Žinomiausia sutartinių tyrinėtoja: sutartinės – ir ekologiško gyvenimo pagrindas

, ,

DAIVA VYČINIENĖ – žymiausia sutartinių tyrinėtoja, kurios dėka šios daugiabalsės giesmės ne tik žinomos visame pasaulyje, bet ir įtrauktos į UNESCO nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą. Daugeliu premijų apdovanota mokslininkė šiais metais pelnė ir garbingą Lietuvos muzikologijos premiją už monografiją „Sutartinių audos“.

Teoretikė ir praktikė D. Vyčinienė taip pat vadovauja sutartinių atlikėjų grupei „Trys keturiose“, su kuria nuolat rengia tradicinę ir šiuolaikinę muziką jungiančius projektus Lietuvoje ir užsienyje.

Ši grupė pradėjo liepos 21–27 d. vykusius pirmuosius Lietuvoje tradicinio dainavimo kursus, o pati mokslininkė skaitė pranešimą „Sutartinių atlikimo tradicijos: savitos artikuliacijos svarba“. Tai pirmieji tokio pobūdžio kursai Lietuvoje, kurių pagrindinė tema – Baltijos šalių folkloras. Įvairiapusė kursų programa pakvietė gilintis į lietuvių, latvių, estų, serbų ir ukrainiečių dainavimo tradicijas, taip pat supažindino su tradiciniais šokiais, amatais, o vakaro renginių metu leido patirti tiek autentišką, tiek šiuolaikiškai interpretuotą folklorą.

Kviečiame prisiminti prof. habil. dr. D. Vyčinienė mintis apie savo patirtis gilinantis į sutartinių pasaulį, tradicijai kylančius pavojus ir sutartinių atlikimo meistrystę.

Papasakokite, kaip pati atradote sutartines. Kuo jus jos sudomino?

Tai buvo labai ilgas kelias. Nepasakyčiau, kad atradus man jos paliko didžiulį įspūdį, iškart pradėjau jomis domėtis. Dar vaikystėje tėvai buvo nusivedę į Povilo Mataičio Lietuvių folkloro teatro pasirodymą, kuris laikomas sutartinių atgimimu, bet pamenu tik tam tikrus vaizdinius – baltai apsirengusios, tūpčiojančios, keistai dainuojančios moterys – kaip sapne prisimenu.

Jau mokantis konservatorijoje (dabar – LMTA) dėstytoja Laima Burkšaitienė paklausė, ar nenorėčiau prisijungti prie buvusių VU folkloro ansamblio „Ratilio“ dalyvių, giedančių sutartines. Aš dar atsikalbinėjau, kad niekada nebandžiau, o ji man: „Klausą turi, folklorą myli, tai pirmyn.“

Su šia grupe buvo suplanuotas konkretus pasirodymas archeologės Rimutės Rimantienės paskaitoje, kurioje ji kalbėjo apie sutartinių garsažodžius, sąsajas su vandeniu, žuvimis, tad buvo labai įdomi paskaita. Mes joje buvome iliustruotojos, bet klausytojams labai patiko pasirodymas, ir nuvilnijo gandas, kad yra tokia gerai giedančių merginų grupė.

Taigi kai Lietuvoje viešėjo pasaulinio lygio archeologė Marija Gimbutienė, mūsų grupelės paprašė pristatyti jai sutartines, o mokslininkė liko labai patenkinta, kiekvienai paspaudė ranką: „Va, čia tai deivių kultūra.“ Tačiau visi šie prisiminimai jaunystėje man nebuvo jokie simboliniai ženklai, tik dabar apmąstant iškyla. O studijuojant rašyti apie sutartines paskatino dėstytoja – taip ir ėmiau darbuotis, nors nebuvo jokio staigaus entuziazmo.

Ėjau į archyvus, domėjausi, pastebėjau neatitikimų, kildavo nemažai klausimų. M. K. Čiurlionio menų mokyklos folkloro ansamblyje subūriau mažą giedotojų grupelę, kur išbandėme įvairius atlikimo būdus, nesimetriškas formas ir t. t. Begiedant jau vėliau pradėjome pastebėti dėsningumus, varijavimo galimybes. Mokėmės kaip muzikantės – iš natų, o apie įrašų klausymą net nepagalvojome, be to, ir pačių įrašų buvo neįmanoma gauti, jų kokybė buvo labai prasta. Štai toks buvo tas pirmas etapas.

Fotogr. Tomas Terekas

Galima drąsiai sakyti, kad esate žinomiausia pasaulyje sutartinių tyrinėtoja, pripažinimas pelnytas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, jūsų dėka sutartinės įtrauktos į UNESCO sąrašą. Ką Jums reiškia toks pripažinimas kaip mokslininkei ir kokią tai įtaką daro sutartinėms, jų tradicijai?

Kai sutartines paskelbė UNESCO garbingo sąrašo objektu, iš karto pasipylė įvairiausi interviu radijuje, televizijoje, spaudoje. Aš jau tada pradėjau nuogąstauti, kad šitaip populiarinant jos gali tapti nuvalkiotu produktu, suvenyrine preke, kuri bet kaip visur kišama, brukama, panašiai kaip nutiko su gintaru. Tad kartu su džiaugsmu ir euforija kilo atsakomybės jausmas.

Į mane dabar žiūri kaip į kažkokį vedlį, laukia mano įžvalgų. Tai labai sudėtinga, nes, viena vertus, įvairūs folkloro procesai yra sunkiai suvaldomi, teka tarsi savaime. Dabar galima matyti įvairių vėjų, pavyzdžiui, sutartinių giedojimas dideliais būriais – matau čia daug pavojų. Tokia tradicija nėra neįmanoma – žmonės įsilieja į bendrą būrį, priimami visi, nepriklausomai nuo jų klausos ir kitų gebėjimų, jie tampa vieninga jėga, patys jaučiasi tos tradicijos puoselėtojais, išlaikytojais, ir tas giedojimas kartu turi jėgos.

