Etninės kultūros reikšmė vaikų ugdymui

MUZIKOS PEDAGOGIKOS STUDIJŲ, SKIRTŲ MOKYTOJO PROFESINEI KVALIFIKACIJAI ĮGYTI, TIRIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas  doc. dr. Giedrė Gabnytė

Vilnius, 2016

ĮVADAS

„Su dainomis siejasi gražiausieji dalykai žmogaus gyvenime, nes dainos, anot D. Saukos, – „šviesioji būties pusė.“ (žr. Liūgaitė-Černiauskienė, 2008, p. 12) Daina lydėjo kaimo žmogų nuo pat gimimo iki mirties: skambėjo prie kūdikio lopšio, piemenuko lūpose, dirbant lauko darbus, vestuvių virsme ir išlydint mirusįjį. Mūsų tautos tradicinė kultūra šiais laikais patenka į kitas situacijas, jai daro įtaką kiti kontekstai, įgauna naują prasmę. Tačiau galėtų išlikti tokia pat aktuali ir artima, jeigu būtų tinkamai ir reikiamu momentu pateikiama, mokoma.

Tyrimo aktualumas, ištirtumas, problema. Aiškinant šio darbo objekto sąvoką, verta atkreipti dėmesį į Alberto B. Lordo, vieno iš tradicinės sakytinės kultūros kaip veiksmo (performanso) tyrinėtojų, mintis. Remdamasis didele lauko tyrimų patirtimi, rašydamas apie tradicinį folklorą jis teigia, kad „tradiciška visų pirma yra pati dainavimo ar sekimo praktika. Ne tiek svarbu, ką dainuotum, kiek svarbu, kad dainuotum.“ (žr. Šmitienė, 2010, p. 82) Antra pagal svarbą ypatybe A. B. Lordas laiko folkloro tradicijos perdavimą iš kartos į kartą. Tik vėliau mini perdavimo turinį, pačius kūrinius ir žodinės tradicijos poetiką. Leidžiantis į diskusiją, kyla mintis – ar iš tiesų svarbi tik pati muzikavimo praktika. Ar iš tiesų šių laikų vaikams populiarių naujų dainelių dainavimas ir tokių, kurios turi istoriją, kartais sunkiai besuprantamą tradicijos šifrą, mokymasis yra tiesiog smagus laiko praleidimas, neteikiant reikšmės turiniui. Tačiau citatos autorius iškelia ir tradicijos perdavimo svarbą. Taip ir šiame darbe bandoma atsakyti į aktualius natūralios tradicijos tąsos klausimus. Iki šiol tokie klausimai buvo tyrinėjami ne itin išsamiai. Tačiau yra keletas vertingų magistro darbų šia tema: „Moksleivių etninio ugdymo galimybės pradinėse klasėse“ (Adamkavičienė, 2009), „Etnomuzikos poveikis vaiko tautiniam identitetui“ (Tilvytienė, 2007), „Tradicija ir moderni visuomenė: folklorinis judėjimas Kauno mokyklose XXIa.“ (Stankutė, 2010). Taip pat E. Veličkos daktaro disertacija „Lietuvių etninė muzika pradinių klasių muzikinio ugdymo sistemoje“ (2005 m.). Apie vaikų ir jaunimo socializaciją pasitelkiant tradicinę kultūrą rašė dr. R. J. Vasiliauskas habilitaciniame darbe „ Lietuvių liaudies pedagogika – jaunosios kartos socializacijos fenomenas (XIX a. antroji pusė – XX a. pradžia)“ (2002 m.). Taip pat yra edukologijos specialistų, kuriuos domina etninės kultūros tematika – tai A. Katinienė, I.Stonkuvienė, E. Balčytis, M. Baltrėnienė, V. Palubinskienė.

Tyrimo klausimai. 1) Kokią reikšmę, svarbą įgyja vaikų ugdymas tradiciniu folkloru mokyklos aplinkoje, kai etninės kultūros perdavimas iš kartos į kartą šeimose yra nebe toks stiprus ir dažnas?

2) Ar vaikams tradicinio dainavimo, liaudies žaidimų praktika formuoja ne tik smagaus muzikinio užimtumo terpę, bet ir susidomėjimą senelių papročiais, tradicijomis, vertybių ugdymą, grįžimą prie metų rato ciklo?

Temos naujumas. Darbas sujungia mokslinių darbų, liaudies pateikėjų, liaudies kultūros specialistų, folkloro mėgėjų ir etnokultūros svarbą švietimo sistemoje reglamentuojančių įstatymų apžvalgą. Toks įvairių nuomonių sugretinimas yra naujas ir leidžia nuosekliai apžvelgti susidariusį dabartinės situacijos kontekstą. Gilesnei temos analizei pasirinktas vaikų, lankančių etnografinį būrelį tėvų interviu focus grupės metodu. Išsamūs respondentų atsakymai leidžia pozityviai žvelgti į situaciją, ieškoti naujų priemonių ir atsakingų institucijų palaikymo.

Tyrimo objektas – etninės kultūros reikšmė vaikų ugdymui.

Tyrimo tikslas – ištirti, kokią įtaką daro etnografinio būrelio lankymas vaiko muzikos suvokimo, pasaulėžiūros, vertybių formavimuisi, socialiniams įgūdžiams.

Tyrimo uždaviniai:

  1. Išsiaiškinti, kodėl stengiamasi kurti ir reglamentuoti etninės kultūros švietimo įstaigose       turinčią veikti strategiją, etnokultūros integraciją;
  2. identifikuoti ir panagrinėti veiksnius, lemiančius atskirtį tarp strategijų ir jų įgyvendinimo;
  3. remiantis senųjų pateikėjų samprata, požiūriu, atskleisti, ką apie tradicijomis ugdomą vaiko asmenybę mąstė senieji kaimo dainininkai;
  4. išsiaiškinti, ką apie vaikų ugdymą folkloru tiria, rašo šių dienų mokslininkai;
  5. atlikti etnografinį ansamblį lankančių moksleivių tėvų interviu focus grupės metodu, išsiaiškinti jų nuomones tradicijų perdavimo aktualumo, vaikų vertybių formavimosi klausimais.

Tyrimo metodai. Darbe taikomi teoriniai (aprašomasis, analizės, interpretavimo) ir empiriniai (focus grupės interviu) metodai.

Darbo struktūra. Pirmoje dalyje nagrinėjami etninės kultūros sklaidos mokykloje kontekstai ir pagrindiniai aspektai, įvairūs reglamentuojantys dokumentai ir mokslininkų darbai. Antroje dalyje nagrinėjamos ir lyginamos individualios interpretacijos remiantis apklaustų respondentų nuomonėmis. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados, literatūros sąrašas. Prieduose pateikiami atlikto interviu klausimai. 

