Tag Archive for: Interviu

Jogailė Jurkutė – tai jaunoji lietuvių folkloro atlikėja. Dar lopšyje pradėjusi niūniuoti tradicines melodijas, šiandien Jogailė folkloro pasaulyje žinoma kaip puiki solistė, o taip pat folkloro ansamblio „Mindrė“ narė. Jogailę galima pastebėti festivaliuose „Skamba skamba kankliai“, „Baltica“, įvairių miestų šventėse, o kartais – ir besisukant šokių vakaronėse.
Mane Jogailė žavi savo paprastumu – nors laikau ją viena geriausių lietuvių folkloro atlikėjų, visuomet tenka stebėtis jos kuklumu ir darbštumu. Besigilindama į įvairiausias dainavimo tradicijas, nuolat dirbdama su gausia archyvine medžiaga, ji savo patirties ir gabumų niekada nesureikšmina. Todėl belieka pasitenkinti per retai pasitaikančiais jos solo pasirodymais folkloro švenčių metu… Belieka tikėtis, kad greitu metu sulauksime vis daugiau atlikėjos darbų ir koncertų!

Kviečiu susipažinti su Jogaile ir panirti į jos folkloro pasaulį. O kartu – pasidžiaugti pokalbį iliustruojančiais puikiais jos atlikimo pavyzdžiais.

Šiek tiek papasakok apie save: kaip susipažinai su folkloru? Kokią vietą jis dabar turi tavo gyvenime?

Mano santykiai su folkloru jau tikriausiai pereitų į kategoriją „ilgalaikiai“. Gimiau folklorininkų šeimoje ir,

galima sakyti, jo dėka. Tėvų draugystė ir vėlesnė bendra mylima veikla dalyvaujant folkloro ansamblyje

„Jievaras“ prasidėjo nuo vieno šokio S. Daukanto aikštėje, „Skamba skamba kankliai“ festivalio metu. Visą ankstyvąją vaikystę mane supo folkloras: namuose tokia muzika grodavo iš dabar jau egzotika tapusių plokštelių ir kasečių, per tėvų gimtadienius gyvai dainuodavo susirinkę bičiuliai, su tėvais dalyvaudavom ansamblio repeticijose ir festivaliuose. Gal dėl to ir dabar, dalyvaujant festivaliuose, man ypatingai smagu matyti „vystyklinius“ mažiulius ritmingai tūpčiojančius priešais sceną – pati buvau viena tokių. Ankstyvoje vaikystėje folkloras niekada nebuvo kažkas, į ką jaučiausi stumiama. Tai tiesiog buvo mano tėvų pasirinktas gyvenimo būdas, kuriame mes, trys sesės (Jogailė turi 2 seses – Eivilę ir Rimtautę – aut. past.), dalyvaudavom visiškai be jokio spaudimo.

Šie aspektai – aplinka ir jokio primetimo – matyt, natūraliai vedė link to, kad paauglystės metais kilo noras prisijungti prie vyriausios sesės organizuojamų neformalių folkloro pasidainavimų draugų būryje. Dar po kelių metų, nutrūkus minėtiems pasidainavimams, atkeliavau į naujai susibūrusį ansamblį „Mindrė“, įkurtą grupelės bendraminčių paauglių. Kadangi prie „Mindrės“ prisijungiau pavasarį, prieš pat „Skamba skamba kankliai“ festivalį, dar dabar atsimenu jaudulį ir nepaprastą džiugesį dėl to, kad atsidursiu „kitoj pusėj“ – t. y. stovėsiu scenoje, jau nebe priešais ją. Man tai buvo ypatingas virsmas, gal net kažkiek simbolinis. „Mindrėje“ gyvenu jau 11 savo metus ir, kai geriau pagalvoju, nelabai apsiverčia liežuvis tai vadinti hobiu. Kai taip natūraliai jis srūva ir užpildo visus mano gyvenimo tarpelius, o dainose perteiktas pasaulėvaizdis tampa  artimesnis – vis sunkiau tai mechaniškai atskirti nuo savasties.

Savo specialybe pasirinkai psichologiją. Kodėl? Kaip sekasi suderinti tai su pomėgiu folklorui?