Kita vertus, ši populiarėjanti tendencija užgožia tradicinį giedojimą mažomis grupelėmis, aš bijau, kad ilgainiui pastarasis variantas gali daug kam pasirodyti atgyvenęs, neįdomus. Taip pat dažnai sulaukiu pasipriešinimo dėl būgnų naudojimo, bandoma rasti patvirtinimų apie juos ir istoriniuose šaltiniuose, ir, be abejo, aš to negaliu uždrausti. Tačiau bandau parodyti ir kitą požiūrį – juk noras sutarti ir buvo pačių dainininkių siekiamybė. O būgnas, kuris dažniausiai yra mušamas net negiedančio žmogaus, yra pašalinis daiktas. Taip iškrypsta sutartinių esmė bandyti įsiklausyti į kiekvieną balsą atskirai, susiderinti bendrą skambesį, tempą, charakterį, o būgnas tampa tarsi dirigento lazdele, reguliuojančia iš šalies.

Bet man pačiai tenka renginius užbaigti ir bendru sutartinių ratu, tad pati jaučiu, kad, daugeliui žmonių nemokant tam tikrų sutartinių, atsiranda pavojus iškrypti iš ritmo, ir tada būgno jau tarsi norėtųsi. Į vyksmus bandau žiūrėti kaip į gyvą procesą ir čia pat reaguoti, kiek įmanoma kalbėtis su žmonėmis.

Patį sutartinių atlikimą galima paaiškinti keliais sakiniais ar tai yra ilgas procesas?

Aišku, tai ilgas procesas. Jei tik žodžiu pasakysi ir nieko nerodysi, nebandysi, nelabai ir paaiškės. Galima paaiškinti, kad reikia ypatingą balsą formuoti ar balsius užtęsti, kitus sutrumpinti. Bet jei praktiškai to nebandysi – nepavyks.

Dėstote LMTA, dirbate su studentais, vedate seminarus. Kokių atlikimo pokyčių, tendencijų, lyginant su archyviniuose įrašuose išlikusia tradicija, taip pat folklorinio judėjimo pradžia? Kas vyksta su tradicija ir kaip tai vertinate?

Fotogr. Tomas Terekas

Kai pati įsitraukiau į folklorinį gyvenimą 1980-aisiais, sutartines giedančių grupių buvo vos keliuose ansambliuose. Kai kurie iš jų tuomet giedojo visai paprastais balsais, kaip dainas, svarbu buvo dainuoti. Ir mano grupelė taip pat pradėjo. Pastaruoju metu pastebiu labai ryškų „popsinio“ dainavimo atspalvį kai kurių studenčių balsuose. Ir ta įtaka atsispindi ne tik balso tembre, bet ir tam tikruose pagražinimuose, netgi judesiuose. Su tuo tenka kovoti.

Smagu, kad po metų ar dvejų, jei žmogus sąmoningai dirba, tokie įpročiai išnyksta. Galima pastebėti, kad daugėja jaunų žmonių, kurie nori mokytis giedoti. Pastaruoju metu tenka daug darbuotis su teatro fakulteto studentais, kurie labai smalsiai žiūri į šį žanrą, klauso visų pastabų, labai stengiasi į jas atsižvelgti ir pasiekia puikius rezultatus.

Vieni labai sureikšmina sutartinių meditacinę pusę, atrodo, kad nėra nei šokamų, nei linksmų. Aš bent jau stengiuosi, kad koncertai taptų savotišku šiuolaikiniu muzikiniu ritualu. Dėlioju sutartines, kad galima būtų įsivaizduoti koncertą kaip tam tikrą visumą, vientisą, paveikią ir įtraukiančią dramaturgiją. Mūsų pasirodymuose, darbuose su kitų žanrų atlikėjais gausu sakralių, teatrališkų veiksmų, sustiprinančių ritualo įspūdį. Tai šiuolaikiniai muzikiniai ritualai, kurie yra visiškai kitokie nei tie, kuriuose kadaise galėjo skambėti sutartinės.

O kaip pati perimate tradiciją ir mokotės? Kiek keičiate tradiciją ir kiek įžvelgiate prasmės ją perimant?

Supratau, kad visiškai aklai kopijuoti archyvinius įrašus neverta, nes tai yra pernelyg skirtingas giedojimo būdas. Man klausantis autentiškų įrašų susidaro įspūdis, kad atsiduri beveik akmens amžiuje – tokia skirtinga artikuliacija, giedojimo būdas, garso klampumas, balsių svingavimas. Kažkaip net nesinori to atkartoti, imituoti, nes iš karto jaučiu, kad tai taptų parodija.

Grįžtant prie folklorinio judėjimo pradžios, Dailės akademijos folkloro ansamblis bandė atkartoti senovišką giedojimą. Bet būtent tos grupės giedojimas buvo toks hipertrofuotas, šiurkštus kaip šunų lojimas, ne ten buvo sudėlioti akcentai, buvo bandoma šiurkščiu tembru ir gerkliniu balsu tarsi imituoti sutartinių skambesį.