  1. ETNOKULTŪROS REIKŠMĖ VAIKŲ UGDYMUI

Liaudies pateikėjų požiūris į tradicinę kultūrą

 Nuo pat seniausių laikų vaikų ugdymas, paremtas tradicijomis, buvo įprastas dalykas. Apie tai liudija ne tik išlikę daugybė pasakų, vaikų dainelių, žaidimų, bet ir užfiksuotų senosios kartos žmonių prisiminimų. Tautosaka buvo girdima nuo pat mažens ir ne tik giliai įstrigdavo į atmintį, bet ir tapdavo vertybėmis. Žymus dzūkų dainininkas ir pateikėjas Petras Zalanskas yra sakęs „aš užgirdau – ir jau man neištrūks“.(žr. Liūgaitė-Černiauskienė, 2008, p. 15)

Žinoma, labai didelę reikšmę vaikų pasaulėjautos, didele dalimi paremtos tradicine kultūra, formavimuisi turėjo tai, kad vaikus augino seneliai. Ir pagrindinis auklėjimo, ugdymo šaltinis buvo ne naujausi psichologiniai ar pedagoginiai tyrimai, o prisiminimai, kaip buvo auginti jie patys, kaip augino savo vaikus. Liaudies kultūra, tautosaka buvo tarsi reiškinys, perkeliantis sunkiai gyvenusį, sunkiai dirbusį žmogų į kitą erdvę, ypač dainavimas: „rodos, kad daina ir darbą palengvina“. (žr. Krištopaitė, 1985, p. 386) O ir sunkius gyvenimo įvykius, netektis išgyventi padeda: „geriau, lengviau, kaip išsidainuoji. Dainuodavau tadu, kaip linksma, ir tadu, kaip ašaros byra.“(Ten pat) Dabar dažnai akcentuojama, kad svarbus vaiko ugdymo aspektas yra kūrybiškumo lavinimas. Pateikėjų atsiminimai tik įrodo, kad etninė kultūra gyva ir besikeičianti, o kartu suteikianti laisvę improvizacijai: „Daugiausia dainuodavau kaip išmokus. Bet būdavo, kad imu ir pridedu savo žodžių, kap man atrodydavo gražiau.“ (Ten pat) Svarbus buvo ir žmogiškumo, jautrumo menui aspektas. Tradicija, kultūra buvo reikšminga vertybių sistemos dalis: „Tai tep nuo vandenio atsimušdavo dainos garsas ir tep mes gražiai dainuodavom, kad būdavo girdėt net kaime, ir žmonės klausydami verkė.“ (Ten pat) „Tep pripratus buvau dainuot, kad be dainos būtų buvęs gyvenimas labai sunkus. <…> Aš ir sakau savo anūkėms: „Vaikelei, mokykitės dainuot. Jūs jaunos, gražios, reikia mokėt dainuot. Nei negražu, kad nemokėtai. Daina žmogų pakelia“. (Ten pat, p. 387)

Tradicijos perėmimas buvo įprastas ir elementarus. Mikas Matkevičius, žymus Pamerkių kaimo dainininkas, pateikėjas savo atsiminimuose yra pasakojęs, kad pradėjo dainuoti septynerių ar aštuonerių metų, ir daugiausiai dainų išmoko iš mamos. O paskui jau „kur tik užgirdau dainą, tai jau ir mano buvo. Ilgai mokytis nereikdavo“. (žr. Krištopaitė, 1985, p. 388) Dainas ar kitą tautosaką žmonės tarsi kaupdavo savyje natūraliai, neužrašinėdami ir neužsirašinėdami. Ji buvo gyvenimo dalis. „Ilgai mokytis nereikdavo. Rašyt menkai moku, neužsirašinėdavau. Kur eini – ten dainuoji, greit išmoksti, ir popieriaus jau nereikia.“ (Ten pat)

Beveik visi prisiminimų autoriai pagrindinį dainų šaltinį ir pirmą mokytoją įvardija mamas, tačiau svarbi ir bendruomenė – jaunimas, ar vyresnieji broliai ir seserys, kurių dainos natūraliai tapdavo siekiamybe, patraukiančiu vyresniųjų pavyzdžiu: „Pirmas giesmes išgirdau iš mamos. Tuoj panorėjau pati išmokt. Paskui daugiausia išmokau iš savo sodžiaus ir iš Vilkiautinio sodžiaus mergų ir bernų.“ (žr. Krištopaitė, 1988, p. 570) Dabar ne tiek daug yra sukuriama sąlygų mažųjų vaikų bendravimui su vyresniais, paaugliais: šeimos nėra didelės, todėl vaikų amžiaus skirtumas jose taip pat dažnai nėra toks, kaip būdavo seniau. Kalbant apie etninės kultūros sklaidą popamokinėje veikloje – nedideliems vaikams labai stiprią įtaką, motyvaciją daro vyresniųjų pavyzdys. Ne tik dainuojamos dainos jiems atrodo gražesnės, šokiai smagesni, bet ir rūbai, šukuosenos – tokios, į kurias lygiuojasi mažieji: tai labiausiai atsiskleidžia ansambliuose, kuriuose auga ne viena moksleivių grupė. Puikus pavyzdys, kaip D. Bradauskienės vadovaujamame „Serbentėlės“ ansamblyje „yra tam tikra nusistovėjusi tvarka.<…> Aštuntoje klasėje vyrai gauna čebatus, septintokai jiems labai pavydi, galvoja, kada gi ir jie su čebatais galės šokti kadrilių, merginos aštuntokės gauna batelius.“ (žr. Šemetaitė, 2003, p. 82) Nuo seno toks vyresniųjų pavyzdys skatino augti kartu su daina: „Ganydamas nesusičiaupiau. Bet dainuodavau su mergom suaugusių dainas, vaikiškų, piemeniškų nė nemokėjau.<…> Ir su broliais daug dainavom, kol nevedę buvo. Kas sekmadienį Pamerkių jaunimas sueidavo, tai ir dainų, ir žaidimų, ratelių būdavo. Savo muziką turėjom.“ (žr. Krištopaitė, 1985, p. 388 – 389)

Taigi šeimos tradicijos ir noras lygiuotis į bendruomenės vyresniuosius gali būti laikomi kaip svarbiausi veiksniai, darantys įtaką vaiko norui domėtis tradicijomis, liaudies kultūra. Ir tai vaikams taip pat aktualu šiomis dienomis, kaip ir praeitame šimtmetyje. Intuityvus pajautimas, kas yra natūralu ir tikra, kas suteikia laisvės, kūrybos, bendruomeniškumo džiausmą, ne tik užfiksuotas pateikėjų atsiminimuose, bet ir pagrįstas šių laikų mokslininkų.

Etninės kultūros įtaka ugdymui mokslinių tyrimų kontekste

 Autorių, kurie analizuotų, lygintų, stebėtų etninės kultūros veikiamą vaikų raidą nėra labai daug. Galbūt tema nėra labai populiari dėl savo tarpdiscipliniškumo: tradicinė kultūra daugumos edukologų interesuose neužima svarbios pozicijos, o folkloro specialistams, atrodo, irgi vis yra tuo metu aktualesnių temų. Ir taip vaikų ugdymui, kai pagrindiniu indikatoriumi laikytume etninę kultūrą, iš tiesų skiriama pakankamai nedaug dėmesio. Vis dėlto, yra keletas magistro darbų, tyrinėjančių etnomuzikos poveikį vaiko tautiniam identitetui (Tilvytienė, 2007), dainų repertuarą kaip mokinio dvasinių vertybių sistemos veiksnį (Čepulienė, 2006), mokleivių etninio ugdymo galimybes pradinėse klasėse (Adamkavičienė, 2009), folklorinį judėjimą Kauno mokyklose XXIa. (Stankutė, 2010). Įdomi ir vertinga šiuo klausimu E. Veličkos daktaro disertacija „Lietuvių etninė muzika pradinių klasių muzikinio ugdymo sistemoje“ (2005), kurioje nagrinėjamos lietuvių etninės muzikos molodikos ypatybės ir jų panaudojimas pradinių klasių muzikiniame ugdyme. Plačiau apie vaikų ir jaunimo socializaciją tradicinės kultūros kontekste rašė dr. R. J. Vasiliauskas habilitaciniame darbe „Lietuvių liaudies pedagogika – jaunosios kartos socializacijos fenomenas (XIX a. antroji pusė – XX a. pradžia)“ (2002). Remiantis šiuo darbu, būtų galima plačiau paanalizuoti šių laikų jaunosios kartos socializaciją tradicinės kultūros kontekste.

Etnomuzikologas, muzikos pedagogas E. Velička yra muzikos vadovėlių pradinėms klasėms „Mano muzika“ autorius. Šios mokymo priemonės stipriai paremtos etninės kultūros tradicijomis, vaikų muzikiniu folkloru. Pats autorius, apžvelgdamas mokymo priemones, teigia, kad „folkloras yra nepamainoma priemonė, turinti didaktinę, ugdomąją, estetinę vertę“. (žr. Velička, 2014, p. 42) Vadovėliuose pateikiami įvairūs muzikinio folkloro žanrai: lopšinės ir žaidinimai, dainos apie gyvūniją, formulinės dainos, kalendorinių apeigų dainos, rateliai ir žaidimai, instrumentinės ir šokių melodijos. Taip pat skiriamas dėmesys ir kitų tautų liaudies muzikai, elementarių liaudies instrumentų (skudučių) gamybai. Šie vadovėliai suteikia galimybę mokytojui ne tik ugdyti mokinių muzikinius gebėjimus, bet ir supažindinti su tradicinių vertybių sistema, papročiais, metų rašto darbais ir šventėmis. Tuo tarpu kitų autorių pradinių klasių muzikos vadovėliuose daugelis dainelių autorinės, smagios ir patrauklios, tačiau gana elementarios, paprastos, netgi buitiškos (apie telefoną ar kitus buitinius prietaisus). Jos nereikalauja detalesnio paaiškinimo, kultūrinio konteksto.

Serrena Facci, italų mokslininkė savo pranešime „Ethnomusicology and Musical Education: Global or Local Perspective“ taip pat iškelią šį besikeičiančių pedagoginių priemonių minusą. Ji mini ir vieną svarbiausių muzikinių išskirtinumų – tembro niveliavimąsi. (žr. Facci, 2005, p. 162) Ir iš tiesų, vaikiškos liaudies dainelės padeda natūraliai atsiskleisti vaikų vokaliniams duomenims, leidžia jiems išlikti vaikiškiems, nieko nemėgdžioti ir neperimti šiuolaikinių atlikėjų manierų, kas gali būti būdinga dainuojant populiaresnes daineles. Taigi abejonių dėl pradinių klasių muzikos mokymo priemonių šiuolaikiškėjimo kyla nemažai. Ir ne tik dėl vaikų muzikinės kultūros formavimo, bet ir dėl jų identiteto, vertybių, platesnio požiūrio ugdymo.

Kalbant apie muzikinį vaikų ugdymą, būtina atkreipti dėmesį į amerikiečių pedagogo ir psichologo E. E. Gordono atliktus muzikinių gabumų tyrimus ir jų pagrindu sukurtą muzikos mokymo teoriją. Vienas svarbiausių mokslininko atradimų – tai mokymas apie audiaciją[1]. Kai žmogus klauso, girdi, galvoja ir supranta – jis audijuoja, kitaip tariant, emociškai išgyvena muzikos esmę (žr. Umbrasienė, Muzikinių gabumų lavinimo kurso konspektas). Tai ir turėtų būti siekiamybė mokant muzikos.

Ypač norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kaip mokymas audijuoti gali būti tiesiogiai siejamas su neformaliuoju ugdymu ir būtent etnokultūrine pakraipa. E. E. Gordono teigimu, „kaip plačiai mes audijuojame, priklauso nuo to, kiek buvo naudingas neformalus muzikos mokymas, kuris yra lygiagretus mūsų lavėjančioms audijavimo galimybėms. Kuo giliau mes audijuojame, tuo geriau suprantame muziką. <…> Sugebėjimas audijuoti nepriklauo nuo mokėjimo skaityti muzikos raštą.“ (žr. Gordon, 1999, p. 10) Taigi remiantis šiomis mokslininko mintimis, muzikinis ugdymas, paremtas etnine kultūra, įgauna dar didesnį svorį kalbant apie psichologiškai pagrįstą muzikinių gabumų lavinimą ir tuo pačiu ugdomą vaiko kūrybiškumą, mąstymą, vertybių suvokimą, bendravimą su kitais. Remiantis audiavimo tipais[2] galima nesunkiai pritaikyti ir pagrįsti tradicinės muzikos mokymo procesą. Pirmose audijavimo pakopose pradedant nuo vaiko girdimų elementarios sandaros ir nuolat kartojamų tėvų lopšinių, vėliau mėgdžiojant ir atkartojant gamtos garsus, paprasčiausias vaikiškas daineles. Dar vėliau, pereinant į aukštesnes audijavimo pakopas, atsiranda poreikis pradėti interpretuoti žodžius ar melodiją ( natūraliai, spontaniškai sukuriamas naujas dainos posmelis apie kitą veikėją, pakeičiant „močiutę“ į „senelį“, ar „neduosiu kačiukų“ į „duosiu šuniukų“). Dar aukštesnėse audijavimo pakopose, atsiranda poreikis mokytis dainų iš autentiškų įrašų ar dainynų, taip vystantis ir sudėtingėjant muzikos suvokimui, gali būti išpildyti aukštesni reikalavimai – daina, atitinkanti konkretaus momento nuotaiką, pomėgius, poreikius, pageidavimus, grupinio ar dainavimo pavieniui pasirinkimas. Taip išpildomi visi svarbiausi pradinių muzikinių įgūdžių lavinimo principai (žr. Umbrasienė, Muzikinių gabumų lavinimo kurso konspektas): 1) nuo garso prie ženklo, 2) nuo pažįstamo prie nepažįstamo (net ir naujos dainos melodijos slinktys gana nesunkiai nuspėjamos, intonuojamos),  3) nuo paprasto – prie sudėtingo. Norint mokytis nuosekliai ir profesionaliai, norint suprasti ir pakartoti įvairius muzikinius, intonacinius, emocinius niuansus (atrodo, elementariai ir paprastai išpildomus senųjų pateikėjų), reikalingos nuoseklios studijos ir atsidavimas. Ketvirtasis muzikinių įgūdžių lavinimo principas – ekspresyvumas, kuris gali padėti „išgyventi savęs ieškojimų etapą“ paauglystėje. Liaudies muzika gali turėti begales variantų, interpretacijų, formų. Postfolkloro alternatyva suteikia daug laisvės kūrybai ir interpretacijai, individualiam ir grupiniam kūrybos džiaugsmui. Taigi muzikos mokymui, muzikiniam ugdymui labai svarbus metodas, kuris turi būti įdomus ir patrauklus vaikui. E. E. Gordonas teikia pirmenybę laisvei, o ne natų ir simbolių mokymuisi. Mokymasis žaidžiant, interpretuojant ir kuriant, teikia begalinį džiaugsmą. Ir tai yra panašu į tą natūralų procesą, apie kurį kalbėjo senieji lietuvių liaudies dainų pateikėjai. Todėl etnokultūra pagrįstas muzikinis ugdymas yra puiki priemonė auginti muziką suvokiančią ir ja gyvenančią asmenybę.

Dokumentai, reglamentuojantys etnokultūros svarbą ugdymo procese

 Tradicijos tąsa nėra paliekama vien savaiminiam išlikimui. 2000 m. buvo įkurta Etninės kultūros globos taryba, kurios pagrindinis tikslas – “skatinti lietuvių etninės kultūros plėtotę, laiduojančią tautinio tapatumo ir savimonės išsaugojimą bei stiprinimą, savarankišką ir lygiavertį Lietuvos dalyvavimą pasaulio tautų kultūriniame gyvenime” (Etninės kultūros globos tarybos koncepcija) . Taryba gana aktyviai skatina tradicijų tęstinumą, kelia ne tik etninės kultūros objektų ir subjektų globos uždavinius, bet ir pažinimo užtikrinimą, kurio viena svarbesnių priemonių įvardijamas etnokultūrinio ugdymo integravimas į švietimo sistemą. Taip pat ir Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme teigiama, kad vienas iš švietimo tikslų – „perteikti asmeniui tautinės ir etninės kultūros pagrindus, Europos ir pasaulio humanistinės kultūros tradicijas ir vertybes, laiduoti sąlygas asmens brandžiai tautinei savimonei, dorovinei, estetinei, mokslinei kultūrai, pasaulėžiūrai formuotis, taip pat garantuoti tautos, krašto kultūros tęstinumą, jos tapatybės išsaugojimą, nuolatinį jos vertybių kūrimą.“ (Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, 3 straipsnis, 4 sk. 2011)

Tam, kad būtų palengvintas šis procesas, 2012 m. parengtos ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu patvirtintos pagrindinio ir vidurinio ugdymo etninės kultūros bendrosios programos. (Etninės kultūros ugdymo programos, 2012) Tai sistema, reglamentuojanti, kad etninis ugdymas yra bendrojo ugdymo dalis ir taip bendrojo lavinimo mokykloms ir neformaliojo švietimo įstaigoms suteikiama teisė daugiau dėmesio skirti etninei kultūrai. Vadinasi, valstybinės institucijos reglamentuoja ne tik etninės kultūros vertybių išsaugojimą, bet ir sklaidą. Tačiau reglamento tokiu atveju, greičiausiai per mažai. Tam reikalinga ir stipri skatinimo sistema, kuriai, panašu, kad dar neatėjo tinkamas metas.

