššūkių kol kas visiškai netrūksta, tad pirma „susipažinsiu su savo kiemu“. Mėgstu nuoseklumą. Nepaisant to, tautų tradicinį dainavimą šiame etape matau kaip įdomią pažintį ir labai gerą treniruotę.

Kiek teko pastebėti, atlieki išskirtinai autentišką – tradicinį ir nemodernizuotą – folklorą. Ar kada nors teko pažvelgti į folklorą šiuolaikine akimi? Kaip manai, ar grynoji folkloro forma dar gali būti aktuali šiuolaikiniam žmogui?

Folkloru domiuosi kiek daugiau nei 11 metų ir didžiąją dalį to laiko, prisipažinsiu, turėjau gan nelanksčią nuomonę, buvau sau aiškiai atsakiusi, kad „tauriausia ir svarbiausia“ gilintis į autentišką atlikimą, nepalankiai žiūrėdavau į bandymus su folkloru žaisti, „įvilkti jį į šiuolaikinės muzikos rūbą”. Man tai atrodė kaip pataikavimas.

Dabar suprantu, kad tai iš dalies buvo paauglystės laikotarpio padiktuota mąstysena ir turiu kiek kitokį įsivaizdavimą: manau, kad galima sukurti labai gražių naujų dalykų interpretuojant folklorą. Bet vienas dalykas nepakito mano mąstyme – vis dar atrodo svarbu, kad folkloro dalis ir liktų kuo labiau tradicinė, kad jos atlikimas būtų išpildytas nenutolstant nuo autentiško skambesio. Galvoju, kad sintezė gali būti puiki tik tuomet, kai visos apjungiamos dalys yra savarankiškai stiprios. Manau, kad ateityje, jei pavyks pasiekti pakankamai stiprų ir savarankišką atlikimą, man pačiai būtų labai įdomu nuveikti ką nors kitokio su folkloru. Kol kas teko dalyvauti vos viename panašiame „sintezės projekte“ (2011 m. Dalius Naujo, Sean Francis Conway, Kenny Wollesen ir Jonathon Haffner koncertų serija – projektas Fluxus ministerijoje “Lithuanian Sutartinės – The Choir on the Roof”).

Apie aktualumą man sunku kalbėti… Ypatingai taip apibendrintai. Tie šiuolaikiniai žmonės juk tokie skirtingi! Aš save irgi turiu priskirti „šiuolaikinių“ kategorijai, juk gyvenu XXI a. ir man net labai aktuali grynoji forma. Taip pat, matau aplink save tikrai nemažą būrį žmonių ne tiek Lietuvoje, bet ir visur pasaulyje, kuriems taip pat aktualu daugiau ar mažiau grynesnė jo forma. Bet kaip tas aktualumas reiškiasi – va čia tikriausiai kiekvieno atsakymas labai skirtingas būtų, atėjęs tik per asmeninį ir unikalų to žmogaus ir folkloro santykį.

Pabaigai – ko galėtum palinkėti sau, kaip folkloro atlikėjai? Ko galėtum palinkėti dainininkams, siekiantiems perimti tradiciją? 

Nelengva sau linkėti! Labiau įprasta su savim tartis arba save įkalbinėti. Gal tikiuosi, kad dar daug sykių atrasiu tokias dainas, kurios „pakerta“ tik išgirstos? Mane tai tikrai labai džiugina!

O kitiems – lygiai taip pat ir daugiau: pirmiausia, netikėtų atradimų tiems, kas dar nepažino mūsų folkloro. Gausybės džiugių atradimų tiems, kurie jau ieškojimuose ir, svarbiausia, asmeninio santykio užmezgimo su daina, kuris, tikriausiai, ateina tuomet, kai pirmiausia leidžiam sau girdėti kitą, o tik paskui atsakome į tai, ką išgirdome ir pasistengėme suprasti. Tiek, kiek tuo metu gebėjome.

Dėkoju už pokalbį!

Rudens lygiadienio pasitikimas Kernavėje – šviesų ir įsiklausimo vyksmas

,

Praėjusį šeštadienį Kernavės piliakalnių apsuptyje buvo pasitiktas rudens lygiadienis. Į šventę susirinkusiųjų buvo gerokai mažiau nei per žymiasias Kernavės archeologijos dienas, tačiau kiekvienas, kuris atvyko, netrukus buvo įsuktas į įspūdingą pojūčius žadinantį veiksmą. Renginys buvo subtilus ir stebinančiai įvairiapusiškas. Visą vakarą iki vėlumos buvo pinama gyvybinga garsų, šviesų, vakaro vėsos ir ugnies kaitros kontrastų pynė. Čia gaudė ragai ir dūdmaišiai, degė fakelai, ir apeiginės ugnys, skambėjo kovos šūksniai, dainos, instrumentinė muzika, stebino spalvingas šviesų pasirodymas. Kviečiu žvilgtelėti į šios ypatingos šventės akimirkas.

Susitikimas, skirtas pažymėti astronominį gamtos virsmą, buvo pradėtas simboline Saulės mūšio inscenizacija. Taip buvo paminėta Baltų vienybės diena, primenanti baltų genčių susivienijimo svarbą 1236 m. kovoje su Kalavijuočių ordinu. Baltų vienybės diena minima rugsėjo 22 d., tad rudens lygiadienio šventimas įvairiose Lietuvos vietose susiejamas ir su lietuviams reikšmingo Saulės mūšio prisiminimu ir simboliniu patyrimu.

Ėmus temti ir ant skirtingų piliakalnių besižiebiant fakelams, savo pasirodymu Eglė ir Rokas Kašėtos kvietė susitelkti į garsą, įsiklausyti į čia pat vandeniu, vantų lapais bei įvairiais instrumentais kuriamų atmosferinių skambesių paletę bei dzūkų liaudies dainas. Latvių kalba ir dzūkų tarme jiems atliekant dainą „Aš turėjau baltą rožę“ ansamblių „Laukis“, „Medgrinda“ bei „Poringė“ nariai nešdami fakelus žiburiuojančia santūria eisena susirinko į Pilies kalno piliakalnį, kur toliau vyko ugnies įžiebimo apeiga.

Ugnies pagerbimo ir įžiebimo apeigą vedė Gediminas Žilys, suburdamas susirinkusiuosius į rimties ir šviesos ratą, kviesdamas atitarti jo vedamoms apeiginėms giesmėms bei pajusti protėvių dvasios alsavimą.

Itin retai koncertuojančios grupės „Atalyja“ nariai pradžiugino klausytojus leisdami prisiminti jau gerai žinomas, muzikinio folkloro mylėtojų pamėgtas dainas su išdailintomis instrumentinėmis interpretacijomis.

„Atalyjos“ atliekamos muzikos garsai jungėsi su šviesų patyrimu – visą vakarą besikūrenančia ugnies liepsna bei Kernavės piliakalnius išmarginusiais dailininko Arvydo Buinausko kurtais spalvingais šviesų raštais.

Šventei artėjant į pabaigą, skambant dūdmaišiui, buvo užžiebta ir sudeginta skulptoriaus Henriko Orakausko sukurta šiaudinė skulptūra.

Po šviesos vyksmo, Kernavės piliakalnius mistiškai ėmė gaubti rūkas, o ansamblio „Laukis“ muzikantai bei šokėjai kvietė naktišokiams.

Įdomu stebėti, kaip naujai kuriasi ir įvairiose Lietuvos vietose įsitvirtina lygiadienių šventimo tradicijos, suvokiant, kad šių švenčių nežymėdavo mūsų tėvai ir seneliai, tačiau jaučiant šių astronominių virsmų svarbą. Nesame tikri, kaip lygiadienius galėjo švęsti mūsų protėviai, tad šios dienos ir nakties susilyginimo momento pažymėjimas įgauna kūrybinį, intuityviai interpretacinį pobūdį. Pagrindiniais šventės elementais tampa šviesos ir tamsos, gyvybės ir mirties susitikimas, ugnies ir šviesų žaismas, šiaudinių skulptūrų deginimas bei šio veiksmo įgarsinimas instrumentinės bei vokalinės muzikos fonu.

Dzūkų kultūros festivalis „ČIULBA ULBA“ kviečia pasitikti rudenį šilų delnuose

, ,

Rugsėjo 4-6 dienomis Mardasavo kaime, Varėnos rajone, pirmąkart rengiamas
festivalis „Čiulba ulba“ pakvies naujai pažvelgti į senąsias Dainavos krašto tradicijas bei
džiaugtis moderniomis dzūkiškos kultūros formomis.

Festivalio lankytojų laukia trys svetingos ir atradimų kupinos dienos, apjungiančios
senąsias bei moderniai atgimusias dzūkų dainas, nebylųjį juodai-baltą ir naujausią kiną,
šiuolaikinę poeziją ir tradicinius vietos amatus. Mardasavas, kuriame įvyks šis festivalis,
išgarsėjo dar praeitame amžiuje kaimo pasakoriaus, dainininko Petro Zalansko (1900-1980)
dėka. Šįmet garsiajam Mardasavo dainiui, palikusiam ateities kartoms per 300 dainų ir
pasekusiam net 150 pasakų, būtų suėję 120 metų, todėl dalis festivalio renginių bus skirta
pažinti būtent šią ypatingą asmenybę ir prisiminti gausų Petro Zalansko tautosakos palikimą.

Vėlyvą šeštadienio vakarą festivalis džiugiai pristatys projektą „Saulius Spindi. Vai tu
girala“, kurio pasirodymo metu alternatyvios elektroninės muzikos apsuptas skambės tiek
paties Petro Zalansko balsas, tiek jo dainos kitų žymių Lietuvos atlikėjų lūpose. Pasiklausyti
galite čia.

Festivalio programoje – šiuolaikinės dzūkiškos poezijos skaitymai, amatų kiemas,
kuriame galėsite ne tik pasigrožėti dzūkų amatininkų darbais, bet ir mokytis norimo amato.
Festivalio kinas kvies pamatyti keletą filmų, tarp jų ir neseniai pasirodžiusį „Vanago portretą“
(rež. Vytautas V. Landsbergis) bei jį aptarti su pačiu režisieriumi, o interaktyvi paskaita-
viktorina pasiūlys giliau pažinti tarmę, paciksėti ir laimėti prizų.

Festivalio naujienas sekite čia.
Renginys socialiniame tinkle Facebook.
Bilietus platina www.bilietai.lt, taip pat bilietus galima įsigyti Varėnos kino ir parodų salėje
trečiadieniais-sekamdieniais nuo 11.00 iki 19.00 valandos.
Festivalio organizatorius Varėnos kultūros centras.
Festivalį remia Lietuvos kultūros taryba.

Tradicinio dainavimo kursai Lietuvoje kvies pažinti etnokosmosą ir išlaisvinti balsą

,

Tradicinio dainavimo kursai 2019. Fotogr. – Karina Ikasalaitė.

Patirti tradiciją, išlaisvinti balsą ir atrasti unikalius dainavimo stilius liepos pabaigoje pakvies Tarptautiniai tradicinio dainavimo kursai. Antrą kartą renginys sukvies besidominčiuosius dainavimu susiburti ir kartu ieškoti išskirtinių dainavimo manierų, pažinti platų žanrinį dainų spektrą, ieškoti dainavimo ir jo tradicinių kontekstų sąsajų. Ryškiausias kursų akcentas – autentiškos tradicijos pažinimas, jos perėmimas ir pritaikymas. Liepos 26 – rugpjūčio 1 dienomis nuskambėsiančiuose kursuose dėstys lietuvių, žydų, ukrainiečių ir lietuviškų sutartinių tradicinio dainavimo specialistai, be to, kursų programoje numatytos paskaitos, amatų užsiėmimai, ekskursijos, vakaronės.

Intensyvių mokymų metu dalyviai dirbs pasirinktos dainavimo tradicijos grupėje, o taip pat turės galimybę pažinti ir kitas tradicijas, užsiimti sodų rišimu ir muilo drožyba, rytine joga. Ypatingas dėmesys bus teikiamas šių metų kursų temai – kosmosui. Etnokosmologinis aspektas kursų dalyvius lydės paskaitų, vakaro programų ir dainavimo užsiėmimų metu – bus aptariamas visatos reiškinių ir tradicijų ryšys, tradicinis kosmoso pasaulėvaizdis, liaudies dainų ir kosmologinių reiškinių sąsajos.

Tradicinio dainavimo kursai 2019. Fotogr. – Karina Ikasalaitė

Vakarinių programų metu dalyviams koncertuos pasaulyje pripažinti kursų lektoriai – muzikos akustikas, fizikas ir etnomuzikologas, folkloro atlikėjas Rytis Ambrazevičius, etnomuzikologė, žymiausia sutartinių tyrinėtoja ir atlikėja Daiva Vyčinienė, ukrainiečių tradicinio dainavimo specialistė, folkloro atlikėja ir kompozitorė Susanna Karpenko, viena žymiausių žydų tradicinio dainavimo atlikėja ir mokytoja Sasha Lurje.

Tradicinio dainavimo kursai 2019. Fotogr. – Marius Guščia.

Taip pat laukia ekskursija į unikalų A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejų, filmų, tradicinių šokių vakarai ir kosminiai pasidainavimai po žvaigždėmis. Kursus užbaigs jaukus dalyvių koncertas, pristatantis per savaitę įsisavintas dainavimo tradicijas.

Šiemet, atsižvelgiant į kilusią pasaulinę pandemiją, kursuose bus ribojamas dalyvių skaičius, užsiėmimai organizuojami nedidelėse grupėse, atvirose erdvėse, laikantis higienos rekomendacijų. Mažesni, tačiau visada profesionalūs ir jaukūs kursai kvies dalyvius tradicijos pagalba pažinti savo balso galimybes, jas plėsti ir atrasti naują dainavimo pasaulį.

 

Kursus organizuoja VšĮ „Aktualios muzikos projektai“.
Partneriai – A. ir J. Juškų muziejus, Vilniaus etninės kultūros centras, Klaipėdos etninės kultūros centras, Aktualaus meno tinklas „VOX ART“, Asociacija „Suoka“.

 

Daugiau informacijos:
www.traditionalsingingcourse.com
https://www.facebook.com/pg/TraditionalSingingCourse/
traditionalsingingcourse@gmail.com

“”Grįžulai” – galimybė mesti sau iššūkį ir tobulėti”. Pokalbis su 2019 m. festivalio-konkurso dalyviais

, ,

Lapkričio 30 d. VGTU inžinerijos licėjuje nuskambėjo jau 2-ieji „Grįžulai“ – lietuvių dainuojamojo folkloro atlikėjų festivalis-konkursas. Sukviesdamas liaudies dainų mylėtojus iš visos Lietuvos, festivalis-konkursas skatina pažinti autentišką tradiciją – perprasti skirtingų regionų dainų tarmę, melodiką ir jos ornamentiką, ritmiką, vokalinę techniką ir emociją.

Šiemet festivalio-konkurso dalyvius vertino kompetentinga komisija – prof. dr. Rytis Ambrazevičius, Varsa Liutkutė-Zakarienė ir garbės viešnia iš Ukrainos – doc. dr. Iryna Klymenko. Etnomuzikologai kiekvienoje amžiaus grupėje išrinko prizinių vietų nugalėtojus. Šiandien ir kalbiname vieną iš nugalėtojų – suaugusiųjų grupės (19-30 metų) 1-osios vietos nugalėtoją Eglę Česnakavičiūtę, o taip pat – suaugusiųjų grupės (virš 30 metų) specialiojo prizo laimėtoją – Roką Kašėtą.

Kaip nusprendėte dalyvauti konkurse? Ar jūsų, tradicinių dainų mylėtojų, negąsdina konkurso formatas?

Rokas: Apie konkursą išgirdau iš Eglės, miške, prie Zervynų, begrybaujant. Formatas negąsdino, buvo smalsu išbandyt save, išgirst kitus.

Eglė Česnakavičiūtė. Fotogr. Rūta Stonkienė

Eglė: Dalyvauti mane paskatino noras kuo labiau įsigilinti, perprasti ir įsisavinti tradicinio dzūkų dainavimo subtilybes. Kadangi didžiąją dalį laiko užsiimu edukacine ar renginių organizavimo veikla etninės kultūros srityje arba mokau folkloro kitus, juk reikia atrasti erdvę, kur ir pati galėčiau sau mesti iššūkį ir tobulėti. Grįžulai man tai ir yra. Galimybė padirbti su savimi. Susikoncentruoti. Išsikelti tikslą. Nustebti ne vienu atradimu. Ar gąsdina konkurso formatas?.. Na, šiek tiek. Manau, kad koncertui, kuris būtų orientuotas į tas pačias vertybes, ruoščiausi ne ką mažiau. Šįmet, besirengiant konkursui, jaudulio nebuvo nė kiek, tačiau lipant į sceną, nors tenka į ją koncertų metu lipti gana dažnai, ėmė drebėti ir kojos, ir visas vidus. Dainuojant pirmą dainą virpėjo ir balsas. Manau, to nebūtų, jei nežinočiau, kad manęs klausosi ir vertina komisija, atkreipdama dėmesį į kiekvieną intonavimo, tarties, vokalinės technikos detalę. Vis dėlto, manau, kad konkurso formatas yra geras – tiesiog turiu išmokti suvaldyti jaudulį.

 Egle, konkurse dalyvauji nebe pirmą kartą ir gali palyginti šiųmetį renginį su 2018 metais vykusiais „Grįžulais“. Gal pastebi kaitos tendencijas? Ar pati šiais metais kitaip ruošeisi konkursui?

Eglė: Taip, dalyvauju jau antrąsyk. Gal kiek keistoka, kad mano amžiaus grupės žmonių dalyvauja nedaug. Juk mūsų – folkloro mylėtojų – tikrai nemažai… Gal juos gąsdina konkurso formatas?.. Praeitąmet man pasiruošti konkursui buvo kur kas didesnis iššūkis nei šįmet, nes taip smulkmeniškai niekada iki tol nebuvo tekę dirbti su archyviniais įrašais – jų klausytis tiek daug kartų, paskui dainuoti kartu su įraše skambančiais atlikėjais, lyginti savo dainavimą su jų ir t.t. Smarkiai užtrukau, kol atradau sau tinkamą būdą mokytis. Praeitais metais pasirodžiau kaip tuo metu galėjau geriausiai. Tada suvokiau, kad nors moku bent keletą šimtų dzūkiškų dainų, tačiau sudėtingiausių dalykų – būtent balso formavimo ir manieros man dar kaip reikiant reikėtų pasimokyti.

Šįmet geriausia pasiruošimo konkursui praktika man buvo aštuoni mėnesiai intensyvaus darbo su Žiūrų kaimo folkloro ansambliu. Kiekvieną savaitę turėjau galimybę girdėti to kaimo senolių dainavimą ir pagal jį mokyti jaunesnes kartas. Tam, kad galėčiau mokyti kitus, reikėjo ir pačiai gerai įsigilinti ir įsiklausyti, įsirašyti pateikėjus ir analizuoti namuose, o paskui vėl susitikus mėginti dainuoti kartu ir neišsišokti. Geriausi ženklai, kad man ėmė sektis, buvo ne vieno senolio pasakymas “ale visai kap Kristė gieda” arba “va tai gražiai Eglutė – galėtų užimt dainas”. Kai tave priima ir įvertina vietiniai, tai lyg palaiminimas, kad bent kažkiek į jų tradiciją jau įsiliejai. Toks intensyvus dainavimas drauge, be didelių pastangų pakeitė ir mano pačios balso spalvas, dainavimo manieras. Iš tiesų galvojau, kad per tuos darbus kaime nespėsiu pasiruošti konkursui. Vis dėlto, ryžausi užsiregistruoti ir, sąžiningai pasakius, tam konkursui reikalingų dainų nerepetavau daug. Dėl to ir nesitikėjau laimėti pirmąją vietą. Maniau, kad įdėjau tikrai nepakankamai pastangų…

Rokai, tau konkursas pirmasis. Kaip sekėsi jam pasiruošti?

Rokas: Ruoštis buvo įdomu. Buvo įdomu patirti, kaip atidžiai gilinantis į vieną dainą atsiveria vis daugiau subtilybių, tiek tarmiškų, tiek melodinių, kurių ausis taip greit klausant pirmus kartus neužčiuopia.

Abu atstovavote Dzūkijos regioną. Papasakokit, kas lėmė tokį pasirinkimą? Gal galit patarti ir būsimiems dalyviams, kuo remiantis galima išsirinkti atstovaujamą etnografinį regioną?

Roką Kašėtą sveikina komisijos pirmininkas Rytis Ambrazevičius. Fotogr. Rūta Stonkienė

Rokas: Kadangi pats esu kilęs iš Varėnos, tai net nekėliau sau klausimo, kurį regioną atstovauti, atrodė natūralu atstovauti Dzūkiją. Be to labai mėgstu šio krašto dainas.

O šiaip, rinktis regioną, manau, reiktų pagal tai, ką išties gera dainuoti. Jeigu gera dainuoti – tai bus įdomu ir gilintis į to krašto, iš kurio yra daina, tradiciją.

Eglė: Man nelabai ir buvo pasirinkimo. Tai mano mylimiausias kraštas. Tai vietos, kuriose praleidžiu daugiausiai laiko, neskaitant darbo Vilniuje. Tai mano širdžiai mieliausių dainų, kvapniausių girių ir gaiviausio tekančio vandenėlio regionas. O dar senųjų gyventojų nuoširdumas ir svetingumas! Dar teberusenančios tradicijos, kurias turiu šansą stebėti, jose dalyvauti ir dokumentuoti! Sena, nerūdijanti ir, turbūt, niekad neišblėsianti meilė.

Vienas konkurso išskirtinumų – privaloma atlikti pasirinkto atstovauti regiono daina. Kaip vertinate tokį organizatorių sprendimą?

Rokas: Teigiamai. Privaloma daina leidžia išgirsti kaip per tą pačią dainą atsiskleidžia skirtingi žmonės, ir kaip skirtingai ar panašiai jie ją supranta. Tai yra įdomu.

Eglė: Manau, kad sprendimas geras. Vis tik turi būti tam tikras bendras matas, pagal kurį komisija galėtų matyti dalyvių atlikimo skirtumus. Juk jei visi dainuotų tik pasirenkamas dainas, vertinti būtų labai sunku – jos galėtų būti labai skirtingų žanrų, laikotarpių ir t.t. Manau, kad privaloma daina – tikrai gera idėja. Tik gal kiek nustebau, kad tiek praeitais, tiek šiais metais, Dzūkiją atstovaujantiems solistams buvo skirtos dainos, nutolusios nuo Dzūkijos širdies (Varėnos rajono), o buvo iš Seinų, šįmet – iš Gervėčių. Kitavertus – įdomu pasigilinti ir į Dzūkijos pakraščių tradicinės muzikos savitumus.

Ar patys turėjote konkurso atlikėjus-favoritus? Ar jūsų nuomonė sutapo su komisijos sprendimu?

Konkurso komisija. Fotogr. Rūta Stonkienė

Eglė: Man vertinti yra gana sunku. Jei turėčiau teisę vertinti – turbūt būčiau komisijoje. Vieni žavėjo charizma, kiti vokaline technika, kitų labai gailėjau, kad jie tiek jaudinasi ir iš to streso pamiršta žodžius ar melodiją… Pastebėjau, kad šįmet dalyvių, kuriems per 30 metų, grupė buvo itin stipri. Deja, vaikų grupių beveik negirdėjau. Vis dėlto komisija savo sprendimais nėkart nenustebino – viskas atrodė verta ir teisinga. Na, nepatikėjau, kai paskelbė mano vertinimą, bet dabar jau priėmiau ir patikėjau. Apskritai, kiekvienam dalyviui lipant į sceną, džiaugiausi iš visos širdies jų ryžtu dalyvauti, jų meile ir pagarba tradicijai. Laikiau kumščius už kiekvieną. Tiesa, mano amžiaus grupėje dalyvavo ir draugė Rūta Vyšniauskienė, kuria, nors ir neįvertinta prizine vieta, aš iki šiol be galo didžiuojuosi, nes žinodama, kaip ji dainavo prieš pasiruošimą konkursui, ir kaip sudainavo scenoje, mačiau, kaip jos tradicinio dainavimo galimybės išaugo bent tris kartus. Ši mergina padarė labai daug ir smarkiai patobulėjo. Tokia pažanga ir nutinka būtent konkurso egzistavimo ir dainuojančiojo priimto sprendimo dalyvauti dėka. Tad ji yra mano herojė ir nugalėtoja savo pačios galimybių ribose. Manau, buvo tokių ir daugiau, bet nepažinodama ir negirdėjusi jų dainavimo prieš ir po, negaliu vertinti kitų pažangos prasme.

Rokas: Na, o mano favoritės buvo Eglė Česnakavičiūtė ir Saulė Miškinytė – jos ir buvo apdovanotos savo amžiaus grupėse. Komisija man tikrai pasirodė kompetentinga.

Ko palinkėtumėt konkurso organizatoriams, būsimiems dalyviams?

Festivalio-konkurso linksmybės su grupe “Robaksai”. Fotogr. Rūta Stonkienė

Rokas: Linkiu tęsti šį festivalį. Ir gal net labiau akcentuoti, kad tai, visgi, festivalis, o ne konkursas, išties kurti jaukią šventę. Šventę, kurioje džiaugiamės turtinga savo krašto dainavimo tradicija ir dalinamės ja vieni su kitais.

Eglė: Pirmiausia, būsimiems dalyviams palinkėčiau nebijoti ir dalyvauti! Taip, taip! Išsikelti sau asmeninį tikslą, kuris būtų ne „užimti prizinę vietą“, bet nuspręsti, ką norėtum išmokti ar patobulinti šiame kelyje iki konkurso. Labai linkiu dainuojamų dainų įrašų paklausyti nuolat – ne tik pačioje pradžioje besimokant. Bėgant savaitėms labai lengva nuo jo nuklysti. Varijuoti tradicijos rėme – puiku, tačiau reikėtų nepamiršti ir originalių melodijų ir vingių.

Tiesa, gal reikėtų paminėti (užbėgant įvykiams už akių), kad tiek 2018 m., tiek šįmet teko išgirsti ir ypač didelių pastangų identiškai atkartoti traškančiame įraše girdėtą balsą. Toks kopijavimas šiek tiek juokina – juk negali jaunas vaikinas pavirsti sena kaimo moteriške su visomis jos fizinėmis balso savybėmis! Čia ir yra didžiausias iššūkis – iš to senovės įrašo pasiimti tik tam kraštui būdingą stilių, o ne imituoti patį pateikėją, jo dūsavimus ir t.t. Reikėtų paklausyti daugiau artimose apylinkėse darytų įrašų, kad „pagauti“ to krašto subtilybių ir nusistovėjusių muzikinių tradicijų aspektus.

Bandra konkurso dalyvių nuotrauka. Fotogr. Rūta Stonkienė

Dar galiu patarti iš savo patirties: kuomet jau pavyksta dainuoti kartu su įraše skambančiu žmogumi – išjunkite įrašą ir įsirašykite diktofonu tik save patį. Paklausykite savęs. Tada įrašo. Tada vėl savęs. Atraskite, ko dar trūksta.

O organizatoriams noriu iš visos širdies padėkoti už šį nuostabų darbą, kurį darote. Jūs verčiate visiškai naują puslapį Lietuvos folkloro pasaulyje. Ir aš jumis be galo džiaugiuosi. Linkiu išlikti tokiais kryptingais, reikliais ir entuziastingais dar ne vieną dešimtį metų. Tikiu, kad jūsų komanda greitu metu išaugs! Darote neišmatuojamai prasmingą darbą.

Dėkoju už pokalbį.

Informacija apie “Grįžulus”:
http://www.facebook.com/Grizulai
https://www.vgtulicejus.lt/grizulai/

Lietuvių dainuojamojo folkloro atlikėjų festivalio-konkurso “Grįžulai” 2019 rėmėjai ir draugai:
Pagrindinis rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba
VGTU inžinerijos licėjus
Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjunga
Žurnalas “Būdas”
Lietuvos muzikos ir teatro akademija
Vilniaus etninės kultūros centras
Lietuvių literatūros ir tautosakos insitutas
Įmonė “Etnodizainas”
Asociacija “Suoka”
Įmonė “Romnesa”

Apie dainuojamojo folkloro atlikėjų festivalio-konkurso „Grįžulai“ specifiką pasakoja renginio organizatorės

, ,

2019 m. lapkričio 30 d., VGTU inžinerijos licėjuje (Antakalnio g. 120, Vilnius) vyks jau 2-asis respublikinis lietuvių dainuojamojo folkloro atlikėjų festivalis-konkursas „Grįžulai“. Tai išskirtinis renginys, siekiantis sujungti ir kartu tobulėti įvairių kartų, profesijų, patirčių folkloro atlikėjus. „Grįžulų“ misija – skatinti dainuojamojo folkloro atlikimo tradiciškumą. Pagrindiniai vertinimo kriterijai – tarmės, melodijos, ritmikos, ornamentikos, vokalinės technikos išlaikymas bei emocinis perteikimas.