Prisimindama tą dainavimą priešinuosi, nenoriu taip daryti. Vis dėlto kai atsirado galimybė išgirsti archyvinius sutartinių įrašus, pastebėjau, kad galbūt vertėtų kai kurias sutartines šiek tiek persimokyti, pasigilinti į jas. Ypač svarbu įvaldyti krašto tarmę – jei esi ne aukštaitis, pastangos atrodo dirbtinės, o nuo tarmės labai priklauso tų garsų ilginimai, trumpinimai ir kt. Įrašų būtina klausyti, perprasti tam tikras taisykles, bet aklai kopijuoti gal ir nevertėtų.

Fotogr. Tomas Terekas

Ar su savo grupe jaučiatės esančios gyvosios tradicijos tęsėjos, ar matote save tik kaip šiuolaikinius žmones, besigilinančius į tam tikrą reiškinį?

Pati esu ir tyrėja, ir praktikė, todėl į viską žvelgiu iš kelių perspektyvų. Kartą koncertavome Vienoje, o kitą dieną skaičiau pranešimą, kuriame minėjau, kad sutartinė – jau išnykęs žanras, vyksta tik jo antrinis gaivinimas. Po šio pranešimo sulaukiau vieno prancūzų etnomuzikologų komentaro, kad juk būtent mes ir esame ta gyvoji tradicija.

Aš vis dėlto negaliu savo grupės laikyti visiška tąsa, nes mes tradiciją perimame naudodamos savo intelektą ir labai aiškiai suvokiame, ką darome, o tai nėra natūralus procesas perimant. Galbūt pagal skambesį priartėjame prie autentiškų giedotojų, tačiau jis jau kažkuo kitoks. Manau, tai neišvengiama, gyvename XXI a., pats žanras visiškai atitrūkęs nuo buities, švenčių. Mes bandome įsivaizduoti, kaip tai skambėjo, atkartoti scenoje, bet tai jau mūsų įsivaizdavimas, meninė rekonstrukcija, o ne tikras dalykas.

Kiek folkloro tęstinumas yra įmanomas šiuolaikiniam miesto žmogui ir ar būtinas apskritai?

Šių laikų žmogus bando savo gyvenime atrasti labai paprastų tikrų, natūralių dalykų. Daugelis grįžta prie natūralaus maisto, stengiasi sveikai gyventi, derinti fizinį ir dvasinį kūną. O tradicija ir yra susijusi su mūsų dvasiniu gyvenimu. Į sutartines, taip pat į kitus žanrus galima žiūrėti kaip į ekologiško gyvenimo pagrindą ar ieškoti atsakymų, bandant suvokti, kas tu esi, ieškant savo šaknų.

Miesto žmogui tie dalykai labai svarbūs, todėl, jei pavyksta užčiuopti archajiško reiškinio esmę ir jį pateikti kad ir itin šiuolaikiško meno kontekste, pasiekiamas labai stiprus rezultatas, tai patvirtina ir mūsų projektai. Manau, kad kuo labiau pavyksta parodyti archajiško meno gelmes, tuo tas kūrinys, jei jis jungia dvi skirtingas meno kryptis, tampa stipresnis, paveikesnis.

Fotogr. Tomas Terekas

Jau daug metų tyrinėjate sutartines. Ką jose vis dar atrandate?

Bandau nuo sutartinių atsitraukti, randu ir kitų rūpimų temų, kuriomis rašau straipsnius, vis patraukia naujos kryptys. Džiaugiuosi tarptautiniais polifonijos tyrėjų simpoziumais, kuriuose nuolat gauni naujos informacijos, atsiveria naujų tyrimo aspektų. Dėl tų konferencijų pradėjau tyrinėti sutartinių ryšius su ainų (Japonijos čiabuvių) polifonija arba Nuristano tradicija, taip pradėjau ieškoti universalijų, etnogenezės. Pats gyvenimas, bendravimas su įvairiais tyrinėtojais neleidžia atitolti. Šiemet pabandžiau tarsi apvainikuoti dabartinę patirtį ir išleidau knygą „Sutartinių audos“ (už ją 2019 m. gauta Lietuvos muzikologijos premija), bet jau berašant knygą kilo naujų idėjų, kurių nespėjau joje sudėlioti.

Tradicinio dainavimo kursai: http://traditionalsingingcourse.com

Rytis Ambrazevičius: smalsu pažinti savo balso galimybes

, ,

Pernai Lietuvos mokslo premija apdovanoto dr. Ryčio Ambrazevičiaus interesų lauke – ne tik muzikos akustika, už kurios tyrimus mokslininkas ir gavo apdovanojimą: ne mažiau svarbios ir įdomios sritys jam – muzikos psichologija bei etnomuzikologija.
Domėjimasis folkloru ir tradicinis muzikavimas R. Ambrazevičiui – ir darbas, ir hobis: jis vadovauja folkloro ansambliams, yra folkroko grupės „Atalyja“ narys ir jau virš 20 metų veda įvairius dainavimo kursus.
Liepos 21–27 d. Kauno rajone, gamtos apsuptyje įsikūrusioje Sadauskų sodyboje vyko tarptautiniai Tradicinio dainavimo kursai – pirmasis tokio pobūdžio renginys Lietuvoje, subūręs geriausius šios srities žinovus iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir Serbijos. Kursų dalyvių laukė intensyvi ir įvairiapusė programa, kurios centre – įvairių tautų tradicinio dainavimo pažinimas ir praktika, o šalia – pažintis su tradiciniais skirtingų tautų šokiais, amatais, kas vakarą vykę tiek tradicine, tiek šiuolaikine kryptimis žengiančių folkloro kolektyvų pasirodymai.

Šią programą sudarė ir kursams vadovaus R. Ambrazevičius, papasakojęs apie kursų išskirtinumą, tradicinio dainavimo iššūkius ir nerimstantį smalsumą pažinti balso galimybes, atrasti jo savitumą.
Kviečiame prisiminti jau įvykusius kursus ir pokalbį apie juos.

