Apie folklorą: pažinti, nebijoti, įprasminti

Visi yra girdėję apie Italijos bel canto, Artimųjų Rytų instrumentinės muzikos įmantrumus ar matę šokant airių šokius. Tačiau ar kiekvienas yra susimąstęs – iš kur kilo toks įdomus, patrauklus, profesionalus menas? Atsakymas į šį klausimą tiktų apibūdinti beveik bet kokio reiškinio ištakas. Tai – liaudies menas. Nuolat tobulinamas, tačiau nepraradęs esminių bruožų jis pasiekė didžiąją sceną bei tapo konkurencinga meno forma.

Na, o dabar verta pamąstyti: ką žinome apie savo – lietuvių – liaudies meną? Matyt, būsime girdėję ne vieną dainų ir šokių ansamblį, gal net patys mokykloje dainavę, šokę, groję viename iš jų. Žinoma, o kaip gi dar be įspūdingųjų dainų švenčių, tarsi vėl suburiančių išsiblaškiusią tautą! Tačiau kuo šis visiems pažįstamas ir visų pripažįstamas menas skiriasi nuo klasikinio, vakarietiškojo meno formų: sava kalba? sava gaida? savu sukiniu? Ar liktų kas nors, jei visa tai išnyktų?

Taip. Liktų balsas, tembras, maniera, melizma… Visa, kas sukuria savitumą, kas įprastą benratautišką melodiją ar šokio žingsnelį paverčia įdomiais. Taip pat visa, ką paprastai ignoruoja liaudies menu besižavintys profesionalai ir mėgėjai.

Retas kuris lietuvis yra girdėjęs ar matęs autentišką liaudies dainininką, muzikantą, šokėją. Na, gal tik savo bočių, kuris juk tiek savas, jog nieko iš jo negali pasimokyti. Tikrieji liaudies kūrybos žinovai dažniausiai lieka nepripažinti: jie nemoka tiksliai intonuoti, jų balsai pasenę, pirštai atgrubę, o kojos ir pačios nežino, ką daro. Tai tiesa, tačiau tik palyginus su klasikinėmis ir taip mums įprastomis meno formomis. Bet senieji lietuviai negali ir neturi būti sulyginami su kuo nors – jie turėjo savo klasiką.

Tik įsivaizduokim: tūkstantmečius mūsų kraštuose besiformavęs muzikinis ir choreografinis folkloras yra kaip nepriekaištingai nušlifuotas deimantas puikiai derantis mūsų krašto žiede. Nebūtų naivu tikėtis, jog anksčiau ar vėliau patys menininkai turėtų atrasti šiuos subtiliai apipavidalintus klodus. Palyginus – neseniai iš svetimų šalių atklydusios tradicijos turėtų atrodyti gan eklektiškai.

Anksčiau žmonės buvo sėslesni, mažiau paveikti svetimšalių, todėl ir nejučia formavo savitas atlikimo manieras, kurių neužrašinėjo ir nežymėjo, kaip ir melodijų, tekstų ar šokio žingsnelių. Skirtumas tik tas, jog pastaruosius ėmė užrašinėti menininkai profesionalai, o atlikimo būdai liko neįvertinti bei nereikalingi. O juk jie tokie pat svarbūs, kaip tarimo akcentas kalboje – be jo kaip ir nemoki kalbos. Muzikoje, šokyje akcentas – savitas atlikimo manieringumas, būdingas bei išskirtinis tam tikram nedideliam kraštui. Nevalia iš bendro muzikos ar šokio konteksto išimti labiausiai šiuolaikinės kultūros mums suformuotus rėmus atitinkančias detales bei jas reprezentatyviai naudoti kūryboje.

Mes patys galėtume formuoti savo rėmus. Patys galėtume diktuoti naujas madas. Nors gal užtektų tiesiog to, jog išdrįstume pagaliau pažvelgti į savo kultūrą jos nesibaimindami, nesigėdydami, nebandydami jos sprausti Prokrusto lovon – į kažkieno svetimo rėmus. Kiekviena tauta turi savitumų ir tai visi pripažįstame bei gerbiame, tačiau kokiu lygmeniu patys atsiveriame ir ar nebijome atsiverti per daug, kad niekas neįskaudintų? Kartais senos močiutės balsas (ar tikrai tokios jau senos?) daug taikliau atspindi vidinius jaunos merginos išgyvenimus, nei ausinėse besikartojantis indi-pop-rock-jazz vokalas.

Turbūt neatsirastų prieštaraujančių minčiai, jog tiek mūsų dvasia, tiek mūsų kūnas yra gyvenimo tam tikroje aplinkoje rezultatas. Nebūtų per drąsu teigti, kad net mūsų balso klostės, mūsų fizinės galimybės labiau atitinka tai, ką amžiais praktikavo mūsų senieji menininkai. Jie pažinojo savo balsus, savo judesių galimybes ir tą patirtį kaupė perduodami iš kartos į kartą. Tiesa, veikiausiai, ne mums įpratstomis formomis. Tačiau ta patirtis juntama klausantis ir stebint archyvinius garso ir vaizdo įrašus: kaip meistriškai ir jautriai atliekamos paprasti garsai ar judesiai.

Visa ši primiršta ar užslėpta atlikimo kultūra yra be galo subtili – juk kaip atidžiai reikia klausytis ir stebėti, norint išsiaiškinti naudojamus niuansus. Tačiau menininkai moka būti atidūs. Jie išmoksta dainuoti maniera, kurią patys pasirenka ir kurios juos moko pedagogai. Muzikantai savo instrumentą laikyti bei itin kruopščiai ant jo dėlioti pirštus taip pat išmoksta. Neverta kalbėti apie gausybę baleto žingsnelių ir jų kombinacijų. Akivaizdu, kad mokantis šių klasikinių ar klasika tampančių taisyklių neskaičiuojamas laikas ar įdėtos pastangos. O jeigu atkreiptume dėmesį į tai, ko mus moko senieji muzikantai bei šokėjai? Jie byloja apie tas pačias manieras, tuos pačius pirštus ant instrumento ir tuos pačius žingsnelius. Tik visa tai jie atlieka savaip. Gal jų „savaip“ – įdomesnis?

Muzikai bei choreografai profesionalai, naudojantys savo kompozicijose liaudies kūrybos elementus, anksčiau minėti dainų ir šokių ansambliai, dažnai – net ir folkloro ansambliai nesiremia autentiška atlikimo maniera. Veikiausiai, to jie nelaiko reikšmingu dalyku dėl jau minėtų priežasčių. Juk tokia gaji nuomonė, jog neprofesionalus kaimo muzikantas ar šokėjas tiesiog nemoka tinkamai atlikti… tačiau jis neatlieka. Jis su tuo kūriniu gimė ir užaugo, todėl interpetuoja jį tinkamiausiai. Jis vientintelis jį iš tikro dainuoja, groja ar šoka.

Nebeverta gailėtis, jog šiandien užklydę į kaimą retai rasime „senoviškai“ muzikuojantį ar šokantį gyventoją. (Mūsų karta ne pirmoji, siekianti pritapti kosmopolitiškame pasaulyje). Tačiau visą unikalią patirtį dar saugo tie patys minėti įrašai, su kuriais susipažinti – kiekvieno iš mūsų garbės reikalas. O ir pas senuosius kaimo žmones visa tai atrasti viltis dar nėra prarasta.

Liaudies kūryboje slypi gausybė neatrastų elementų, kurie galėtų praturtinti profesionalųjį meną. Juk juodaodžių dainavimo pagrindu buvo sukurtas džiazo vokalas. Kodėl tokio paties kelio negalėtų nukeliauti lietuvių tradicinis dainavimas? Neabejotina, jog šiuolaikinio šokio atlikėjai rastų daug ko pasimokyti iš paprasto kaimo šokėjo, o orkestro muzikantas – iš geriausio kaimo smuikininko. Na, o kol lauksime šios revoliucijos, užtektų, jog tūlas lietuvis imtų gerbti bei domėtis savo krašto senaisiais dainininkais, muzikantais, šokėjais.

 

 

 

0 komentarai

Palikite komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Laukiame jūsų nuomonės!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *