Folkloro grupė „Opka“ ieško sveiko balanso tarp juoko ir darbo
2023-ųjų metų pabaigoje susibūrusi ir pirmosiomis 2024-ųjų dienomis koncertine programa nustebinusi folkloro grupė „Opka“ – tai 6 merginų grupė, atliekanti Ukmergės krašto dainas. Beveik visos ansamblietės – etnomuzikologijos studentės, savo folklorinį kelią pradėjusios nuo šiuolaikinių liaudies dainų interpretacijų, o jau studijų metais susidomėjusios ir autentiškomis tradicinio dainavimo formomis.
Kviečiame skaityti interviu su kolektyvo vadove Aušrine Lasyte – apie grupės pradžią, santykį su Skuolių kaimo dainavimu, mokymosi metodus. O taip pat – žvilgtelėti į merginų repeticijų rutiną bei kaip jos mokosi mėgautis dainavimu. „Opka“ savo mintimis, patyrimais ir dainomis dalinsis ir kovo 27 d. Vilniuje, „Etnoerdvių“ svetainėje (Raitininkų g. 2-3). Kviečiame apsilankyti!
Papasakok, kaip, kada ir kodėl susibūrė jūsų grupė?
Susibūrėme „iš reikalo“. 2023 m. Etnomuzikologijos studijų metu turėjome atsiskaityti paskaitai „Folkloro ansamblio vadovo praktika“. Kadangi tuo metu buvau „užsikabliavusi“ skuoliškių dainavimu, ilgai galvoti ką veikti su vadovo praktika nereikėjo. Norėjosi daugiau bendro darbo su kitomis studentėmis, o taip pat ir tomis, su kuriomis man tiesiog linksma leisti laiką kartu. Tokia ir atranka. Turbūt visoms buvo įdomu išbandyti ką reiškia įsijausti į tik vienos pateikėjų grupės repertuarą.
Visos esate folklore jau pakankamai seniai. Kaip prasidėjo jūsų pažintis su liaudies daina?
Didžioji mūsų grupės dalis pirmą sąlytį su tradicine muziką turėjo per postfolklorą. Tai ir buvo pirmasis susižavėjimo skiepas. Tuo metu atrodė, kad archyvinis įrašas yra turbūt toliausiai nuo grožio nutolęs garsinis vienetas. Tačiau įvyko studijos, ausis ne tik priprato, bet ir susižavėjo. Išmokom, kad daug įdomiau dainos klausyt ir ją dainuoti, kai atsiranda daugiau jos atlikimo dėmenų – ne tik melodija ir tekstas. Tada patraukia ne tik daina, bet ir jos procesas.
Kuo išskirtinis jūsų atliekamas, Skuolių kaimo dainavimas? Kodėl pasirinkote dirbti būtent su juo?
Skuoliškėmis susidomėjau studijų metu rengdama pristatymą apie aukštaičių pateikėjas. Pačios dainos savo struktūra yra tikrai labai paprastos. Tačiau būtent dėl to galima lengviau pastebėti ir pasimėgauti kitais dainos elementais – pritarimo variantais (čia radome kelis įrašus, kuriuose pritariama aukštu balsu iš viršaus), tartimi, konkrečia melizmatika. Tačiau kas, bent mane, žavi labiausiai, tai, kad skuoliškės išsiskiria labai laisva energija ir lygiavertiškumu partijų atžvilgiu. Jos man sugriovė įvaizdį, kad aukštaitiškas atlikimas yra toks, kuriame pritariantieji negali trukdyti vedančiajam. Čia jos taip „trukdo“ viena kitai, kad susidaro labai marga faktūra, kuri ir tapo skuoliško skambėjimo vizitine kortele. Girdisi, kad jos paprasčiausiai linksminasi – tai ir yra mūsų siekis.
Su šio kaimo tradicija jau dirbate pusantrų metų. Ar keitėsi santykis su dainomis, dainavimu? Ar vis dar atrandate kažką naujo?
Perėjom daug etapų, kurių, manau, nereikia bijoti. Buvo ir labai įdomu, o, galiausiai, ir paprasčiausiai nusibodo. Tačiau tai irgi neblogas indikatorius, jog gali pasidžiaugti rezultatu – jei nusibodo, vadinasi, jau daina tapo pakankamai sava ir jos dainavimas nekelia streso. Tada mėgaujiesi tuo, kaip net ir po ilgesnės pertraukos jos dainuojasi savaime.
Kaip jūsų ansamblis mokosi dainų? Ko jose ieško ir ką atranda?