 

Fotogr. Marius Guščia

– Papasakokite apie šių kursų formatą. Kuo jie išsiskiria tarp kitų į tradicijas ir folklorą orientuotų renginių?
– Tai pirmasis Lietuvoje tokio tipo renginys, kurio centre – tradicinis dainavimas, o kitos veiklos tampa kontekstinėmis. Istoriškai susiklostė, kad folklorinis judėjimas Lietuvoje visų pirma tapo nacionalinio identiteto, netgi tam tikro protesto išraiška. Sovietiniais laikais buvo svarbu parodyti, jog esi lietuvis, kad tau svarbi tautinė kultūra, o vienas iš tos kultūros dėmenų yra dainos.  Šių kursų pagrindas – folklorinis dainavimas kaip manieros, stilistikos, vokalo technikos visuma. Lietuvoje tokių renginių beveik nėra, kadangi daugumoje kursų ar stovyklų (pvz., Romuvos) mokomasi įvairių dalykų – muzikavimo, dainavimo, amatų…

– Paminėjote dainavimo stilistiką, dėmesį techniniams dainavimo niuansams – kalbate apie ilgą laiką besiformavusį tradicijos klodą. Tačiau kuo tai gali būti aktualu šiuolaikiniam žmogui, kuris, atrodo, orientuojasi į kintantį pasaulį, naujoves?
– Pirmiausia man įdomu suprasti, kas anksčiau vyko su balsu ir muzika, o taip pat – ieškoti savo balso galimybių. Juk yra įdomu pajausti, pavyzdžiui, džiazo vokalo techniką ir stilistiką –  taip ir tradiciniame dainavime norisi suvokti, kiek yra įvairiausių spalvų, o liaudiškas balsas nėra paprastas rėkimas. Balso lavinimas taip pat plečia ir mąstymo galimybes. Žinoma, kyla ir trivialios mintys – tradicinė kultūra yra pagrindas, mūsų šaknys, tačiau tai nėra tik gražūs žodžiai. Galima pažvelgti į tai pragmatiškai – ilgus šimtmečius gyvenę žmonės iškristalizavo tam tikras vertybes, rado gyvenimo prasmę, tad kodėl mums tuo nepasinaudojus? Na ir kas, kad kai kurie dainų žodžiai dabar nebevartojami ar nebeegzistuoja tokios gyvenimo situacijos. Svarbu, kas už tų tekstų slypi.  Be to, dar smalsu tarsi persikūnyti į kitą žmogų (angl. tai vadinama embodiment), kai dainuoji tam tikru balsu, pagal tam tikrus tekstus ir pan. Daug dalykų kyla iš smalsumo, iš noro pajusti balso galimybes, jį naudoti įvairiai, tarsi kalbant viena kalba persijungti į kitą – galime būti daugiakalbiai muzikine prasme. Taip pat norisi jaustis tarsi nenutrūkstamo vyksmo grandimi tarp praeities ir ateities. Nepalikti to, kas gyvavo anksčiau, nes esame modernūs, užaugę „ant asfalto“, bet išgryninti esmę ir perduoti ją gyvuoti toliau.

Fotogr. Marius Guščia

– Daugeliui, o ypač – folkloro atstovams, labai rūpi kopijavimo aspektas – tradicinio dainavimo mokymasis imituojant. Ar kursuose bus kopijuojamos senos „bobutės“?
– Kopijavimo klausimas yra įdomus: jeigu kalbėtumėme apie tai, kaip tradicijoje vyksta dainavimo perėmimas, tai jis vyksta kopijavimo būdu, bet gal ne tiek sąmoningo, kiek pasąmoningo. Tiesiog žmogus pradeda nuo jaunystės dainuoti negalvodamas, kad reikia taip ar kitaip nustatyti balsą, dažniausiai jis tiesiog stengiasi prisiderinti prie dainuojančių kaimo profesionalų, kad neišsiskirtų, kad jo balsas daugeliu parametrų atitiktų grupę.  Šiais laikais toks kopijavimas taip pat būtų labai patogus, tačiau nebeturime šaltinių (kaimo dainininkų). Todėl lieka variantas, kuomet klausomės archyvinių garso įrašų ir bandome dainuoti drauge. Šiaip ar taip, kopijavimas yra pirminis to stiliaus mokymosi būdas. Aišku, ties tuo nereikėtų sustoti, bet toliau vystyti dainavimo automatizmą, jausti, kad aš nedainuoju kaip tas kitas žmogus, o dainuoju savo balsu. Lygiai kaip savo artikuliacija aš kalbu angliškai, rusiškai, lietuviškai. Tam tikra technika aš dainuoju aukštaitiškai, dzūkiškai ar kitaip, bet tai yra mano balsas – štai ko turime siekti. Mokytojai naudoja įvairius metodus, pratimus, kurie gali šį procesą palengvinti ir pagreitinti.  Kalbant apie dainavimo autentiškumą, jis yra dvilypis: kaip atitikimas originalui, stiliui ir kaip atitikimas pačiam sau (dainuoji tuo stiliumi, bet vis tiek savitai).  Kursai skirti Baltijos šalių folklorui – greta lietuvių dalyvaus ir latviai, estai, taip pat serbai, ukrainiečiai. Bet neretam gali kilti klausimas – jei aš esu lietuvis / latvis / estas ar kt. ir turiu savo folklorą, kodėl turiu domėtis kitomis tautomis ir kiek aš galiu priartėti prie jų tradicijų? Vėlgi turėčiau panašų atsakymą – tai smalsumas: ką tu gali daryti su savo balsu? Pavyzdžiui, man prieš 20 metų buvo labai įdomu dainuoti karaokę, nes staiga pajutau, kad galiu dainuoti visai kitaip, persijungti į kitą muzikinį mąstymą. Aišku, mums svarbu jaustis ir savo kultūros atstovais, orientuotis į mūsų tradicinį dainavimą, jo perėmimą ir t.t. Bet kodėl gi nebūtų įdomu padainuoti serbiškas dainas, juolab, kad sąskambiai kartais panašūs į sutartines, arba pajusti, kaip balsai pinasi ukrainietiškame daugiabalsume? Tai tiesiog savo balso galimybių plėtimas.

Fotogr. Marius Guščia

– O kursų dalyvis turėtų būti susijęs su folkloru ir dainavimu? Ar kiekvienas, atėjęs į kursus, gali išmokti dainuoti folklorą?
– Kursų dalyvis turi būti nusiteikęs įdomybių savo balse patirčiai ir jis nebūtinai turi būti susijęs su folkloru. Aišku, galima būti motyvuotam ir tuo, kad esi atsakingas už grandį tarp praeities ir ateities, savo tautinę kultūrą. Tačiau kursų dalyviais gali būti ir žmonės, kuriems įdomus garsovaizdis (angl. soundscape) ir savo balso galimybių praplėtimas. Bet taip pat reikia, kad žmogus gebėtų valdyti savo balsą. – O kaip matote tradicinio dainavimo ateitį Lietuvos kultūros kontekste? Ar šie kursai galėtų prisidėti prie bendros nuomonės apie folklorą kaitos?  – Galima pasiūlyti netolimose šalyse vyraujantį modelį. Pavyzdžiui, Skandinavijoje yra „susisluoksniavimas“ – veikia folkloro klubai, kurių nariai žino, kad dainuoja sau. Lygiai kaip įprastas dainavimas gali būti įvairaus lygio – yra primadonos ir yra mėgėjų choreliai, toks yra ir tradicinis dainavimas. Galbūt Lietuvoje tokiam modeliui susiformuoti padėtų ir tokie kursai, kuriuose tradicinis muzikavimas būtų lygiavertis kitiems muzikos stiliams – operiniam, džiaziniam, choriniam, roko ir kt. dainavimo stiliams.  Pas mus to nėra, nes folklorinis judėjimas prasidėjo kitaip: dainuok melodiją ir žodžius, o kaip dainuosi – nesvarbu. Todėl visai natūralu, kad vadinamasis elitas tai supranta kaip žemo lygio mėgėjų kultūrą, o iš dalies dėl to kaltas ir pats folklorinis judėjimas, leidęs dainuoti bet kaip. Profesionaliame lygyje labai svarbi yra stilistika ir jei su folkloru nesusijęs žmogus pajustų regioninius skirtumus ne tik dėl teksto, bet ir dėl paties dainavimo, jam iškart pasidarytų smalsu, jis imtų galvoti, kad galbūt tai nėra paprasta ir mėgėjiška, bet profesionalu, rimta.

– Gal turite kokių linkėjimų kursų dalyviams, su kokia nuostata jie turėtų važiuoti į šituos kursus?
– Pasikartosiu – ieškoti naujų patirčių. Tikėtis patirti, ką jie gali

Fotogr. Marius Guščia

daryti su savo balsu, kaip jų balsas skamba dainininkų grupėje, ypač – susidūrus su kita muzikine kultūra. Taip pat – persikūnijimo patirtys: kaip aktorius vaidindamas ir išlieka savimi, ir yra vaidmenyje, taip netikėtai galima patirti, kaip ukrainiečiai jaučiasi dainuodami. Linkiu šių patirčių, kurios nutiks per repeticijas, bet taip pat ir kitokių – bus nemažai žmonių, bendravimo, dalinimosi savo įžvalgomis, idėjomis. Visada galima atrasti kažką naujo bendraujant su kitais dainininkais ir dainavimo instruktoriais. Taigi linkiu gerų, įdomių patirčių, gero laiko, gerų pusiau atostogų.

 

Tradicinio dainavimo kursai: https://www.traditionalsingingcourse.com/

Tradicinio dainavimo kursuose – autentiško balso paieškos

, ,

Fotogr. Marius Guščia

Naudotis tradicija kaip įrankiu išlaisvinti savo balsą ir pažinti savo galimybes – į tokią patirtį kvietė pirmą kartą Lietuvoje surengti tarptautiniai Tradicinio dainavimo kursai. Liepos 21-27 d. gamtos apsuptoje Sadauskų sodyboje (Kauno raj.) susibūrė net 70 smalsių dalyvių iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Ispanijos, Švedijos, Baltarusijos, Čekijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Savo balso pažinimo kelionėje jiems vadovavo 7 mokytojai – geriausi savo srities profesionalai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, Serbijos.

Išsiskiriantys profesionaliai sudaryta, turininga programa ir aukščiausio lygio specialistais, šie kursai nebuvo skirti vien profesionalams – į juos buvo kviečiami visi, besidomintys etnine kultūra ir autentiškomis muzikinėmis tradicijomis bei turintys muzikinę klausą. Taigi tarp gausios tarptautinės publikos, kurios kone pusę sudarė užsieniečiai, buvo ne tik folkloro mylėtojai, bet ir rimtai besigilinantys į kitus muzikos žanrus.