Tačiau etninės kultūros programos yra vienas iš svarbiausių įrankių besidomintiems ir tokia veikla užsiimantiems pedagogams, padedantis rasti nemažai naudingos informacijos, susidėlioti užsiėmimų programas. Anot vienos iš parengtų programų darbo grupės vadovių, humanitarinių mokslų daktarės, etnomuzikologės, Lietuvos etninės kultūros draugijos pirmininkės Dalios Urbanavičienės, vienas iš pagrindinių principų, rengiant nuoseklų vaiko etnokultūrinio akiračio plėtros planą, buvo galvoti apie vaiką: „ne vien apie žinias, kurias jis gaus, bet ir ką duos jų suvokimas, ką po to jis gebės padaryti“. (žr. Matulevičienė, Vaicenavičienė, 2012, p. 3 ) Šiuolaikiniam žmogui, naujosios kartos vaikams vien informacijos pateikimas, jos išmokimas nebetenka prasmės, nes informacija yra lengvai prieinama, greitai pasiekiama. Svarbu pasidaro ne išmokyti, o ugdyti. Ir etninės kultūros vienas pagrindinių ugdymo aspektų yra kūrybiškumo lavinimas: sugebėti ją pritaikyti šių dienų kasdienybėje, taip išlaikyti tradiciją gyvą ir užtikrinti tradicinės kultūros išsaugojimą. Nepaisant to, kad vis dar stipriai įsitvirtinusi nuomonė, jog etninė kultūra yra praeitis ir atgyvena, svarbu remtis šiuolaikine samprata, pagal kurią „tradicinė kultūra suvokiama kaip gyvas ir nuolatos besikeičiantis reiškinys“. (Kirdienė, žr. Matulevičienė, Vaicenavičienė, 2012, p. 4 )

Įsigalint urbanizacijai, didėjant atotrūkiui nuo tėvų ir senelių, nuo etnografinių regionų skirtumų, viskam niveliuojantis ir kosmopolitiškėjant svarbu skatinti vaikus nuo mažų dienų domėtis, ieškoti, saugoti savo unikalumą – tiek tautinio identiteto, sąmoningumo, tiek savo šeimos, giminės išskirtinumo. Ir tai puikiausiai gali būti skatinama per etnokultūros pamokas, etnografinius būrelius. Būtent etnografiniai būreliai yra gana nesunkiai įgyvendinamas pirminis žingsnis daugelyje pagrindinio ugdymo mokyklų, kur pradedant nuo pradinių klasių, pasitelkiant liaudies ratelius, žaidimus, nesudėtingas daineles, supažindinant su liaudies instrumentais, po truputį pradedamos ugdyti vaikų nuostatos ir gebėjimai. „Pradinių klasių mokiniai etninės kultūros mokosi itin susidomėję“, o „tie, kurie turėjo etnokultūros pamokas pradinėse klasėse, norėtų jas tęsti ir aukštesnėse.“ (Kirdienė, žr. Matulevičienė, Vaicenavičienė, 2012, p. 5) Ir vis dėlto, praleidus šią grandį, sudominti, motyvuoti vyresnių klasių moksleivius, tampa tikrai nelengva.

Etnokultūros puoselėtojų vertinimas

Kaip minėta ankstesniame skyriuje, tam, kad etninė kultūra būtų ne tik saugoma kaip muziejinė relikvija, bet ir gyvuotų, klestėtų, vystytųsi ir būtų aktuali šių laikų visuomenei, iš tiesų taptų vaikų ugdymo, pasaulėjautos ir vertybių sistemos formavimosi pagrindu, būtini ne tik reglamentuojantys įstatymai. Nuo jų lengviau atsispirti ir bandyti užpildyti iki šiol tebesančias spragas švietimo sistemoje. Tačiau taip pat svarbus aspektas, formavęs natūralų, kasdienį etninės kultūros gyvavimą ir pradėjęs nykti ne taip ir senai – atsigręžimas į šeimos vertybes. Nes vis dėlto pats pirminis mažo žmogaus poreikis tradicinei kultūrai lengviausiai suformuojamas šeimoje. Senųjų kaimo žmonių, pateikėjų pirmieji žingsniai su liaudies daina, buvo jų natūrali kasdienybė. Dabar ta natūralia kasdienybe tampa jau visai kiti, daugiausiai informacinių priemonių kuriami ir dėmesį patraukiantys objektai. Tačiau tradicinė kultūra galėtų būti tarp jų – svarbu, kaip ji bus pateikta, svarbu suformuoti poreikį. (Seliukaitė, žr. Grašytė, Šorys, 2012, p. 63 )

2011m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje buvo organizuota diskusija “Ar dabarties jaunajai kartai tebesuvokiama ir reikalinga tradicinė kultūra?”, kurios dalyviai – jauni, folkloru aktyviai užsiimantys žmonės ir šios srities profesionalai, dirbantys liaudies kultūros centre, etnomuzikologai, folkloro ansamblių vadovai – diskutavo apie dabartinę folklore realybę jaunų žmonių tarpe. Toks dialogas yra be galo reikalingas – jau vien dėl to, kad skirtingi kartų požiūriai išsakyti ir išgirsti, o ne tik tyliai sau paniurnami. Tačiau, kad tokie dialogai, diskusijos turėtų būti pastovus, įtraukiantis vis kitus žmones, ir svarbiausia – reikalaujantis išvadų ir jų įgyvendinimo procesas, dar nėra priimtina.

Kaip bebūtų keista, ne diskusijoje dalyvavę profesionalai ar mokslininkai, bet jauni etnomuzikologijos studentai, folkloro ansamblių dalyviai ar vadovai iškėlė pagrindinę, ir, beje, netoli nuo senųjų kaimo pateikėjų atsiminimų nutolusią mintį, kad tradicija vertinti etninę kultūrą jiems buvo suformuota šeimoje: „šeima yra pats stipriausias tradicijų perteikėjas, nes vaikas, augdamas folkloro mėgėjų šeimoje, yra pats laimingiausias pasaulyje. Mūsų šeimoje buvo mokoma ne tiek tradicijų ar folkloro, kiek vertybių.“(Bartašiūtė, žr. Grašytė, Šorys, 2012, p. 70 ) Ir tos vertybės vaikui nėra brukamos per prievartą. Tiesiog jis auga tokioje aplinkoje, kuri tampa pavyzdžiu, siekiamybe. Žinoma, ne visos šeimos gali ar nori pačios puoselėti tradicijas. Tačiau tuomet galima paskatinti vaiką dalyvauti popamokinėje veikloje, kurioje jis bus supažindinamas su senąja lietuvių kultūra, nepamiršti pasidomėti jo veikla. Ne mažai atvejų ir tokių, kai tėveliai, sekdami vaikų pavyzdžiu įsitraukia į folkloro ansamblių veiklas.