Atrodo, būtų labai gražu, jei į tokį klausimą galėčiau atsakyti papasakodama kokią „romantišką“ istoriją apie tai, kaip seniai seniai supratau, kad tai mano tikrasis kelias. Deja, mano istorija visai neromantiška. Atsitiktinai atsidūrusi psichologijoje neatsitiktinai joje likau. Paskutinėse gimnazijos klasėse ketinau studijuoti kraštovaizdžio architektūrą ir, kadangi tuomet kaip tik buvo daug sujudimo atkūrinėjant nykstančius Lietuvos dvarus, svajojau, kaip būtų šaunu, jei pavyktų kartu su pastatais atgaivinti ir puikiuosius dvarų parkus. Likus metams iki stojimo sužinojau, kad ši studijų programa Lietuvoje panaikinama. Nemaloni situacija, antro pasirinkimo net nebuvau apmąsčiusi. Kadangi labai nenorėjau palikti viso, ką turėjau čia, ir vykti į užsienį, sumąsčiau, kad stosiu į Vilniaus universitetą tam, kad įgaučiau tokį bendresnį aukštąjį išsilavinimą ir ramiai pagalvočiau, ką gi čia toliau daryti. Tuomet vienintelės studijos kur galėjau stoti buvo psichologija. Nežinojau ko tikėtis, ėjau atvira, be jokių išankstinių lūkesčių ir įsitikinimų. Tai padėjo priimti pačią discipliną tokią, kokia ji yra. Taip ir susigyvenome. Norėjau tęsti mokslą toliau. Tada tapau psichologe. Bet su šiuo vardu dar reikia susigyventi, jį priimti ir, turbūt labiausiai, pateisinti. Derinti specialybės su folkloru, nejaučiu, kad reikia. Abudu nesikerta ir jau turi savo užtarnautą vietą mano gyvenime. Tik dabar, atsakinėdama į klausimą, pagalvojau, kad folkloras buvo vienas iš tų dalykų, kuris sulaikė nuo išvažiavimo ir likau studijuoti čia psichologijos. Tai ačiū jam!

Esi folkloro ansamblio “Mindrė” narė, tačiau taip pat dažnai pasirodai ir kaip solistė. Kuo tau asmeniškai skiriasi ansamblinis ir solinis tradicinis dainavimas?

Turbūt, dainuodama viena jaučiuosi kiek ramesnė. Gal paradoksalu, bet manau, kad pasirodant su ansambliu jaučiu stipresnę atsakomybę. Manau, kad kiekvienas dalyvaudamas ansamblyje yra atsakingas už tai, ką visi kartu, sudėdami po balsą, po natą sukuria. Man ta atsakomybė sukelia kažkiek įtampos, nesinori apvilti bičiulių. Galbūt čia būtų vieta dar kažko pasimokyti man pačiai, kad tokia įtampa būtų labiau valdoma.

Folklorinė tradicija – tai kultūra, tačiau šiuolaikiniam žmogui gana sunku perprasti tos kultūros visumą ir neretai išsirenkami tam tikri fragmentai. Turiu omenyje, kad, pavyzdžiui, tradicinė daina labiau suprantama kaip meno kūrinys, o ne praeities kultūrinės visumos dalis. Kaip pati suvoki liaudies dainą ir kiek stengiesi ieškoti jos kontekstų bei pritaikymo šiandieniniame gyvenime?

Labai pritariu minčiai, kad tikrai nėra lengva perprasti visumą! Vien tik teksto suvokimo gebėjimų čia tikrai nepakanka… Kad sugebėtume tai pilnai padaryti, turbūt turėtume regėti pasaulį to meto žmonių akimis. Nėra paprasta, visų pirma, dėl to, kad folkloras nėra kažkas statiško. Tai iš kartos į kartą perduodama mūsų žmonių kūryba, ne autorinis kūrinys, kurio autorių ir parašymo datą žinome. Mano supratimu, ir paskirtis folkloro visai pakitusi: mąstau, kad dainas labiau tiktų suprasti kaip tautos Vedas. Kalbant plačiau, tradicinėje kultūroje (turiu minty tiek dainuojamojoje ir sakytinėje tautosakoje, tiek tradicinėje šokimo kultūroje) juk sukaupti ištisi klodai patirties, žinių ir mūsų žmonių atradimų apie tai, kaip gi „veikia“ šitas pasaulis ir kaip turėtume jame veikti mes, kad galėtume visi kartu darniai funkcionuoti. Tam tikra prasme, tai ir socialinių normų perdavimo būdas. Viskas sudėta, viskas „surašyta“, tad apmaudu, kad tikrai ne visada lengva tai suprasti. Bet tai nereiškia, kad nesinori! Žinoma, folklore perteikiamas pasaulėvaizdis, atrodo, stipriai skiriasi nuo dabartinio, bet man šioj vietoj atminty iškyla visai kitame, profesinės literatūros, kontekste neseniai perskaityta mintis „kuo viskas labiau kinta, tuo labiau panašėja“. Nemanau, kad viskas, kas užkoduota yra nebeaktualu šiandieniniam žmogui, nes mano supratimu ten gan universalūs (laiko prasme) dalykai. Mintis apie neaktualumą gali kilti nebent labai tiesiogiai žiūrint į folklorą, pvz., skaitant pažodžiui dainų tekstus, kurie iš tiesų knibždėte knibžda simbolių. Man labai žavus tas kalbėjimas simboliais. Galvoju, kad jis liudija apie puikius intelektinius mūsų žmonių gebėjimus ir jų jausminio pasaulio sudėtingumą.

Man pačiai mokantis dainų norisi kuo daugiau suprasti apie kontekstą. Tiek kiek galiu – ieškau informacijos. Paprastai domiuosi, ar nėra užrašytų pateikėjo pasakytų komentarų, kokiomis aplinkybėmis daina buvo dainuojama; ar įmanoma rasti mano pateikėjų nuotraukų, užrašytų jų pasakytų minčių. Smalsu pamatyti, kaip žmogus atrodo, kartais žiūriu, kokioj vietovėj jis gyveno. Kažin, ar tai gali pagilinti supratimą apie dainos atlikimo specifiką, tiesiog ilgai klausantis žmogaus balso norisi pažvelgti ir į patį žmogų, su juo susipažinti.

Taip pat, norėjau plačiau pakalbėti apie tai, kaip suprantu folkloro „paskirtį“. Trumpai užsiminiau, kad nemanau, jog tai „pramoginis reikalas“, skirtas „patiekti scenoje“ ir palinksminti žiūrovus. Turėtų skambėti keistai iš koncertuojančio žmogaus, ar ne? Vis dažniau keliu klausimą: kokia jo vieta? Ar folkloras tiesiog vienas iš daugelio muzikos atlikimo stilių, įvaldomas kaip ir bet kuris kitas ir skirtas scenai? Ar tai kažkas asmeniško, ar skirto bendruomenei? O gal reikėtų tiesiog skirti: kas scenai tinkama, kas ne? Kol kas turiu tik daug klaustukų. Kita vertus, pati būdama scenoje jaučiu, kad sunku atlikimo metu bendrauti su publika, ją įtraukti taip, kaip įprastai tai yra suprantama. Norisi tikrai susitelkti į tai, ką darai, „apsikloti“ tuo, „įsipatoginti“. O tai, tikiu, lemia menkesnį kontaktą su žiūrovais. Būtų labai jauku, jei pavyktų rasti kažkokį kompromisą, kuris leistų pasidalinti su žmonėmis tuo, kas svarbu, ką darau, į ką gilinuosi, bet tai atlikti tokia forma, kuri sušvelnintų buvimo „apšviestoje scenoje ant pakylos“ jausmą ir sumažintų nematomos ribos „mes – jūs“ jausmą.

Taip pat, esu atradusi ir kitokį asmeninį santykį su liaudies dainomis. Neseniai klausiausi puikios tinklalaidės, kurioje Urtė Karalaitė kalbino mano ansamblietę ir bičiulę dr. Astą Skujytę – Razmienę (https://www.karalaite.com/astaskujyte). Mano dėmesys užkliuvo už vienos konkrečios laidoje išsakytos minties: Asta kalbėjo apie tai, kad viena ir galimų liaudies dainų funkcijų gali būti suprasta kaip emocijų reguliacijos strategija. Stabtelėjau, nes tai kažką atliepė manyje. Juk neretai ir pati, jausdama didesnį nerimą ir būdama viena, kas reiškia, kad negaliu su niekuo apie tai pasikalbėti – jaučiu norą dainuoti. Ir jei tik aplinkybės leidžia – tai darau. Nesinorėtų išgąsdinti aplinkinių. Kažkas tame yra raminančio. Sunku papasakoti, kas vyksta, bet daina (-os), kurios (-ių) tuo metu noriu, ateina pati (- čios), o aš jaučiu pokytį „išsidainavusi“.

Tavo atlikime galima išgirsti įvairių tradicinio dainavimo manierų elementų. Gal galėtum plačiau papasakoti, kaip mokaisi dainos? Kaip pavyksta įsisavinti tam tikrus elementus? Gal net turi patarimų norintiems įsigilinti į dainavimo tradiciją?

Man tai yra siekiamybė – ne skambėti kaip prasta pateikėjos (-o) atlikimo parodija, o kiek įmanoma labiau „prisijaukinti“ skirtingus regioninius dainavimo ypatumus. Atrasti nors kruopytę to „archajiško skambesio“, kurį girdžiu ir kuriuo taip žaviuosi. Iš natų skaityti nemoku, tad vienintelis būdas išmokti dainų – klausytis archyvinių įrašų. O kartu esu tokio mokymosi būdo šalininkė, kadangi manau, jog tokiu būdu galime susipažinti su pilnesniu vaizdu – ne tik melodija ir tekstu, bet ir visu dainos vokaliniu ir jausminiu išpildymu, atlikimo manieros niuansais. Dainas pasirenku pagal tai, kiek ilgai trunka, kol įsijungusi įrašą „sustingstu iš grožio“ ir kaip stipriai susiraukia antakiai bandant suprasti „kas ten vyksta? Kaip ji taip padaro su savo balsu?“. Čia mano kriterijai. Pats mokymasis vyksta gan paprastai, čia nėra jokių stebuklų: tiesiog daug sykių klausau įrašą, bandau išgirsti ir suprasti, kaip taria žodžius, kaip formuoja balsą. Vis labiau suprantu žodžių tarimo ir balso skambesio sąsajos prasmę. Kartais, kai galvoju, kad jau tikrai girdžiu, kas toje manieroje ypatingo, ką verta perimti, bet net nenutuokiu, kaip tai išpildyti, ką daryti su savo balsu, kad pasiekčiau tokio skambesio, jaučiuosi tikrai bejėgiškai. Tada tiesiog bandau. Giedu kartu su pateikėja, stabdau įrašą ir bandau „pagauti“ tą skambesį. Man svarbu vis sugrįžti prie įrašo, nes po kiek laiko galvoje labai lengvai įsigyvena mano pačios melodinės interpretacijos, kurios gali būti labai nutolusios nuo to, ko aš siekiu. Čia sunkiausia dalis: kiek labiau pamiršti save ir kiek įmanoma labiau įsiklausyti į pateikėją. Žinoma, visai savo matymo ir interpretacijos nepavyks išvengti, bet man, bent kol kas, to norisi.

Tiesa, kai pradėjau giedoti solo (prieš 8 ar 9 metus) turėjau kiek kitokį įsitikinimą ir kitokį „darbo metodą“: iki pasirodymo nė karto nebandydavau balsu dainuoti dainos, tik daug daug sykių klausydavau, o tada vienintelį kartą tą dainą sudainuodavau taip, kaip ji man jau būdavo „nugulusi“, ir daugiau jos niekada nebedainuodavau. Dabar, kai labai įdomu ir rūpi perimti atlikimo stilistiką, toks mano ankstesnis būdas atrodo gan juokingas, bet tada mąstydavau, kad jei daug sykių repetuodama dainuosiu, daina „išsikvėps“. Taip pat, norėdavosi, kad daina pereitų per mano „filtrą“, tad nesijaudindavau, jei kartais kokį žodį ištardavau ne iki galo tarmiškai. Toks buvo įdomių eksperimentų laikas.

Nesu toje stadijoje, kad galėčiau formuluoti patarimus, nebent pasiūlymą tikrai įsiklausyti į archyvinius įrašus. Be jokių išankstinių nuostatų. Jei man, paauglei, kas būtų pasakę, kad ateis metas, kai klausysiu neretai labai stipriai traškančių senučių įrašų išsižiojus iš grožio – būčiau skaniai pasijuokus. Bet tas skambesio grynumas, tas balso tikrumas, dainavimo manieros „neužterštumas“ kitkokiais muzikos žanrais ir dainavimo technikomis mane keri. Daug atiduočiau, jei galėčiau nusikelti ten ir atsisėsti prie pateikėjų.. O jei dar kas leistų pabendrauti su jomis skirtingais amžiaus tarpsniais!

Pastaruoju metu kokybe džiugina naujai pasirodę tavo atliekamų dainų įrašai Youtube kanale „UPE“, kurį kuria Edvinas Slipkauskas. Kaip kilo ši idėja?

Prieš kelis metus aptikau, kad kai kurios kaimyninės tautos Youtube platformoje turi savo kanalus, kuriuose dalinasi tikrai aukštos kokybės (ir atlikimo, ir technine prasme) vaizdo ir garso folkloro įrašais. Mane patraukė tai, kaip rimtai yra žiūrima į atlikimo tradiciją, kaip stipriai stengiamasi nenutolti nuo autentiško skambesio tuo pačiu viską pateikiant ypatingai paprastai, kasdieniškai. Tarsi tradicija būtų nusikėlusi į šiuos laikus ir tiesiog nusileidusi su visu savo skambesiu į šiuos šiuolaikinius žmones. Buvo labai gera tai matyti, norėjosi tokios pačios pagarbos ir mūsų folklorui. Kad tie, kurie norėtų juo pasidomėti pirmąkart, matytų jį taip pat rūpestingai ir su meile pateiktą, kaip tai daro kaimynai. Mąstau, kad labai svarbu tai, kaip mes, folkloro atlikėjai, kuriems jis brangus, jį pristatom. Kažkuria prasme, jau pats viešinimo faktas rodo, kad mums tai svarbu ir kad mums tai atrodo verta kitų dėmesio. Kokybės aspektas – rodo mūsų pagarbą savo darbui.

Žinoma, nėra drąsu fiksuoti, „įamžinti“ savo atlikimą, nes atrodo, kad dar „per anksti“, dar reiktų labiau padirbėti, jį „pašlifuoti“, bet tokiu atveju tikriausiai niekas niekada neišvystų dienos šviesos.

Tam tikra prasme, tokių įrašų viešinimas tai ir parodymas, kaip galima žiūrėti į folklorą. Kad nebūtinai su juo „žaisti“, „paskaninti“ šiuolaikinės muzikos prieskoniais. Jis gali būti „pakankamas“ ir toks – grynas, nuogas, be papildomų dėmesį nukreipiančių sprendimų. Klausant autentiškų įrašų man retai kyla mintis, kad ten kažko trūksta.

Žinau, kad mėgsti ne tik dainuoti, bet ir šokti tradicinius šokius? 

Panašiu metu, kai ėmiau dalyvauti folkloro ansamblyje „Mindrė“, ėmiau pamažu įsitraukti ir į tradicinius šokius, lankytis Vilniaus tradicinių šokių klube. Ansamblyje tik dainavome, tad šokiai buvo visiškai ne sceninis reikalas, o labiau socialinis, kuriame galėjau būti su labai gausiu būriu savo bendraminčių rato žmonių. Šokiai tapo tam tikra bendravimo forma, o mokymasis estetiškai ir sklandžiai judėti teikė džiaugsmą, nes nereikėjo siekti rezultato, kurį reiktų parodyti scenoje. Dabar keletą metų esu stipriai atitrūkusi nuo šios veiklos, tačiau dažnai atsimenu laikotarpį, kai šokiai reiškė labai daug ir užėmė didelę dalį laisvalaikio. Džiaugiuosi, kad praleidusi visą savo paauglystę toje bendruomenėje, turėjau galimybę ten augti ir bręsti.

Ar skiriasi tavo požiūris į tradicinį šokimą ir tradicinį dainavimą? Domiesi įvairių tautų šokiais, o koks tavo santykis su kitų tautų dainavimu? Ar domina kitokių dainavimo tradicijų perėmimas?

Tie aspektai, kuriuos įvardinau kaip man svarbius dainavime, man atrodo ne mažiau svarbūs ir šokime. Konteksto, prasmių ir simbolikos – ir tradiciniuose šokiuose, manau, nors vežimu vežk. Tačiau kol kas šokiai manyje aptilę.

Na, o dėl gilinimosi į kitų tautų dainavimo tradicijas, mąstau taip: kitų tautų folkloro pažinimas, dainavimo manieros mokymasis yra svarbus ne tik dėl to, kad labai įdomu pažinti, kas yra bendra, o kas kitoniška, bet ir dėl to, kad tai labai praplečia atlikimo gebėjimų spektrą.  Pati labai myliu įvairių tautų folklorą, labai dažnai jo klausausi ir žaviuosi. Maloni šiluma ir bendrumas užlieja atradus panašius siužetus dainose, artimą mūsiškei simboliką. Kita vertus, manau, kad perimti kitos tautos dainavimo tradiciją yra dar sunkiau, nei savąją. Vien dėl to, ką jau aptarėme: sunku prisikasti prie konteksto ir pasiekti visuminį suvokimą bei pajautimą. Man asmeniškai atrodo, kad stiprus ribojantis veiksnys – kalba. Galiausiai, jaučiu, kad siekiant perimti savąją tradiciją man iššūkių kol kas visiškai netrūksta, tad pirma „susipažinsiu su savo kiemu“. Mėgstu nuoseklumą. Nepaisant to, tautų tradicinį dainavimą šiame etape matau kaip įdomią pažintį ir labai gerą treniruotę.

Kiek teko pastebėti, atlieki išskirtinai autentišką – tradicinį ir nemodernizuotą – folklorą. Ar kada nors teko pažvelgti į folklorą šiuolaikine akimi? Kaip manai, ar grynoji folkloro forma dar gali būti aktuali šiuolaikiniam žmogui?

Folkloru domiuosi kiek daugiau nei 11 metų ir didžiąją dalį to laiko, prisipažinsiu, turėjau gan nelanksčią nuomonę, buvau sau aiškiai atsakiusi, kad „tauriausia ir svarbiausia“ gilintis į autentišką atlikimą, nepalankiai žiūrėdavau į bandymus su folkloru žaisti, „įvilkti jį į šiuolaikinės muzikos rūbą”. Man tai atrodė kaip pataikavimas.

Dabar suprantu, kad tai iš dalies buvo paauglystės laikotarpio padiktuota mąstysena ir turiu kiek kitokį įsivaizdavimą: manau, kad galima sukurti labai gražių naujų dalykų interpretuojant folklorą. Bet vienas dalykas nepakito mano mąstyme – vis dar atrodo svarbu, kad folkloro dalis ir liktų kuo labiau tradicinė, kad jos atlikimas būtų išpildytas nenutolstant nuo autentiško skambesio. Galvoju, kad sintezė gali būti puiki tik tuomet, kai visos apjungiamos dalys yra savarankiškai stiprios. Manau, kad ateityje, jei pavyks pasiekti pakankamai stiprų ir savarankišką atlikimą, man pačiai būtų labai įdomu nuveikti ką nors kitokio su folkloru. Kol kas teko dalyvauti vos viename panašiame „sintezės projekte“ (2011 m. Dalius Naujo, Sean Francis Conway, Kenny Wollesen ir Jonathon Haffner koncertų serija – projektas Fluxus ministerijoje “Lithuanian Sutartinės – The Choir on the Roof”).

Apie aktualumą man sunku kalbėti… Ypatingai taip apibendrintai. Tie šiuolaikiniai žmonės juk tokie skirtingi! Aš save irgi turiu priskirti „šiuolaikinių“ kategorijai, juk gyvenu XXI a. ir man net labai aktuali grynoji forma. Taip pat, matau aplink save tikrai nemažą būrį žmonių ne tiek Lietuvoje, bet ir visur pasaulyje, kuriems taip pat aktualu daugiau ar mažiau grynesnė jo forma. Bet kaip tas aktualumas reiškiasi – va čia tikriausiai kiekvieno atsakymas labai skirtingas būtų, atėjęs tik per asmeninį ir unikalų to žmogaus ir folkloro santykį.

Pabaigai – ko galėtum palinkėti sau, kaip folkloro atlikėjai? Ko galėtum palinkėti dainininkams, siekiantiems perimti tradiciją? 

Nelengva sau linkėti! Labiau įprasta su savim tartis arba save įkalbinėti. Gal tikiuosi, kad dar daug sykių atrasiu tokias dainas, kurios „pakerta“ tik išgirstos? Mane tai tikrai labai džiugina!

O kitiems – lygiai taip pat ir daugiau: pirmiausia, netikėtų atradimų tiems, kas dar nepažino mūsų folkloro. Gausybės džiugių atradimų tiems, kurie jau ieškojimuose ir, svarbiausia, asmeninio santykio užmezgimo su daina, kuris, tikriausiai, ateina tuomet, kai pirmiausia leidžiam sau girdėti kitą, o tik paskui atsakome į tai, ką išgirdome ir pasistengėme suprasti. Tiek, kiek tuo metu gebėjome.

Dėkoju už pokalbį!