Fotogr. Marius Guščia

Tradicinio dainavimo kursai dalyviams suteikė unikalią progą susipažinti su skirtingų tautų folkloro savitumais: po susipažinimui skirto pirmojo vakaro sekė penkios dienos su intensyvia programa, kurioje – darbas pasirinkto dėstytojo dainavimo grupėje, teorinės paskaitos apie visų Baltijos šalių tradicinį dainavimą, praktiniai tradicinio dainavimo (lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių ir serbų) bei šokių (lietuvių, baltarusių, ukrainiečių) mokymai, tradicinių amatų mokymai bei vakaro renginiai.

Dieną dalyviai mokėsi su profesionaliais mokytojais, kurie ne tik supažindino su savo tautos dainomis, bet taip pat itin didelį dėmesį skyrė tradicinio atlikimo stilistikai, balso formavimui ir valdymui. Naudodamiesi įvairių dainavimo stilių patirtimi, lektoriai dalyviams pristatė savitas tradicinio dainavimo perėmimo ir atlikimo metodikas. Mokymasis vyko ne tik su lektoriais – dalyviai burdavosi dainuoti, muzikuoti ir savarankiškai, ne užsiėmimų metu, todėl nuolat skambėjo dainos, iš įvairių sodybos kampų ataidėdavo laisvo balso ieškančių žmonių balsai.

Kasdienį darbą su savo balsu ir naujus jo galimybių atradimus palydėdavo vakaro renginiai, taip pat turintys edukacinę vertę. Koncertus surengė kursų dėstytojai iš Serbijos, Estijos, Latvijos ir Ukrainos, o lietuviškąją sutartinių tradiciją reprezentavo kursuose taip pat dėsčiusios prof. habil. dr. Daivos Vyčinienės vadovaujamas ansamblis „Trys keturiose“. „Rakija Klezmer orkestar“ pristatė Lietuvos kultūrą įvairiopai praturtinusios žydų tautos pasaulietinę muziką, o autentiškiausiai lietuvių folklorą kursų dalyviai patyrė klausydami Marcinkonių etnografinio ansamblio pasirodymo. Jo nariai – vieni paskutiniųjų autentiškos tradicijos tęsėjų, kurie dainas perėmė dar iš savo tėvų ir su jomis augo. Nepaprastai džiugu, kad kursų dalyviai turėjo galimybę išgirsti tikrąjį tradicinį dainavimą, kurio dainininkai šių kursų metu buvo tarsi etalonai. Kartu ir ypatingai apmaudu, kad šiuolaikinė karta – paskutinieji, dar turintys galimybę pažinti tokią unikalią tradiciją.

Ypatingas buvo ir paskutinis kursų vakaras – jame atlikėjais tapo patys dalyviai.

Fotogr. Marius Guščia

A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejuje Vilkijoje vykęs koncertas apibendrino autentiško ir laisvo balso paieškas, visos dalyvių grupės pristatė margaspalvį  folklorą, besiskirianti ne tik tekstais ir melodijomis, bet ir atlikimo technikomis. Jaukus, bet kartu ir profesionalus koncertas atskleidė nepaprastą visų dalyvių įsitraukimą ir norą mokytis. Kursuose dalyvavę žmonės, tarp kurių buvo ir tiesiog naujoms patirtims atvirų žmonių, ir profesionaliai besigilinančių doktorantų ir dėstytojų, džiaugėsi kursų profesionalumu, laisva, ieškojimams ir naujiems atradimams įkvepiančia atmosfera bei atvirais žmonėmis.

Kursus organizavęs VšĮ „Naujosios muzikos komunikacijos centras“ ketina tęsti didelės sėkmės sulaukusį projektą ir plėsti kursų geografiją į kitus regionus.

Liaudies muzikinės kultūros tradicijų įsisavinimo metodai

,

Mėgėjiškas straipsnio vertimas. Sankt-Peterburgo valstybinės N.A.Rimskio-Korsakovo konservatorijos Etnomuzikologijos katedros dėstytojos, A.M.Mechnecovo folkloro ir etnografijos centro mokslininkės Galinos Lobkovos straipsnis “Методы освоения традиций народной музыкальной культуры” skelbtas mokslinių-praktinių konferencijų, rengtų tarptautinio folkloro festivalio “Pokrovskije kolokola” proga, “Сохранение народных традиций на основе экспедиционных исследований. Традиция и современность” (2010 rugsėjo 23) ir “Звук, жест, цвет в традиционной культуре и современных формах фольклоризма” (2011 rugsėjo 24) darbų rinkinyje – Vilnius, 2011

http://etmus.ru/category/kspeditsiya/

2011 m. ekspedicija Archangelsko k. Nuotraukos šaltinis.

Šiuolaikinėje kultūroje galima sutikti iš esmės skirtingus folkloro atlikimo būdus, kuriais siekiama atkurti liaudies muzikinės žodinės kultūros formas. Šie atlikimo būdai skiriasi ne tik dėl natūralaus tradicijos kitimo kelių ir vienų ar kitų krypčių vystymo įvairumo, bet ir kitų priežasčių. Metodų pasirinkimas ir rezultatai priklauso nuo kelių tarpusavyje susijusių veiksnių:
• Tikslų išsiaiškinimo (kokie tikslai nustatomi svarbiausiais veikloje);
• Žinių apie liaudies muzikinę kultūrą ir  įsigilinimo į jos esmę;
• Meistriškumo lygio.
Griežtai orientuojantis į sceninę veiklą, kai kurie liaudies muzikos atlikėjai ir ansambliai susiduria (kaip tai bebūtų paradoksalu) su paviršutinišku požiūriu į viską, kas yra iš tiesų liaudiška, jie nesupranta ir nepriima liaudies estetikos pagrindų. Tokio požiūrio pasekme tampa tvirtinimas, jog neišvengiamai privalu keisti, pritaikyti autentiškus dainuojamuosius ar instrumentinius pavyzdžius. To siekiama juos stilizuojant ir pritraukiant prie vienokių ar kitokių subjektyvių estetinių nuostatų, aktualių interesų (ideologinių ar kojunktūrinių) arba supaprastinant, nužeminant iki populiaraus-linksminamojo, „visiems suprantamo“ lygio. Dėl to po „liaudies meno“ ženklu šiandien gana agresyviai įjunka „suvenyrinės gamybos“  pseudoliaudiški produktai arba kičo pavyzdžiai, neturintys nieko bendra su kultūriniu palikimu. Skaityti toliau

Autentiškas dainuojamasis folkloras vaikų folkloro ansambliuose: ugdymo poreikis ir galimybės

Bakalauro gretutinių pedagogikos studijų baigiamasis darbas, darbo vadovė doc. dr. Gaila Kirdienė.

Darbe siekiama išsiaiškinti:

  • Kodėl reikalinga naudoti autentišką dainuojamąjį folklorą vaikų ugdyme?
  • Koks yra autentiško dainuojamojo folkloro poreikis vaikų folkloro ansambliuose?
  • Kokios autentiško dainuojamojo folkloro panaudojimo galimybės?

Darbą sudaro du skyriai: 1-ajame naudojami teoriniai tyrimo metodai – nagrinėjama tyrimui aktuali mokslinė literatūra. 2-ajame skyriuje pasitelkiamas empirinis tyrimo metodas – vaikų folkloro ansamblių ir jų vadovų anketinių apklausų duomenys analizuojami, lyginami, interpretuojami, apibendrinami.

Skaityti pdf formatu: Autentiškas dainuojamasis folkloras vaikų folkloro ansambliuose: ugdymo poreikis ir galimybės

Etninės kultūros reikšmė vaikų ugdymui

MUZIKOS PEDAGOGIKOS STUDIJŲ, SKIRTŲ MOKYTOJO PROFESINEI KVALIFIKACIJAI ĮGYTI, TIRIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas  doc. dr. Giedrė Gabnytė

Vilnius, 2016

ĮVADAS

„Su dainomis siejasi gražiausieji dalykai žmogaus gyvenime, nes dainos, anot D. Saukos, – „šviesioji būties pusė.“ (žr. Liūgaitė-Černiauskienė, 2008, p. 12) Daina lydėjo kaimo žmogų nuo pat gimimo iki mirties: skambėjo prie kūdikio lopšio, piemenuko lūpose, dirbant lauko darbus, vestuvių virsme ir išlydint mirusįjį. Mūsų tautos tradicinė kultūra šiais laikais patenka į kitas situacijas, jai daro įtaką kiti kontekstai, įgauna naują prasmę. Tačiau galėtų išlikti tokia pat aktuali ir artima, jeigu būtų tinkamai ir reikiamu momentu pateikiama, mokoma.

Tyrimo aktualumas, ištirtumas, problema. Aiškinant šio darbo objekto sąvoką, verta atkreipti dėmesį į Alberto B. Lordo, vieno iš tradicinės sakytinės kultūros kaip veiksmo (performanso) tyrinėtojų, mintis. Remdamasis didele lauko tyrimų patirtimi, rašydamas apie tradicinį folklorą jis teigia, kad „tradiciška visų pirma yra pati dainavimo ar sekimo praktika. Ne tiek svarbu, ką dainuotum, kiek svarbu, kad dainuotum.“ (žr. Šmitienė, 2010, p. 82) Antra pagal svarbą ypatybe A. B. Lordas laiko folkloro tradicijos perdavimą iš kartos į kartą. Tik vėliau mini perdavimo turinį, pačius kūrinius ir žodinės tradicijos poetiką. Leidžiantis į diskusiją, kyla mintis – ar iš tiesų svarbi tik pati muzikavimo praktika. Ar iš tiesų šių laikų vaikams populiarių naujų dainelių dainavimas ir tokių, kurios turi istoriją, kartais sunkiai besuprantamą tradicijos šifrą, mokymasis yra tiesiog smagus laiko praleidimas, neteikiant reikšmės turiniui. Tačiau citatos autorius iškelia ir tradicijos perdavimo svarbą. Taip ir šiame darbe bandoma atsakyti į aktualius natūralios tradicijos tąsos klausimus. Iki šiol tokie klausimai buvo tyrinėjami ne itin išsamiai. Tačiau yra keletas vertingų magistro darbų šia tema: „Moksleivių etninio ugdymo galimybės pradinėse klasėse“ (Adamkavičienė, 2009), „Etnomuzikos poveikis vaiko tautiniam identitetui“ (Tilvytienė, 2007), „Tradicija ir moderni visuomenė: folklorinis judėjimas Kauno mokyklose XXIa.“ (Stankutė, 2010). Taip pat E. Veličkos daktaro disertacija „Lietuvių etninė muzika pradinių klasių muzikinio ugdymo sistemoje“ (2005 m.). Apie vaikų ir jaunimo socializaciją pasitelkiant tradicinę kultūrą rašė dr. R. J. Vasiliauskas habilitaciniame darbe „ Lietuvių liaudies pedagogika – jaunosios kartos socializacijos fenomenas (XIX a. antroji pusė – XX a. pradžia)“ (2002 m.). Taip pat yra edukologijos specialistų, kuriuos domina etninės kultūros tematika – tai A. Katinienė, I.Stonkuvienė, E. Balčytis, M. Baltrėnienė, V. Palubinskienė.

Tyrimo klausimai. 1) Kokią reikšmę, svarbą įgyja vaikų ugdymas tradiciniu folkloru mokyklos aplinkoje, kai etninės kultūros perdavimas iš kartos į kartą šeimose yra nebe toks stiprus ir dažnas?

2) Ar vaikams tradicinio dainavimo, liaudies žaidimų praktika formuoja ne tik smagaus muzikinio užimtumo terpę, bet ir susidomėjimą senelių papročiais, tradicijomis, vertybių ugdymą, grįžimą prie metų rato ciklo?

Temos naujumas. Darbas sujungia mokslinių darbų, liaudies pateikėjų, liaudies kultūros specialistų, folkloro mėgėjų ir etnokultūros svarbą švietimo sistemoje reglamentuojančių įstatymų apžvalgą. Toks įvairių nuomonių sugretinimas yra naujas ir leidžia nuosekliai apžvelgti susidariusį dabartinės situacijos kontekstą. Gilesnei temos analizei pasirinktas vaikų, lankančių etnografinį būrelį tėvų interviu focus grupės metodu. Išsamūs respondentų atsakymai leidžia pozityviai žvelgti į situaciją, ieškoti naujų priemonių ir atsakingų institucijų palaikymo.

Tyrimo objektas – etninės kultūros reikšmė vaikų ugdymui.

Tyrimo tikslas – ištirti, kokią įtaką daro etnografinio būrelio lankymas vaiko muzikos suvokimo, pasaulėžiūros, vertybių formavimuisi, socialiniams įgūdžiams.

Tyrimo uždaviniai:

  1. Išsiaiškinti, kodėl stengiamasi kurti ir reglamentuoti etninės kultūros švietimo įstaigose       turinčią veikti strategiją, etnokultūros integraciją;
  2. identifikuoti ir panagrinėti veiksnius, lemiančius atskirtį tarp strategijų ir jų įgyvendinimo;
  3. remiantis senųjų pateikėjų samprata, požiūriu, atskleisti, ką apie tradicijomis ugdomą vaiko asmenybę mąstė senieji kaimo dainininkai;
  4. išsiaiškinti, ką apie vaikų ugdymą folkloru tiria, rašo šių dienų mokslininkai;
  5. atlikti etnografinį ansamblį lankančių moksleivių tėvų interviu focus grupės metodu, išsiaiškinti jų nuomones tradicijų perdavimo aktualumo, vaikų vertybių formavimosi klausimais.

Tyrimo metodai. Darbe taikomi teoriniai (aprašomasis, analizės, interpretavimo) ir empiriniai (focus grupės interviu) metodai.

Darbo struktūra. Pirmoje dalyje nagrinėjami etninės kultūros sklaidos mokykloje kontekstai ir pagrindiniai aspektai, įvairūs reglamentuojantys dokumentai ir mokslininkų darbai. Antroje dalyje nagrinėjamos ir lyginamos individualios interpretacijos remiantis apklaustų respondentų nuomonėmis. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados, literatūros sąrašas. Prieduose pateikiami atlikto interviu klausimai.  Skaityti toliau

Tradicinė lietuvių mokymosi griežti liaudies instrumentais metodika: pradžiamokslis

,

XX a. antroje pusėje etnomuzikologai atkreipė dėmesį į muzikavimo mokymosi būdų tyrinėjimo svarbą visiems kultūros ir jos muzikinio mąstymo tyrimams. Anot Marcijos Herndon, būdas, kuriuo perduodamos tradicijos, iš esmės yra susijęs su kultūros tikėjimų ir vertybių sistema. Mokymosi metodas, naudojamas toje kultūroje, mums suteikia svarbios informacijos ne tiek apie patį mokymosi procesą, kiek apie tos kultūros muzikinį mąstymą. Panašiai svarstė ir Filipas Bohlmanas, teigdamas, jog žodinė tradicija, sąlygojanti muzikos kūrybiškumą ir stabilumą, yra bene esminė priemonė, naudojama perduodant kultūros vertybių sistemą, pasaulėžiūrą, muzikinį suvokimą iš kartos į kartą.
Tradicinė lietuvių metodika griežti iki šiol nebuvo nagrinėjama kaip atskiras tyrimų objektas. Vis tiktai turime darbų, kuriuose aptariami vieni ar kiti mokymosi muzikuoti instrumentais būdai. Pirmasis žinių apie liaudies muzikantų mokymosi griežti būdus pateikė Stasys Paliulis . Medžiagos randame ir kitų etnoinstrumentologų bei etnografų darbuose. Skaitykite pdf versiją

 

Ankstyvasis muzikinis ugdymas folkloru

Praėjusių metų pavasarį, studijuodama muzikos pedagogiką LMTA, rašiau tiriamąjį darbą apie ankstyvąjį (1,5-3 m. vaikų) muzikinį ugdymą folkloru. Visus besidominčius kviečiu susipažinti su ankstyvojo muzikinio ugdymo problematika, ugdymo muzikiniu folkloru galimybėmis ir tyrimo, atlikto su vaikais, kuriems ilgą laiką vedžiau užsiėmimus, rezultatais. Pilną darbo versiją (su visomis darbo dalimis, priedais, diagramomis) galite parsisiųsti pdf failu.

Dabartiniai mokslo tyrimai atskleidžia vis daugiau žmogaus vystymosi ypatumų, parodančių, kad pirmieji gyvenimo metai turi didelės įtakos vaiko intelektinių, kūrybinių bei komunikacinių gebėjimų vystymuisi. Į naujas žinias apie vaiko galimybes reaguoja ir plačioji visuomenė, didelį dėmesį skirianti kūdikių ir vaikų ugdymui menu. Populiarėja įvairios mažiesiems skirtos mokyklėlės bei mokymai tėvams, besirūpinantiems mažųjų visuomenės narių būsima socializacija.

Skaityti toliau