Žinoma, labai svarbus aspektas, kalbant apie ansamblio veiklą, ir ypač apie vertybių sistemos formavimą, ugdymą – yra pedagogo kompetencija. Kaip diskusijoje pastebėjo Irena Strazdienė, Vilniaus mokytojų namų vaikų folkloro ansamblio „Reketukas“ vadovė, „dauguma ikimokyklinio ir pradinių klasių amžiaus vaikų arba visai negauna jokių etninės kultūros pagrindų, arba (dar blogiau) su etnine kultūra supažindinami neprofesionaliai, diletantiškai, netgi atgrasiai. Folkloras dažnai nemokšiškai perdirbinėjamas, įkomponuojamas į dirbtinius montažus, vaidinimus, kuriuose praranda gyvastį, pirmapradį džiaugsmą ir natūralią improvizaciją, autentišką bei kūrybišką santykį su etnine kultūra. Iš to kyla abejingumas, netgi pasidygėjimas tokia veikla, kuri dažnai palieka neigiamą pėdsaką visam gyvenimui.“ (Strazdienė, žr. Grašytė, Šorys, 2012, p. 73 )

Ruošiant ir teikiant patvirtinimui švietimo sistemą reglamentuojančius dokumentus svarbu nepamiršti įtaką darančio veiksnio – kvalifikuotų pedagogų paruošimo. Liaudies kultūra iš pirmo žvilgsnio laikoma tokiu dalyku, kurį dėstyti gali daug kas. Tačiau norint suteikti kokybišką mokslą, reikia nemažai pasiruošimo. Todėl valstybė turėtų būti suinteresuota ne tik tautos tradicijų puoselėjimu ikimokyklinio, pradinio, pagrindinio ugdymo švietimo įstaigose, bet ir kartu skatinti etnokultūros specialistų ruošimą aukštosiose mokyklose. Tik taip bus užtikrintas nuoseklus etninės kultūros gyvavimas ir sklaida.

  1. ETNOGRAFINIO BŪRELIO REIKŠMĖS VAIKŲ UGDYMUI KOKYBINIS TYRIMAS VILNIAUS INŽINERIJOS LICĖJAUS I IR IV KLASĖSE

Tyrimo metodika

Muzikos suvokimas ir vertinimas – labai subjektyvus dalykas. Taip pat ir vertinimas, kokią įtaką gali turėti muzika vaiko ugdymui. Norint atlikti nuoseklų tyrimą, vertinga būtų ilgą laiką stebėti grupę vaikų, nuo mažens iki vyresnio amžiaus lankančių etnografinį būrelį, ir palyginti juos su etnine kultūra nesidomėjusiais vaikais. Būtų vertinga periodiškai fiksuoti jų besikeičiančią nuomonę tradicinės kultūros, šeimos vertybių, patriotiškumo sąvokų klausimais, taip pat, tikėtina, besikeičiančius, ugdomus muzikinius ir socialinius įgūdžius. Tačiau darbo autorei dar tik pradedant nuoseklų darbą su mokyklinio amžiaus vaikais, padarytas pirmas nedidelis žingsnis tokio tyrimo link.

Atliekant tyrimą atsisakyta įprastinių apklausų, kurių atsakymai greičiausiai būtų labai paviršutiniški ir labiau statistiniai nei leidžiantys gilesnį analizavimą. Siekiant atlikti ne kiekybinį, o kokybinį tyrimą, pasirinktas focus grupės interviu metodas, kai ieškoma sąsajų ir bendrų įžvalgų tarp apklaustos grupės žmonių nuomonių. Pagrindinis tokio tyrimo tikslas yra išgirsti įvairias nuomones ir idėjas, atskleisti įtaką darančius veiksnius dominančiu aspektu. Atsižvelgiant į darbo temą ir iškeltus uždavinius, tyrimo objektu pasirinkti vaikai, lankantys etnografinį būrelį. Tačiau vaikai mokosi pirmoje ir ketvirtoje klasėse, todėl grupinėje diskusijoje pasirinkta apklausti ne juos tiesiogiai, tačiau vaikų tėvelius. Taip siekiant, kad atsakymai ir vertinimas būtų konstruktyvesni. Siekiant efektyvumo, diskusija buvo organizuota virtualioje erdvėje. Pakviesti dalyvauti devyni tėveliai, kurie turėjo atsakyti į pateiktus klausimus ir taip išreikšti nuomonę apie vaikų patirtį etnografiniame būrelyje ir per gana neilgą būrelio egzistavimo laiką (2015 m. lapkritis – 2016 m. gegužė) pastebėtus pokyčius. Tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kokią įtaką daro etnografinio būrelio lankymas vaiko pasaulėžiūrai, tradicinių vertybių suvokimui. Siekiant išsiaiškinti kiekvieno respondento individualią nuomonę, taikytas pusiau struktūruoto interviu metodas: vaikų tėvams buvo pateikta dešimt atvirų klausimų. Prašyta pakomentuoti vaikų pasirinkimą (ar jų paskatinimo priežastis) lankyti būtent etnografinį būrelį, šeimose išlikusias etninės kultūros perdavimo tradicijas, pirmuosius vaikų įspūdžius, muzikalumo, socialinių įgūdžių ar susidomėjimo objektų pokyčius, pastebėtus lankant būrelį. Taip pat domėtasi, ar tėvai suinteresuoti tolimesniu vaikų būrelio lankymu. Tolimesniame skyriuje apžvelgiami diskusijos dalyvių vertinimai ir nuomonės svarbiausiais temos klausimais.

  • Tyrimo duomenų rezultatai ir jų analizė

Nusprendus licėjuje organizuoti etnografinį būrelį, į jį buvo kviečiami įvairių klasių mokiniai. Tačiau būrelį nusprendė lankyti pirmų, ketvirtų ir penktų klasių moksleiviai. Tyrimo respondentais pasirinkti pirmų ir ketvirtų klasių mokinių tėvai. Toliau aptariami jų pasisakymai svarbiausiais diskusijos klausimais.

Tyrimo dalyvių buvo klausta, ar jų šeimose yra išlikusi etninės kultūros perdavimo tradicija. Nustatytos trys nuomonių grupės (žr. 1 lentelę): 1) šeimoje puoselėjama etninė kultūra 2) etninės kultūros tąsos tradicijos nebėra, tačiau yra pavienių aspektų, palaikančių teigiamą požiūrį į liaudies kultūrą 3) tradicija nutrūkusi.

1 lentelė

Šeimose išlikusi etninės kultūros perdavimo tradicija

Kategorija Respondentų skaičius Pagrindimas
Šeimoje puoselėjama etninė kultūra 3 „Šeimoje skaitomos pasakos, padavimai, laikomasi papročių per Velykas ir Kūčias, mielai stebima ar dalyvaujama šventėse, kuriose puoselėjamas tautinis paveldas.“
Etninės kultūros tąsos tradicijos nebėra, tačiau yra pavienių aspektų, palaikančių teigiamą požiūrį į liaudies kultūrą 3 „Šiek tiek dainuodavo mano močiutė, nors tai daugiau būdavo jau aranžuotos dainos.“
Tradicija nutrūkusi 3 „Tokios tradicijos neturime.“

Kalbėdami apie šiuolaikinėse miesto žmonių šeimose išlikusią etninės kultūros perdavimo tradiciją, vaikų tėvai išsako skirtingas patirtis. Vienose šeimose tokios tradicijos nebėra visai. Kitose ji šiek tiek pakitusi, prisitaikiusi (pvz. aranžuotas lietuvių liaudies dainų repertuaras). Dar kitose yra išlikę dainavimo per šventes, tautosakos puoselėjimo, domėjimosi senąja kultūra ir jos puoselėjimo įpročiai. Įdomu pastebėti tai, kad vaikai, kurių tėvai mini apie senelių ar jų pačių muzikavimą, liaudies dainų dainavimą, yra linkę greičiau išmokti dainelių melodijas, natūraliau perimti skirtingų tarmių niuansus, „ieškoti“, intonuoti ir lengviau išlaikyti antro balso melodinę liniją. Taigi tradicija, bent truputį išlaikyta šeimose, gali daryti įtaką vaikų tradicinės muzikos „pajautimui“.

Tyrimo dalyviams užduotas klausimas, ar vaikai patys išsakė pageidavimą lankyti būrelį, ar buvo paskatinti tėvų. Išskirtos dvi nuomonių grupės (žr. 2 lentelę): 1) skatinti nereikėjo – pats / pati išreiškė norą lankyti būrelį 2) buvo paskatinta(-s).

2 lentelė

Vaikų motyvacija lankyti etnografinį būrelį

Kategorija Respondentų skaičius Pagrindimas
Skatinti nereikėjo – pats / pati išreiškė norą lankyti būrelį 3 „Nereikėjo skatinti, dukra pati pareiškė norą lankyti būrelį. Greičiausiai pagrindinė priežastis – tai mokytoja, kuri dukrai labai patinka. Kiti motyvai – Saulė mėgsta dainuoti ir dalyvauti kolektyvinėse veiklose. Būrelis tai ir duoda.“
Buvo paskatinta(-s) 6 „Pasiūliau pamėginti. Sutiko. Pirmą kartą ėjo mamos paragintas, tačiau daugiau raginti nereikėjo – būrelis patiko.“

Į klausimą, ar vaikai patys išsakė norą dalyvauti būrelyje, ar buvo paskatinti, buvo atsakyta, kad kai kurie vaikai patys išreiškė norą, tačiau dauguma buvo paskatinti tėvų. Savo motyvuose respondentai mini gerus atsiliepimus apie mokytoją, galimybę vaikams susipažinti su lietuvių liaudies instrumentais, mokytis liaudies šokių, dainų, taip pat iš savo šeimų išlikusį pavyzdį: „Įtakos, žinoma, turėjo ir šeimos tradicijos. Mano “didžiojoje” šeimoje beveik visi susiję su muzika, yra ir profesionalių muzikantų. Kita vertus, mažojoje šeimoje dėmesio ir laiko liaudies kultūrai ir dainai skiriam mažiau, nei norėtųsi – galbūt todėl labai linkėjau dukrai lankyti būrelius, kurie būtų susiję su etnokultūra.“ Tėvai, kurie patarė vaikams lankyti būrelį, išako tvirtą nuomonę, kad jiems svarbus vaikų domėjimasis tradicijomis, jų mokymasis nuo mažų dienų, žaidimo forma, kuris vėliau galėtų turėti įtakos jų pasaulėžiūrai, vertybių formavimuisi: „Visiems mums labai naudinga žinoti, iš kur esame kilę, kokios yra mūsų muzikinės ir panašios tradicijos, taigi norėjau, kad šį būrelį lankytų mano dukra. Pojūtis, kas esi, tapatybės klausimas vėliau gyvenime suteikia stiprybės.“

Stebina ir džiugina tai, kad dalis tėvų supranta, kas yra tikrasis, autentiškas folkloras, ir tai vertina: „Buvo smalsu, tačiau didelių lūkesčių neturėjau. Dukra buvo patenkinta ir ankstesniuoju etnografijos būreliu mūsų mokykloje. Tačiau aš turėjau pastabų dėl dainų repertuaro ir ypač dėl akomponavimo pianinu ar “džambe” būgnais, nors pasilaikiau tuos komentarus sau.“ Jiems svarbus ne tik pats faktas, kad vaikas lanko būrelį, kuriame veikla yra pagrįsta tradicine liaudies kultūra. Tačiau „nepraslysta pro ausis“ ir autentiškas, metų šventes ar laikotarpį atitinkantis repertuaras, akompanavimas tradiciniais instrumentais, didelis vaikų susidomėjimas ir noras jais groti, mokymasis ne tik dainelių žodžių ir melodijų, bet ir tarmių subtilumų, kalbėjimasis apie vaikų senelių šaknis ir tarminių skirtumų ieškojimas. Ypač svarbus veiksnys, kad tėveliai mokėtų pasirinkti ir atsirinkti kokybišką mokymą, nes vaikai patys to padaryti kol kas negali. O ugdomi ne visai profesionaliai, vėliau pasimeta, nebeatskiria autentiškos tradicijos nuo naujųjų laikų ar sovietmečiu atsiradusios stilistikos. Žinoma, improvizacija ir kūryba turi turėti savo vietą užsiėmimuose. Tačiau tai reiktų bandyti atskirti ir paaiškinti jau nuo pat pradžių, bent jau paprasčiausiomis sąvokomis. Ir mokytojas turi būtinai skirti dėmesio ir priežiūros, kad improvizacija būtų kokybiška.

Tyrimo dalyviams užduoti klausimai: „Kai vaikai pradėjo lankyti etnografinį būrelį, galbūt pastebėjote pasikeitimus jų muzikalume: ar jie daugiau dainuoja, niūniuoja namuose patys sau, ar nori padainuoti daineles Jums, seneliams, kitiems žmonėms? Galbūt pastebėjote kitų pokyčių, kurie galėtų būti susiję su būrelio lankymu? (daugiau bendrauja; domisi savo šaknimis, seneliais, tarmėmis; mieliau klausosi lietuvių liaudies dainų ar instrumentinės muzikos koncertuose, gatvėje, per televiziją; domėjosi, ar Jūs mokate liaudies dainų, tradicijų). Išskirtos dvi nuomonių grupės (žr. 3 lentelę): 1) pokyčiai pastebėti tik muzikinėje elgsenoje (daugiau dainuoja, keitėsi repertuaras) 2) pokyčiai pastebėti ir muzikalume, ir didesniame domėjimesi savo šeimos šaknimis, liaudies kultūra,. Tokių vertinimų, kad pradėjus lankyti būrelį visai nepasikeistų vaikų elgesys, nebuvo.

3 lentelė

Muzikiniai, socialiniai ir kt. pokyčiai vaikų elgsenoje

Kategorija Respondentų skaičius Pagrindimas
Pokyčiai pastebėti tik muzikinėje elgsenoje (daugiau dainuoja, keitėsi repertuaras) 5 „Pradėjus lankyti būrelį, pasikeitė jo repertuaras. Šiuolaikines dainas vis labiau keičia liaudiškos dainos.“

„Pasikeitimus pastebėjau labai greitai: anksčiau Simas niekada nerodė noro dainuoti, tačiau jau po keleto etnografijos būrelių grįžęs namo ėmė dainuoti, niūniuoti ir brolį mokinti. Po būrelio noriai pademonstruoja ką naujo išmoko, sužinojo.“

Pokyčiai pastebėti ir muzikalume,ir didesniame domėjimesi savo šeimos šaknimis, liaudies kultūra 4 „Kai pradėjo lankyti etnografinį burelį     niūniuoja, dainuoja tėvams, broliui, seneliams; mieliau klausosi lietuvių liaudies dainų ir instrumentinės muzikos.“

Apie vaikų muzikinius pokyčius kalba beveik visi respondentai. Vaikai dalinasi įspūdžiais, išmoktomis dainelėmis su šeimos nariais, niūniuoja, dainuoja patys sau. O tai yra labai svarbu. Jeigu vaikams nepatiktų ansamblio repertuaras, jiems nesinorėtų jo dainuoti. O kai tradicinės dainelės, jų dermės, žodžiai skamba jiems pastoviai, yra tikimybė, kad jie ir vėliau jaus poreikį tokiai muzikai. Vis dėlto pastebima, kad prie bendraamžių, nesidominčių etnine kultūra, dainuoti yra nedrąsu: „dainuoja tik savoje aplinkoje, kai būna gerai nusiteikęs. Kitiems ne.“ Tai rodo, kad vaikai jau supranta, kad liaudies kultūra nėra masinė, tai nėra populiarus ir visus dominantis dalykas. Tačiau svarbu, kad mokykloje ir namuose jie jaustų palaikymą.