Apie festivalio-konkurso idėją, tikslus, bei ateities planus pasakoja renginio iniciatorės ir organizatorės, jaunos etnomuzikologės Goda Kovalenkienė ir Vera Venckūnaitė-Čepulienė.

Kuo ypatingas šis renginys?

Goda: Na, pirmiausiai – tai vienintelis tradicinio dainavimo konkursas, skirtas ne tik moksleivių auditorijai, bet ir studentams, suaugusiems, senjorams. Renginyje gali pasirodyti įvairaus amžiaus atlikėjai, dalyviai gali mokytis, palaikyti vieni kitus. Antra – renginyje siekiame kuo objektyvesnio vertinimo (nors ir atrodytų, kad tai sunkiai įmanoma). Esame nustačiusios griežtus vertinimo kriterijus, komisija turi  surašyti balus pagal tuos kriterijus, ir laimėtojai išrenkami susumavus tuos balus.  Stengiamės, kad vertinimui įtakos neturėtų išankstinės nuostatos, nepagrįstos priežastys. Taip pat konkurse negali dalyvauti komisijos narių ir organizatorių artimieji bei mokiniai. Manau,  kad tai kuria pasitikėjimą konkurso vertinimo sistema. Trečia – skatiname dainavimo mokymąsi iš autentiškų, archyvinių garso įrašų.  Tai skatina ne tik išmokti ir atlikti tekstą bei melodiją, bet pajusti pačią dainos dvasią, ritminį ir melodinį laisvumą, pagražinimus – tokius dalykus, kuriuos tikrai ne visada galima užrašyti natomis. Ketvirta – konkurso dalyviai atlieka vieną savo pasirinktą ir vieną privalomą dainą iš to paties etnografinio regiono. Tai irgi yra gana neįprasta praktika, dėl kurios sulaukiame ir kritikos. Tačiau norime, kad tą pačią dainą atlikėjas išgirstų iš kelių skirtingų dalyvių, įsiklausytų į skirtingas interpretacijas, patirtų tyrinėjimo ir atradimo jausmą. Jokiu būdu neskatiname įrašo mėgdžiojimo ar kopijavimo. Priešingai – tiek mes, kaip organizatorės, tiek komisijos nariai labiausiai vertina unikalų kiekvieno žmogaus dainos išjautimą. Na, ir penkta – labai norime, kad kiekvienas dalyvis ką nors išsineštų po šio konkurso. Tiek tiesiogine prasme, tiek perkeltine. Mums be galo džiugu, kad konkursas sulaukė didelio populiarumo: šiemet net negalėjome pakviesti visų norinčių dalyvauti – tiesiog nebūtume suspėję per vieną dieną visų išgirsti. Kiekvienas dalyvis įdeda daug darbo ir pastangų, todėl mes ieškome įvairių būdų, kaip bent simboliškai kiekvieną iš jų apdovanoti.

Kaip kilo mintis organizuoti „Grįžulus“? Ką jums pačioms reiškia toks festivalis?

Goda: Idėja kilo prieš kelis metus. Su Vera pasvajodavome apie tokį renginį, kuriame pačios norėtume dalyvauti – tokiu požiūriu vadovaujamės ir jį organizuodamos. Pagrindinį postūmį suteikė VGTU inžinerijos licėjus, kai jo vadovams išsakyta mintis apie konkursą buvo sutikta labai palankiai – jau nebebuvo kur trauktis.  Man asmeniškai – tai organizacinių, vadybinių, komunikacinių įgūdžių tobulinimas, profesinis tobulėjimas (lyginu savo vertinimus su komisijos narių rezultatais, svarstau, ką ir kaip supratau kitaip).  Taip pat naujos pažintys, bendradarbiavimas, partnerystė.
Vera: Iš tiesų, atrodo, kad Lietuvoje labai trūksta tokio pobūdžio renginių. Vaikystėje dalyvavau jaunųjų folkloro atlikėjų konkurse „Tramtatulis“, jis man suteikė labai didelį postūmį, iš dalies apibrėžė ir mano dabartinę veiklą. Labai norėjosi, kad tas noras tobulėti, semtis patirties iš kitų neužgestų ir ne tik moksleiviai turėtų galimybę dalyvauti tokio formato renginiuose. Man taip pat labai svarbi „Grįžulų“ skleidžiama idėja apie pirminės tradicijos, autentiško folkloro pažinimą. Labai norisi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie įvairių, nors kartais ir labai lokalių, tradicijų panašumus ir skirtumus, ieškotų įvairumo tiek folklore, tiek savyje, plėstų savo balso, požiūrio ribas.

Kokia komanda dirba organizuojant šį nemažą renginį?

Goda: Kai jau buvo nuspręsta pirmąjį konkursą organizuoti VGTU inžinerijos licėjuje, daugeliu klausimų konsultavo direktorė Regina Mikalauskienė, pavaduotoja inžineriniam ugdymui Lina Bagdžiūnaitė – Litvinaitienė ir pavaduotoja neformaliam ugdymui Ernesta Smalinskė. Licėjaus komanda taip pat kūrė ir  internetinį puslapį, rūpinosi renginio filmavimu, dovanomis, padėkomis ir daugeliu kitų dalykų. Esame dėkingos  licėjui ir už suteiktą pastogę, ir už  žmogišką pagalbą.
Vera: Šiais metais mūsų pagrindinis rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba. Gautas finansavimas labai palengvino renginio organizavimą, bet taip pat ir suteikė daugiau atsakomybių, kadangi jaučiame, kad renginys jau svarbus ne vien tik mums – jis po truputį tampa savotišku reiškiniu. Jau nuo praeitų metų bendradarbiaujame ir su įvariomis mokslo, kultūros įstaigomis, kurių atstovai ne tik pataria ir palaiko, bet ir suteikia nemažą materialinę pagalbą – steigia dovanas konkurso dalyviams. Esame labai dėkingos už bendradarbiavimą Lietuvos etninės kultūros ugdytojų asociacijai, Vilniaus etninės kultūros centrui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijai, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui. Sulaukiame net ir privačių verslininkų paramos – šiais metais suvenyrais dalyviams rūpinasi įmonės „Etnodizainas“, „Romnesa“, asociacija „Suoka“.  Taip pat visuomet konsultuojamės su konkurso komisijos nariais. Be šių puikių rėmėjų pagalbos kažin ar galėtume džiaugtis renginiu.

Renginys vyks jau 2-ą kartą. Ar auga susidomėjimas juo? Kuo šiųmetis renginys skiris nuo 1-ojo festivalio-konkurso?

Goda: Drąsiai galime teigti, kad susidomėjimas konkursu tik didėja. Praeitais metais  daug dirbome kalbindamos įvairius pažįstamus dalyvauti konkurse, drąsinome, pasakojome… išsiuntinėjome begales asmeninių žinučių. Šiais metais  to daryti jau nebereikėjo. Išsiuntėme kvietimą registracijai ir jai besibaigiant jau buvo viršytas mūsų nusistatytas maksimalus dalyvių skaičius. Norėtume išplėsti festivalį, bet tam reiktų ir didesnių finansų, ir  didesnės komandos. Dabar  beveik visus organizacinius darbus atliekame dviese, greta savo pagrindinių darbų. Beje, šiais metais turėjome galimybę surengti ir meistriškumo kursus konkurso dalyviams bei juos rengiantiems pedagogams.  Mokymų dalyviai labai teigiamai atsiliepė apie seminarą, tad mes jau planuojame, ką ir kaip daryti kitais metais.
Vera: Norisi, kad “Grįžulai” netaptų vien koncertiniu renginiu. Visąlaik akcentuojame, kad čia siekiame vieni iš kitų mokytis, tobulėti, sužinoti kažką naujo. Todėl ir meistriškumo kursai buvo gana svarbi renginio dalis, kurią šiais metais  pavyko įgyvendinti. Na, o pati renginio struktūra išlieka panaši – tik dalyvių skaičius įvairiose amžiaus grupėse šiemet išaugo.

Konkurso dalyvius vertins garbi komisija – žymūs lietuvių folkloro tyrinėtojai ir mokytojai, etnomuzikologai prof. dr. Rytis Ambrazevičius, Varsa Liutkutė-Zakarienė, taip pat garbės viešnia iš Ukrainos – doc. dr. Iryna Klymenko. Kaip manote, kaip dėl to jaučiasi patys folkloro atlikėjai – ar vertinimas netrukdys atsiskleisti tradicijos savitumams?

Goda: Kalbėdamasi su daugeliu žmonių ir pasakodama apie konkurso idėjas, dažnai susiduriu su nuomone, kad folkloras neskirtas konkursams ir vertinimui. Tačiau aš manau, kad viskas priklauso nuo požiūrio: juk A. Juška, vienas pirmųjų lietuvių tautosakininkų, dar prieš pusantro šimto metų suorganizavo dainų karalienės konkursą, siekdamas užrašyti kuo daugiau dainų.  O mūsų tikslas – populiarinti  suasmenintą  santykį su daina, siekti, kad besimokydamas šiuolaikinis žmogus išgirstų kaip tradicinė daina buvo atliekama kaimo žmogaus. Ir tuomet išgyventų savo istoriją.
Vera: Turbūt žmogus net norėdamas negalėtų pabėgti nuo savo kritinės prigimties – juk nuolat save vertiname kitų kontekste, lyginamės. Tik gal dažnai bijome tai pripažinti, ypač tokioje jautrioje sferoje kaip folkloras. Manau, kad pasirodymas konkurse folkloro atlikėją tarsi mobilizuoja – jis pradeda daug kruopščiau ruoštis, gilintis, domėtis, ieško įvairesnių dainos mokymosi ir pajautimo būdų. Tad iš tiesų komisija, vertinimas, čia niekuo dėti – patys dainininkai kuria požiūrį į save ir savo pasirodymą. O komisija – nepaprastai šilti ir nuoširdūs žmonės, kurie, net ir būdami profesionalai, manau, sugeba sukurti jaukią atmosferą tiek klausytojams, tiek atlikėjams.

Konkurse dalyvaujantys dainininkai pasirenka atstovauti tam tikrą etnografinį regioną bei turi atlikti privalomą dainą. Toks organizacinis sprendimas gana netikėtas folkloro renginių kontekste. Kaip, kas ir kodėl parenka privalomas konkurso dainas?

Vera: Kaip Goda jau anksčiau minėjo, šiuo klausimu sulaukiame nemažai kritikos. Bet dar pačioje pradžioje kurdamos konkurso konceptą, bandėme remtis kitų stilių muzikos konkursais – juk privalomas kūrinys yra įprasta praktika daugelyje jų. Be to, kaip minėjome, mums labai svarbu, kad konkurse viskas būtų kuo objektyviau – privalomos dainos interpretacijų lyginimas padeda daug lengviau įvertinti dalyvius. Tas dainas renkame mes pačios. Stengiamės atsižvelgti į regionų stilistikas bei parinkti kiek galima tipiškesnius pavyzdžius, o kartais norime tiesiog supažindinti dalyvius su populiarių tradicinių dainų originalais. Taip pat konslutuojamės su konkurso komisija, kuri pataria etnomuzikologiniais klausimais.

Festivalis-konkursas vyksta Vilniuje. Ar noriai jame dalyvauja atlikėjai iš kitų miestų ir miestelių? Kokio regiono atstovų šiais metais bus daugiausia?

Vera: Turbūt didžiausią dalyvių dalį vis dar sudaro vilniečiai. Tačiau informaciją apie festivalį-konkursą stengiamės platinti visoje Lietuvoje, todėl sulaukiame dalyvių iš įvairių miestų – šiemet turime nemažai dalyvių iš Kauno ir jo apskrities, Utenos, Kėdainių, Varėnos, Molėtų, Varnių, Palangos. Labai norime mažinti atskirtį tarp didžiųjų miestų ir regionų, tad tikimės, kad ateityje sulauksime vis daugiau dalyvių iš įvairių Lietuvos kraštų. Na, o populiariausias atstovaujamas etnografinis regionas – Dzūkija. Dzūkų dainų mėgėjai sudaro didžiąją dalį visų konkursantų. Kiek mažiau turime aukštaičių ir, deja, vos po kelis Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos atstovus. Tad labai kviečiame visus suvalkiečius, žemaičius ir mažlietuvius ginti savo krašto garbę – labai norime išgirsti kuo įvairesnių dainų konkursinėje programoje.

„Grįžulai“ skirti dainuojamajai tradicijai puoselėti. Ar ateityje planuojama pakviesti ir kitų folkloro rūšių atstovus (muzikantus, pasakorius, šokėjus ir kt.)? Kokią matote festivalio-konkurso ateitį?

Vera: Tai labai sudėtingas klausimas. Žinoma, kad kažkiek pasvajojame apie konkurso išsiplėtimą, bet kol kas sunku vertinti tiek savo galimybes organizuojant, tiek galimų komisijos narių ar meistriškumo kursų mokytojų galimybes mokant tokio įvairaus folkloro. Pasikartosiu, kad folkloro konkursų Lietuvoje trūksta, o ypač tokių, kurie skatintų tobulėti ne tik moksleivius. Kol kas stengiamės kuo kokybiškiau atlikti tą darbą, kurį užsibrėžėme – lietuvių dainuojamosios tradicijos populiarinimą.
Goda: Kalbant apie užsibrėžtus tikslus – netgi turime minčių padaryti tiesioginį, automatizuotą vertinimą, kad paskui išvengtume komisijos diskusijų, nuomonių kitimo. Turėjome mintį užkoduoti vardus ir pavardes, ar neskelbti ruošiančių vadovų pavardžių. Galbūt tai įgyvendinsime ateityje.
Vera: Kol kas labai džiaugiamės vykstančiu renginiu ir tikimės jį tobulinti, pritraukiant vis daugiau dalyvių ir klausytojų, plečiant jų požiūrį.

Daugiau informacijos apie renginį:
https://www.vgtulicejus.lt/grizulai/
www.facebook.com/grizulai

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Žinomiausia sutartinių tyrinėtoja: sutartinės – ir ekologiško gyvenimo pagrindas

, ,

DAIVA VYČINIENĖ – žymiausia sutartinių tyrinėtoja, kurios dėka šios daugiabalsės giesmės ne tik žinomos visame pasaulyje, bet ir įtrauktos į UNESCO nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą. Daugeliu premijų apdovanota mokslininkė šiais metais pelnė ir garbingą Lietuvos muzikologijos premiją už monografiją „Sutartinių audos“.

Teoretikė ir praktikė D. Vyčinienė taip pat vadovauja sutartinių atlikėjų grupei „Trys keturiose“, su kuria nuolat rengia tradicinę ir šiuolaikinę muziką jungiančius projektus Lietuvoje ir užsienyje.

Ši grupė pradėjo liepos 21–27 d. vykusius pirmuosius Lietuvoje tradicinio dainavimo kursus, o pati mokslininkė skaitė pranešimą „Sutartinių atlikimo tradicijos: savitos artikuliacijos svarba“. Tai pirmieji tokio pobūdžio kursai Lietuvoje, kurių pagrindinė tema – Baltijos šalių folkloras. Įvairiapusė kursų programa pakvietė gilintis į lietuvių, latvių, estų, serbų ir ukrainiečių dainavimo tradicijas, taip pat supažindino su tradiciniais šokiais, amatais, o vakaro renginių metu leido patirti tiek autentišką, tiek šiuolaikiškai interpretuotą folklorą.

Kviečiame prisiminti prof. habil. dr. D. Vyčinienė mintis apie savo patirtis gilinantis į sutartinių pasaulį, tradicijai kylančius pavojus ir sutartinių atlikimo meistrystę.

Papasakokite, kaip pati atradote sutartines. Kuo jus jos sudomino?

Tai buvo labai ilgas kelias. Nepasakyčiau, kad atradus man jos paliko didžiulį įspūdį, iškart pradėjau jomis domėtis. Dar vaikystėje tėvai buvo nusivedę į Povilo Mataičio Lietuvių folkloro teatro pasirodymą, kuris laikomas sutartinių atgimimu, bet pamenu tik tam tikrus vaizdinius – baltai apsirengusios, tūpčiojančios, keistai dainuojančios moterys – kaip sapne prisimenu.

Jau mokantis konservatorijoje (dabar – LMTA) dėstytoja Laima Burkšaitienė paklausė, ar nenorėčiau prisijungti prie buvusių VU folkloro ansamblio „Ratilio“ dalyvių, giedančių sutartines. Aš dar atsikalbinėjau, kad niekada nebandžiau, o ji man: „Klausą turi, folklorą myli, tai pirmyn.“

Su šia grupe buvo suplanuotas konkretus pasirodymas archeologės Rimutės Rimantienės paskaitoje, kurioje ji kalbėjo apie sutartinių garsažodžius, sąsajas su vandeniu, žuvimis, tad buvo labai įdomi paskaita. Mes joje buvome iliustruotojos, bet klausytojams labai patiko pasirodymas, ir nuvilnijo gandas, kad yra tokia gerai giedančių merginų grupė.

Taigi kai Lietuvoje viešėjo pasaulinio lygio archeologė Marija Gimbutienė, mūsų grupelės paprašė pristatyti jai sutartines, o mokslininkė liko labai patenkinta, kiekvienai paspaudė ranką: „Va, čia tai deivių kultūra.“ Tačiau visi šie prisiminimai jaunystėje man nebuvo jokie simboliniai ženklai, tik dabar apmąstant iškyla. O studijuojant rašyti apie sutartines paskatino dėstytoja – taip ir ėmiau darbuotis, nors nebuvo jokio staigaus entuziazmo.

Ėjau į archyvus, domėjausi, pastebėjau neatitikimų, kildavo nemažai klausimų. M. K. Čiurlionio menų mokyklos folkloro ansamblyje subūriau mažą giedotojų grupelę, kur išbandėme įvairius atlikimo būdus, nesimetriškas formas ir t. t. Begiedant jau vėliau pradėjome pastebėti dėsningumus, varijavimo galimybes. Mokėmės kaip muzikantės – iš natų, o apie įrašų klausymą net nepagalvojome, be to, ir pačių įrašų buvo neįmanoma gauti, jų kokybė buvo labai prasta. Štai toks buvo tas pirmas etapas.

Fotogr. Tomas Terekas

Galima drąsiai sakyti, kad esate žinomiausia pasaulyje sutartinių tyrinėtoja, pripažinimas pelnytas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, jūsų dėka sutartinės įtrauktos į UNESCO sąrašą. Ką Jums reiškia toks pripažinimas kaip mokslininkei ir kokią tai įtaką daro sutartinėms, jų tradicijai?

Kai sutartines paskelbė UNESCO garbingo sąrašo objektu, iš karto pasipylė įvairiausi interviu radijuje, televizijoje, spaudoje. Aš jau tada pradėjau nuogąstauti, kad šitaip populiarinant jos gali tapti nuvalkiotu produktu, suvenyrine preke, kuri bet kaip visur kišama, brukama, panašiai kaip nutiko su gintaru. Tad kartu su džiaugsmu ir euforija kilo atsakomybės jausmas.

Į mane dabar žiūri kaip į kažkokį vedlį, laukia mano įžvalgų. Tai labai sudėtinga, nes, viena vertus, įvairūs folkloro procesai yra sunkiai suvaldomi, teka tarsi savaime. Dabar galima matyti įvairių vėjų, pavyzdžiui, sutartinių giedojimas dideliais būriais – matau čia daug pavojų. Tokia tradicija nėra neįmanoma – žmonės įsilieja į bendrą būrį, priimami visi, nepriklausomai nuo jų klausos ir kitų gebėjimų, jie tampa vieninga jėga, patys jaučiasi tos tradicijos puoselėtojais, išlaikytojais, ir tas giedojimas kartu turi jėgos.

Kita vertus, ši populiarėjanti tendencija užgožia tradicinį giedojimą mažomis grupelėmis, aš bijau, kad ilgainiui pastarasis variantas gali daug kam pasirodyti atgyvenęs, neįdomus. Taip pat dažnai sulaukiu pasipriešinimo dėl būgnų naudojimo, bandoma rasti patvirtinimų apie juos ir istoriniuose šaltiniuose, ir, be abejo, aš to negaliu uždrausti. Tačiau bandau parodyti ir kitą požiūrį – juk noras sutarti ir buvo pačių dainininkių siekiamybė. O būgnas, kuris dažniausiai yra mušamas net negiedančio žmogaus, yra pašalinis daiktas. Taip iškrypsta sutartinių esmė bandyti įsiklausyti į kiekvieną balsą atskirai, susiderinti bendrą skambesį, tempą, charakterį, o būgnas tampa tarsi dirigento lazdele, reguliuojančia iš šalies.

Bet man pačiai tenka renginius užbaigti ir bendru sutartinių ratu, tad pati jaučiu, kad, daugeliui žmonių nemokant tam tikrų sutartinių, atsiranda pavojus iškrypti iš ritmo, ir tada būgno jau tarsi norėtųsi. Į vyksmus bandau žiūrėti kaip į gyvą procesą ir čia pat reaguoti, kiek įmanoma kalbėtis su žmonėmis.

Patį sutartinių atlikimą galima paaiškinti keliais sakiniais ar tai yra ilgas procesas?

Aišku, tai ilgas procesas. Jei tik žodžiu pasakysi ir nieko nerodysi, nebandysi, nelabai ir paaiškės. Galima paaiškinti, kad reikia ypatingą balsą formuoti ar balsius užtęsti, kitus sutrumpinti. Bet jei praktiškai to nebandysi – nepavyks.

Dėstote LMTA, dirbate su studentais, vedate seminarus. Kokių atlikimo pokyčių, tendencijų, lyginant su archyviniuose įrašuose išlikusia tradicija, taip pat folklorinio judėjimo pradžia? Kas vyksta su tradicija ir kaip tai vertinate?

Fotogr. Tomas Terekas

Kai pati įsitraukiau į folklorinį gyvenimą 1980-aisiais, sutartines giedančių grupių buvo vos keliuose ansambliuose. Kai kurie iš jų tuomet giedojo visai paprastais balsais, kaip dainas, svarbu buvo dainuoti. Ir mano grupelė taip pat pradėjo. Pastaruoju metu pastebiu labai ryškų „popsinio“ dainavimo atspalvį kai kurių studenčių balsuose. Ir ta įtaka atsispindi ne tik balso tembre, bet ir tam tikruose pagražinimuose, netgi judesiuose. Su tuo tenka kovoti.

Smagu, kad po metų ar dvejų, jei žmogus sąmoningai dirba, tokie įpročiai išnyksta. Galima pastebėti, kad daugėja jaunų žmonių, kurie nori mokytis giedoti. Pastaruoju metu tenka daug darbuotis su teatro fakulteto studentais, kurie labai smalsiai žiūri į šį žanrą, klauso visų pastabų, labai stengiasi į jas atsižvelgti ir pasiekia puikius rezultatus.

Vieni labai sureikšmina sutartinių meditacinę pusę, atrodo, kad nėra nei šokamų, nei linksmų. Aš bent jau stengiuosi, kad koncertai taptų savotišku šiuolaikiniu muzikiniu ritualu. Dėlioju sutartines, kad galima būtų įsivaizduoti koncertą kaip tam tikrą visumą, vientisą, paveikią ir įtraukiančią dramaturgiją. Mūsų pasirodymuose, darbuose su kitų žanrų atlikėjais gausu sakralių, teatrališkų veiksmų, sustiprinančių ritualo įspūdį. Tai šiuolaikiniai muzikiniai ritualai, kurie yra visiškai kitokie nei tie, kuriuose kadaise galėjo skambėti sutartinės.

O kaip pati perimate tradiciją ir mokotės? Kiek keičiate tradiciją ir kiek įžvelgiate prasmės ją perimant?

Supratau, kad visiškai aklai kopijuoti archyvinius įrašus neverta, nes tai yra pernelyg skirtingas giedojimo būdas. Man klausantis autentiškų įrašų susidaro įspūdis, kad atsiduri beveik akmens amžiuje – tokia skirtinga artikuliacija, giedojimo būdas, garso klampumas, balsių svingavimas. Kažkaip net nesinori to atkartoti, imituoti, nes iš karto jaučiu, kad tai taptų parodija.

Grįžtant prie folklorinio judėjimo pradžios, Dailės akademijos folkloro ansamblis bandė atkartoti senovišką giedojimą. Bet būtent tos grupės giedojimas buvo toks hipertrofuotas, šiurkštus kaip šunų lojimas, ne ten buvo sudėlioti akcentai, buvo bandoma šiurkščiu tembru ir gerkliniu balsu tarsi imituoti sutartinių skambesį.

Prisimindama tą dainavimą priešinuosi, nenoriu taip daryti. Vis dėlto kai atsirado galimybė išgirsti archyvinius sutartinių įrašus, pastebėjau, kad galbūt vertėtų kai kurias sutartines šiek tiek persimokyti, pasigilinti į jas. Ypač svarbu įvaldyti krašto tarmę – jei esi ne aukštaitis, pastangos atrodo dirbtinės, o nuo tarmės labai priklauso tų garsų ilginimai, trumpinimai ir kt. Įrašų būtina klausyti, perprasti tam tikras taisykles, bet aklai kopijuoti gal ir nevertėtų.

Fotogr. Tomas Terekas

Ar su savo grupe jaučiatės esančios gyvosios tradicijos tęsėjos, ar matote save tik kaip šiuolaikinius žmones, besigilinančius į tam tikrą reiškinį?

Pati esu ir tyrėja, ir praktikė, todėl į viską žvelgiu iš kelių perspektyvų. Kartą koncertavome Vienoje, o kitą dieną skaičiau pranešimą, kuriame minėjau, kad sutartinė – jau išnykęs žanras, vyksta tik jo antrinis gaivinimas. Po šio pranešimo sulaukiau vieno prancūzų etnomuzikologų komentaro, kad juk būtent mes ir esame ta gyvoji tradicija.

Aš vis dėlto negaliu savo grupės laikyti visiška tąsa, nes mes tradiciją perimame naudodamos savo intelektą ir labai aiškiai suvokiame, ką darome, o tai nėra natūralus procesas perimant. Galbūt pagal skambesį priartėjame prie autentiškų giedotojų, tačiau jis jau kažkuo kitoks. Manau, tai neišvengiama, gyvename XXI a., pats žanras visiškai atitrūkęs nuo buities, švenčių. Mes bandome įsivaizduoti, kaip tai skambėjo, atkartoti scenoje, bet tai jau mūsų įsivaizdavimas, meninė rekonstrukcija, o ne tikras dalykas.

Kiek folkloro tęstinumas yra įmanomas šiuolaikiniam miesto žmogui ir ar būtinas apskritai?

Šių laikų žmogus bando savo gyvenime atrasti labai paprastų tikrų, natūralių dalykų. Daugelis grįžta prie natūralaus maisto, stengiasi sveikai gyventi, derinti fizinį ir dvasinį kūną. O tradicija ir yra susijusi su mūsų dvasiniu gyvenimu. Į sutartines, taip pat į kitus žanrus galima žiūrėti kaip į ekologiško gyvenimo pagrindą ar ieškoti atsakymų, bandant suvokti, kas tu esi, ieškant savo šaknų.

Miesto žmogui tie dalykai labai svarbūs, todėl, jei pavyksta užčiuopti archajiško reiškinio esmę ir jį pateikti kad ir itin šiuolaikiško meno kontekste, pasiekiamas labai stiprus rezultatas, tai patvirtina ir mūsų projektai. Manau, kad kuo labiau pavyksta parodyti archajiško meno gelmes, tuo tas kūrinys, jei jis jungia dvi skirtingas meno kryptis, tampa stipresnis, paveikesnis.

Fotogr. Tomas Terekas

Jau daug metų tyrinėjate sutartines. Ką jose vis dar atrandate?

Bandau nuo sutartinių atsitraukti, randu ir kitų rūpimų temų, kuriomis rašau straipsnius, vis patraukia naujos kryptys. Džiaugiuosi tarptautiniais polifonijos tyrėjų simpoziumais, kuriuose nuolat gauni naujos informacijos, atsiveria naujų tyrimo aspektų. Dėl tų konferencijų pradėjau tyrinėti sutartinių ryšius su ainų (Japonijos čiabuvių) polifonija arba Nuristano tradicija, taip pradėjau ieškoti universalijų, etnogenezės. Pats gyvenimas, bendravimas su įvairiais tyrinėtojais neleidžia atitolti. Šiemet pabandžiau tarsi apvainikuoti dabartinę patirtį ir išleidau knygą „Sutartinių audos“ (už ją 2019 m. gauta Lietuvos muzikologijos premija), bet jau berašant knygą kilo naujų idėjų, kurių nespėjau joje sudėlioti.

Tradicinio dainavimo kursai: http://traditionalsingingcourse.com