Dainas mokomės iš archyvinių įrašų, kurių, pasisekė, palyginus yra gan daug. Ieškome to stebuklingo „mygtuko“ kurį įjungus, dainavimas taptų toks smagus, kaip skuoliškių. Pamatėme, kad to siekti padeda įsigilinimas į tarmę, sąskambius ir melizmatiką. Tačiau ir tai neveiktų be atsipalaidavimo, sveiko balanso tarp juoko ir darbo. Daina, kaip ir žmogus, yra holistinis reiškinys.
Norime į folkloro scenos apyvartą įtraukti ir nerimtas dainas. Jos neatsipindi tos susikaupsios ir šventos žmogaus pusės, bet vis tiek atlieka svarbią funkciją – įlinksminti atmosferą.
Kas jums padeda mokytis skuoliškių dainavimo? Ar turite savo metodiką?
Tai ką darėme pernai, būtų stipru pavadinti metodika, nes pati nežinojau kaip ir ką daryti. Dainų melodijas ir pritariamuosius balsus su variantais ištranskribuoju prieš repeticijas. Kartu klausomės, aiškinamės, kas ką darys. Tačiau padariau didelę klaidą, kad melodijoms skyriau visą dėmesį, o tarmę palikau paskutinėms repeticijoms. Tikėjausi, kad bus lengva tiesiog pritaikyti, bet rezultate gaunasi, jog reikia viską persimokyti iš naujo. Dabar pirmiausia atsisėsčiau su filologe ir nepatingėčiau išsiaiškinti, kaip kurie žodžiai tariami (mat įrašuose kartais tarmė taip mėgsta pasislėpti). Tada ilgai su merginomis kalbėtume dainos tekstus tarmiškai, kad įsisėstų balsių formavimas, akcentai ir panašiai. Ir tik tada pareitume prie muzikinės dalies. Taip darėme su naujomis dainomis šį pusmetį – milijoną kartų lengviau ir efektyviau.
Kaip atrodo jūsų repeticijos?
Susirenkame vieną kartą į savaitę vakare, pasidarome arbatos. Visada kažkuri vėluojame, tai, belaukdamos, visos paliežuvaujam ir pasijuokiam. Tada, kai visos susirenka, dar truputėlį pabendraujam ir pasijuokiam. Pradedam repetuoti: kiek yra jėgų – prasidainuojam pratimų pagalba. Tuomet kimbam į darbą: klausomės įrašų, bandom įsisavinti tarmę, mokomės vieną dainą po kitos. Pradžios visada būna lėtesnės. Kiek spėjam per porą valandų, tiek spėjam. Anksčiau po kiekvienos repeticijos pasileisdavom 2010 metų pop muzikos ir išsišokdavom kartu. Dabar dažniausiai tiesiog iškrentam ant sofų ir dar paliežuvaujam.
Jei galėtum pakalbinti skuoliškes, ko jų pirmiausia paklaustum ir kodėl?
Pirmiausiai, tai nusifilmuočiau jų veidus, kaip jos dainuoja – kad būtų lengviau suprasti, kaip reikia formuoti burnos padėtį dainuojant. Tada paklausčiau, kas yra geras dainavimas, o kas yra nepavykęs. Nes dabar tik savo hipoteze remiu ansamblio tikslą ir kryptį, bet niekada nesužinosiu, ar ji teisinga.
Ar grupėje turite mėgstamiausią dainą? Jei taip – kuo ji išskirtinė?
Labiausiai patinka linksmiausios ir – kaip taisyklė – to paties melodinio tipo (III-II-V laipsniai). Jų metu lengviausia įsilinksminti, išsijudinti, o susikaupti sunkiausia, gal todėl ir „kabliuoja“.
Ar galėtum pasakyti, kad „Opka“ su liaudies daina dirba kitaip, nei dauguma folkloro grupių Lietuvoje? Ar aplinkiniai tai pastebi, ar supranta, ar palaiko jus?
Na, kai pasako, kad skambam ne kaip merginos, o bobutės, tai čia didžiausias komplimentas. Tai gal kažkoks skirtumas ir yra – aš jau objektyviai nebegaliu nuspręsti. O dirbam turbūt irgi kitaip, nes dirbam siaurai ir koncentruotai, nesiekdamos įvairovės. Dėl to reikia ir didelių pertraukų. Realybėje nėra taip, kad tiesiog susitinkam padainuoti Skuolių dainų savo malonumui – turbūt jau per stipri asociacija su darbu ir viskuo, ko dar nespėjai išmokti. Tačiau labai smagu matyti, jei tos dainos jau ir kitur nukeliauja ir yra dainuojamos, reiškias – sėkmingai atgaivinom.
„Opkos“ dainavimu galite pasigėrėti Vilniaus etninės kultūros centro kuriamame cikle „Folkloro dažniai“.
Iki pasimatymo renginyje: Apie folkloro „zulinimą“ | Susitikimai ETNOERDVĖSE!