Kalbant apie vaikų pasaulėžiūros, vertybių pokyčius ar didesnį domėjimąsi savo praeitimi, esminiai pokyčiai kol kas nebuvo pastebėti. Tačiau vaikai pasakoja, ką naujo sužinojo apie lietuvių tarmes, namuose domisi liaudies instrumentais, mieliau klausosi tradicinės muzikos, atkreipia dėmesį į ją, grojamą per televiziją („žiūrėjo negalėdamas atsitraukti“), ar gatvėje („Buvau atkreipusi dėmesį, kad praeinant mieste pro kažkokį renginį Marius atkreipė dėmesį į koncertuojantį liaudies muzikos ansamblį ir stabtelėjo, o draugai net galvų ton pusėn nepasuko.“) Taigi vien tai, kad vaikai atkreipia dėmesį į etninę kultūrą, jau galima laikyti pasiekimu. Dėl didesnių socialinių ar vertybių formavimosi pokyčių būtų galima daryti prielaidą, kad vaikai yra dar gana maži, o ir būrelį lanko tik nepilnus metus. Šiuos pokyčius būtų labai įdomu stebėti ir lyginti ilgesnį laiką.

Tyrimo dalyviams užduoti klausimai, ar apskritai vaikų ugdymui gali turėti (turi) įtakos etnografinio būrelio lankymas, ar mano, kad vaikai ir toliau domėsis lietuvių liaudies tradicijomis ir ar jiems (tėvams) tai svarbu. Respondentų nuomonės neišsiskyrė (žr. 4 lentelę): 1) būrelis turi teigiamą įtaką vaikų ugdymui, todėl tėvai norėtų tikėti, kad vaikai ir toliau domėsis etnine kultūra.

4 lentelė

Galima etnografinio būrelio įtaka vaikų ugdymui ir tolimesnės vaikų domėjimosi etnokultūra perspektyvos

Kategorija Respondentų skaičius Pagrindimas
Būrelis turi teigiamą įtaką vaikų ugdymui, todėl tėvai norėtų tikėti, kad vaikai ir toliau domėsis etnine kultūra. 9 „Galvoju, kad būrelio lankymas ugdo moralines vertybes, tai, kas yra tikra.“

„Manau, kad tikrai turi teigiamą įtaką. Pradinukai dar yra tokio amžiaus, kai jų neveikia stereotipai, kad etnokultūra yra kažkas senoviško, nemandingo, atgyvenę. Ir, atrodo, mokytojai tikrai puikiai sekasi vaikams tai pateikti įdomiai ir patraukliai. Tai puikus laikas, kai vaikai gali suspažinti su dainomis ir tradicijomis ir, manau, tai išplės jų akiratį bei taps dalimi jų bendro išsilavinimo.”

„Jei bus patrauklių būdų gauti informacijos apie tradicijas – manau, domėsis.“

Apžvelgiant tėvų nuomones į klausimus, ar apskritai vaikų ugdymui gali turėti (turi) įtakos etnografinio būrelio lankymas, ir ar jiems svarbu, kad vaikai ir toliau domėtųsi etnine kultūra, beveik visų nuomonės buvo vieningos. Respondentai gana išsamiai kalba apie tai, kad būrelis iš tiesų gali turėti įtakos vaikams, kol jie yra dar nedideli, ir taip išauginti savo tradicinę kultūrą vertinančius, mylinčius, nepaviršutiniškai ją išmanančius žmones, turinčius stiprias moralines vertybes. Buvo paminėta ir dar viena, šiomis dienomis pamirštama vertybė – bendruomeniškumas. Būrelyje niekas nevyksta individualiai, visos veiklos reikalauja pagarbos, draugiškumo, nusileidimo, prisitaikymo. Išsakyta ir nuomonė dėl etnokultūros įtraukimo į formalųjį ugdymą („Manau, kad jauname amžiuje (ikimokykliniame ir pradinėse klasėse) tai turėtų būti formalaus išsilavinimo dalis (tarkim, 1 pamoka per savaitę)), kas iš tiesų būtų labai didelis žingsnis į priekį, nes tai atrastų vaikai, kurių nebuvo kam nukreipti.

Visgi tėvai išsako nuomonę, kad vaikų žinios jau yra platesnės etninės kultūros kontekste, nei jų: „Mes patys nebemokam nei žaidimų, nei dainų, tad vaikų pamokyt negalim.“, „Galiu pastebėti, kad aš pati moku žymiai mažiau dainų nei dukra…“. Tačiau šioje vietoje galima įžvelgti labai pozityvų tėvų nusiteikimą, vaikų veikla skatina juos kalbėtis apie tai: „Minėjo, kad buvo atėjusi aukštaitiškai kalbanti mergaitė. Mes patys dukrai papasakojom, kad viena iš močiučių moka dzūkiškai, kita aukštaitiškai.“, „Stengiuosi, kad jo susidomėjimas nepradingtų, pasakoju apie „senovę“, apie senelius, kultūrą ir t.t.“. Tokie komentarai suteikia minčių, kad pasitelkiant vaikus, vertingą tradicinės kultūros dalį įmanoma perduoti kartu ir jų šeimoms („kaip visgi padaryti, kad meilė etnokultūrai iš tiesų būtų švenčių kultūros dalis – ne alternatyva, ne tam tikra pozicija, o tai, kas „įaugę į kraują”..). Prieš svarbiausias metų šventes būtų tikslinga surengti kūrybines dirbtuvėles, ar pasivakarojimus, kur būtų ne tik vaikų pasirodymas, bet ir įtraukiant šeimų narius parodoma, kokie papročiai būdingi vienai ar kitai šventei, kad namuose galėtų patys bent truputį atgaivinti senosios kultūros palikimą. Taip pat galima padaryti net ir mėgėjiškus įrašus, kad šeimos nariai galėtų lengvai išmokti vaikų mokamas daineles ir jas taip pat pritaikyti per šventes, pasisėdėjimus. Būtų verta išvykti į kaimo sodybą ar į Lietuvos liaudies ir buities muziejų, kur natūralioje aplinkoje galėtų nuskambėti liaudies daina, lydima autentiško konteksto.

Priemonių įgyvendinti etninės kultūros sklaidą yra. Tam reikalinga tik vaikų motyvacija, mokytojo pasiryžimas, stiprus tėvų palaikymas. Tuomet net ir tarp bendraamžių, kurie sugeba pasijuokti iš liaudies muzikos, vaikai išliks stiprūs ir pasitikintys savimi, žinodami, kad tai jų senelių ir prosenelių tradicija, perduodama iš kartos į kartą ir vertinga šiandienos pasaulyje.

Taigi atlikta mokslinių šaltinių, liaudies kultūros specialistų, etninės kultūros sklaidą mokyklose reglamentuojančių dokumentų, senųjų pateikėjų prisiminimų analizė ir etnokultūros būrelį lankančių mokinių tėvų interviu leidžia teigti, kad terpė, kurioje liaudies kultūra klestėtų, būtų suprantama ir vertinama, netgi išskiriama kokybiška jos dalis, tikrai yra. Dabartinių jaunų žmonių (leidžiančių laisvalaikį su etnine kultūra), jaunų šeimų karta mielai grąžintų metų rato šventėms tikrąją prasmę, grąžintų buityje niūniuojamą lietuvių liaudies dainą, tik tam reikia specialistų, norinčių ir gebančių užsiimti šiuo darbu, ir, žinoma, tinkamos švietimo sistemos politikos.

IŠVADOS

  1. Nuo pat seniausių laikų lietuvių tautosakos perdavimo tradicija buvo natūralus reiškinys. Pasikeitusi šiandieninės visuomenės ir šeimos modelio patirtis lemia tai, kad vaikai nebeturi natūralios siekiamybės ir pavyzdžio mokytis tradicinės kultūros iš tėvų ar senelių.
  2. Antrasis svarbus kultūros tąsos šaltinis seniesiems liaudies pateikėjams būdavo kaimo bendruomenė, jaunimas, į kurį norėdavo lygiuotis. Toks modelis, kaip analogas kaimo jaunimo bendruomenei, galėtų būti kuriamas mokykloje ir būtų alternatyva nutrūkusioms natūralioms šeimos tradicijoms (Yra pavyzdžių, kurie tik įrodo tokio modelio veiksmingumą.)
  3. Remiantis Lietuvos ir užsienio mokslininkų tyrimais, galima daryti išvadą, kad liaudies kultūra ypač tinkama vaikų muzikiniam ugdymui, o kartu su juo ir vaikų mokymuisi mąstyti muzikoje, apie ją samprotauti, vertinti. Remiantis E. E. Gordonu ir jo audijavimo principais, svarbiausias vaidmuo mokantis muzikos tenka laisvei ir pažinimo džiaugsmui, o ne simbolių mokymuisi. Pasitelkus etnokultūrą, tai įgyvendinama žaidžiant ir kuriant, ir kartu atitinka pirminę liaudies kultūros paskirtį – saviraišką.
  4. Svarbus veiksnys tam, kad būtų sudarytos sąlygos švietimo įtaigose įgyvendinti etninės kultūros sklaidą ir ateityje visose mokyklose būtų galimybė vaikams gauti žinių apie lietuvių tautos tradicijas, praktiškai jų mokytis – reikalingas valstybės palaikymas, reglamentas. Tam padaryta pradžia – patvirtintos pagrindinio ir vidurinio ugdymo etninės kultūros bendrosios programos, etninės kultūros puoselėjimo tikslai keliami švietimo įstatyme. Tačiau tolimesniems rezultatams pasiekti reikalinga suinteresuotų žmonių vienybė ir darbas.
  5. Etnokultūros puoselėtojai yra linkę pabrėžti šeimose formuojamo požiūrio svarbą į liaudies kultūrą. Tačiau tradicijos tąsos neišlaikiusiose ar naujai domėtis nepradėjusiose šeimose vis tiek labai svarbus tėvų palaikymas, patarimas, domėjimasis vaikų užklasine veikla, mokėjimas atsirinkti kompetentingą pedagogą.
  6. Svarbiu uždaviniu liaudies kultūros specialistai iškelia vaikų įtraukimą į etnokultūros veiklą nuo priešmokyklinio, pradinio ugdymo amžiaus, nes tai turi didžiausią potencialą ir įtaką jų ugdymui ateityje.
  7. Atliktas kokybinis etnografinio būrelio reikšmės vaikų ugdymui tyrimas atskleidė didelį tėvų susidomėjimą vaikų veikla, ypač teigiamai vertinamus muzikinius pokyčius – dažnai namuose dainuojamas liaudies daineles, jų norą išmokyti šeimos narius. Tai rodo, kad vaikai galėtų būti ta grandis, kuri grąžintų prasmę, tradicijas ir liaudies kultūrą į šeimų gyvenimą, metų rato šventes.
  8. Dauguma respondentų tiki etninės kultūros poveikiu vaikų ugdymui. Deja, kol kas šiuo tyrimu tai patvirtinti sunku (tai sąlygoja vaikų amžius – 7-10 metų, trumpas būrelio lankymo laikas). Verta būtų pratęsti šį tyrimą ir atlikti ilgalaikius stebėjimus.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

  1. Adamkavičienė D. Moksleivių etninės ugdymo galimybės pradinėse klasėse. Magistro darbas. 2009. Prieiga per internetą http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2009~D_20090828_131322-38175/DS.005.0.01.ETD
  2. Čepulienė A. Trečioje klasėje atliekamų dainų repertuaras – mokinio dvasinių vertybių sistemos veiksnys. Magistro darbas. 2006. Prieiga per internet http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2006~D_20060622_191543-58640/DS.005.0.01.ETD
  3. Etninės kultūros globos tarybos koncepcija. Lietuvos Respublikos Seimo informacija. Prieiga per internetą http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=7025&p_d=34721&p_k=1
  4. Etninės kultūros ugdymo programos 2012. Lietuvos Respublikos Seimo informacija. Prieiga per internetą http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=8741&p_k=1
  5. Etnokultūrinio ugdymo metodinės priemonės. Lietuvos Respublikos Seimo informacija. Prieiga per internetą http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=8754&p_k=1
  6. Facci S. Ethnomusicology and Musical Education: Global or Local Perspective? Traditional music and research in the Baltic area. New approaches in ethnomusicology. 2005
  7. Gordon E. E. Vaiko muzikalumo puoselėjimas. 2001
  8. Grašytė T., Šorys J. Ar reikia jaunimui tradicinės kultūros? Liaudies kultūra. 2012 m. 3 nr. P. 63 – 76
  9. Krištopaitė D. Aš išdainavau visas daineles. Pasakojimai apie liaudies talentus – dainininkus ir muzikantus. Vilnius. Vaga. I – 1985; II – 1988; III – 1997
  10. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas. Lietuvos Respublikos Seimo informacija. Prieiga per internetą http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=279441&p_query=&p_tr2=
  11. Liugaitė-Černiauskienė M. Petro Zalansko pasaulėjauta ir aplinka. Čiulba ulba sakalas. Petro Zalansko tautosakos ir atsiminimų rinktinė. Sudarė ir parengė Krištopaitė D, Vėlius N. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008
  12. Matulevičienė S., Vaicenavičienė D. Etninė kultūra mokykloje: laisvė rinktis. Liaudies kultūra. 2012. 5 nr. P. 1 – 11
  13. Pagrindinio ugdymo etninės kultūros bendroji programa. Lietuvos Respublikos Seimo informacija. Prieiga per internetą http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=8744&p_k=1
  14. Stankutė G. Tradicija ir moderni visuomenė: folklorinis judėjimas kauno mokyklose XXI A. Magistro darbas. 2010. Prieiga per internetą http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2010~D_20100621_151747-04064/DS.005.0.02.ETD
  15. Šemetaitė J. Vaikų folklorinio dainavimo mokymo būdai. Liaudies kultūra. 2003 Nr. 3
  16. Šmitienė G. Dainavimas kaip terpė ir būvimo būdas. Tautosakos darbai XXXXIX. 2010
  17. Tilvytienė S. Etnomuzikos poveikis vaiko tautiniam identitetui. Magistro darbas. 2007. Prieiga per internetą http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2007~D_20070816_174917-50118/DS.005.0.02.ETD
  18. Ūcia lylia. Vaikų ugdymo tradicijos Lietuvoje (DVD). Scenarijaus autorė Jūratė Šemetaitė. Lietuvos liaudies kultūros centras. 2013
  19. Umbrasienė V. Muzikinių gabumų lavinimo kurso konspektas.
  20. Velička E. Lietuvių etninė muzika pradinių klasių muzikinio ugdymo sistemoje. Daktaro disertacija. 2005. Prieiga per internetą http://www.lvb.lt/primo_library/libweb/action/dlDisplay.do?vid=LDB&docId=TLITLIE.02~2005~1367157628846&fromSitemap=1&afterPDS=true
  21. Velička E. Su “Mano muzika”. Žvirblių takas. 2014 nr. 4, P. 41-48

[1] Audiacija – terminas, apibūdinantis sugebėjimą mątyti muzikoje; tai muzikos suvokimas jai fiziškai neskambant, muzikos tekėjimo supratimas; sumavimas ir apibendrinimas to, kas išgirsta ir numatymas to, kas skambės toliau.

[2] Audiavimo tipai: 1) pažįstamos ir nepažįstamos muzikos klausymas; 2) pažįstamos ir nepažįstamos muzikos skaitymas; 3) pažįstamos ir nepažįstamos muzikos užrašymas natomis; 4) pažįstamos muzikos įsiminimas ir gebėjimas ją atlikti mintinai; 5) pažįstamos muzikos įsiminimas ir gebėjimas ją užrašyti natomis iš atminties; 6) intuityvus muzikos kūrimas ir improvizavimas; 7) muzikos kūrimas ir improvizavimas pagal žinomus pavyzdžius; 8) originalios muzikos kūrimas, improvizavimas ir užrašymas natomis.

0 komentarai

Palikite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Laukiame jūsų nuomonės!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *